Atnaujintas 2002 m. spalio 25 d.
Nr.81
(1088)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Lietuva
Aktualijos
Ora et labora
Darbai
Likimai
Visuomenė
Nuomonės
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Siūlau dorą...

Šiuo metu vyksta diskusijos apie žmonių reprodukciją. Tuo pačiu kalbama apie žmogaus laisvę ir pasirinkimą. Vieno pagrindinio dalyko negirdžiu - diskusijos apie jaunimo parengimą šeimai. Vienintelis jaunimo rengimas - kaip patenkinti lytinę aistrą, o po to, jei "atsitiko nelaimė", kaip gražiai jos išvengti. Mano manymu, išaukštinama viena gyvenimo sritis, pamirštant kitas. Ir ta išaukštinta sritis vadinama meile. Argi seksualinis gyvenimas yra meilė? Meilė yra dvasinis reikalas - ilgesys, džiaugsmas, kančia, rūpinimasis savo meilės partneriu visais aspektais ir tik viena meilės dalelė yra seksualinis pasitenkinimas. Dažnai girdime: "aš jį mylėjau visą gyvenimą", "aš dėl jo nerimavau, kol sugrįžo iš karo, nes mano meilė buvo begalinė" ir t.t., ir t.t. Tai argi visą laiką, t.y. visą gyvenimą, ji su juo (tegu bus jis su ja) gulėjo lovoje ir tenkino savo aistrą?
Į žodį "meilė" telpa daug žmogaus jausmų. Telpa ir seksualinis gyvenimas, tiksliau, seksualinio gyvenimo valandėlės, bet tai, leiskite spėti, nors per daug nesuklysiu, turbūt sudaro ne daugiau kaip 1 proc. bendro besimylinčiųjų laiko. Šia mintimi norėjau pasakyti - nelaikykime vaisiaus užmezgimo meilės pasekme. Vaisiaus užmezgimas - intymaus žmonių suartėjimo pasekmė. Kuo dėta meilė, jei vaikas gimsta po išprievartavimo, kuo dėta meilė, jei vaikas gimsta ne iš meilės susituokusių žmonių šeimoje, kuo dėta meilė, jei vaikas gimsta po girtavimo pabendravus intymiai? Kartais nežinant su kuo, tai yra, kaip žmonės sako, neklausiant nei vardo, nei pavardės. Nenuvertinkime žodžio "meilė" vertės. Meilė - šventas žodis.
Kultūringi žmonės turi ir kultūringai, ir šventai mylėti. Manau, šito reikia mokyti jaunimą. Aišku, tai sunku, kada Lietuvos valdžios aukštybėse meilė ir kultūringas santuokinis gyvenimas paniekintas. Pavyzdys užkrečiamas, bet… pamokomas. Juk protingieji mokosi iš kitų klaidų. Reikia mokytis ir iš dabar Lietuvoje vykstančios diskusijos. Ji leidžia suprasti, kokie žmonės, tai yra kokių pažiūrų, moko ar rengiasi mokyti jaunąją kartą gyventi. Suaugusiųjų ir pagyvenusiųjų jau nepamokysi. Girdime katalikų žodį (gaila, negirdime kitų religijų atstovų žodžių). Jie turėtų reikšti savo nuomonę poezijoje, apsakymuose, radijo, televizijos laidose, turi būti nešališki ir kreipti jaunimą į dorą, gražų, kultūringą, dvasinės ir tiek, kiek reikia, intymios meilės gyvenimą. Bent jau tokį, kad jaunuoliai sugebėtų pasirinkti partnerį, kuriam po to neturėtų priekaištų, ir galėtų laimingai ar bent patenkinamai nugyventi bendrą gyvenimą ir palikti savo palikuonims pavyzdį, kaip reikia gyventi.
Deja, negirdėti (gal aš nežinau) Lietuvos poetų(-čių) - lakštingalų, suokiančių gražios, doros meilės dainų, nežinau prozininkų, ypač satyrikų, palaikančių doro jaunimo ir sutuoktinių gyvenimą. Pastaruoju metu dalis rašančiųjų neapsieina be vadinamojo užpakalizmo ir kai kurių kitų anksčiau viešai nevartotų bjaurių žodžių. Paskaičius dalį spaudos (to negaliu sakyti apie rajoninius laikraščius, jie šiuo metu - kultūringiausia ir šviesiausia spauda) tenka galvoti: o kas gi finansuoja Lietuvos žmogaus nudvasinimą? Pažiūrėjus nemažą dalį televizijos laidų, tenka klausti to paties: kas finansuoja, kas lobsta, kas leidžia nudvasinti Lietuvos žmogų?
Dėl tokio žmonių auklėjimo ir tenka kurti įstatymus apie žmonių reprodukciją ir ginčytis, ar tai skirta žmonėms ar gyvuliams.
Gal tokiu žmonių nudvasinimo keliu einant vėliau ir tiks bendras įstatymas gyvulių ir žmonių reprodukcijai? Gal, jei nebus sustota ir pasukta dvasingesne kryptimi auklėjant jaunimą. Jei nebus pradėta galvoti, kad žmogus, darydamas operaciją, vadinamą abortu, žudo lygiai tokį patį Dievo ar gamtos kūrinį, koks jis pats kadaise buvo. Didelis žudo mažą. Jam padeda valstybė. Ko dar reikia, kad galėtume pasakyti - tauta vykdo genocidą prieš save.
Gerai, kad žinome, kaip galima neleisti gimti luošam, ligotam žmogui, bet ar ne geriau išvis jo nepradėti? Manau, šiuo keliu ir reikia sukti jaunimo dvasinį auklėjimą. Pabandysiu pasakyti tai, kas atėjo į galvą, perskaičius gana daug knygų (specialių) ir nugyvenus nemažai gyvenimo.
Žmona šeimoje jausis laiminga, jei gyvens su žmogumi, su kuriuo turėjo pirmuosius intymius santykius, jei prieš intymų gyvenimą padraugaus 3-6 mėnesius, jei vyras jai ir jos draugams bus autoritetas.
Vyras šeimoje jausis laimingas, jei dėl žmonos teks pasijaudinti - atiteks ji jam ar ne, jei prieš intymų bendravimą ji elgsis taip, kaip nurodyta moteriai, jei žmona bus nuoširdi, mylinti.
Tai - ne absoliuti tiesa, bet pakankamai pagrįsti patarimai siekiantiems darnios šeimos. Noriu pridėti - šie patarimai sudėlioti ne tik iš Baltijos kraštų, bet ir iš Vakarų Europos tautų specialistų minčių. Vakaruose yra nemažai mokslininkų, nagrinėjančių darnios šeimos sukūrimo ir šventos šeimos ugnelės kūrenimo - šeimos židinio palaikymo principus, taisykles ir pasekmes. Gal tik ankstesnis propagandos ir informacijos priemonių panaudojimas, šviečiant jaunimą apie intymų gyvenimą, leido anksčiau jiems nudegti ir dabar tenka importuoti ateivius darbui iš kitų kraštų, susidurti su nelegalais. Vien lietuviai kiek jiems prikrėtė šunybių, o kur turkų, kurdų ir kitų protestai, susirėmimai su policija ir t.t.
Jaunimą reikia rengti laimingai šeimai, sulauksiančiai auksinių vestuvių, o ne stumti į ankstyvą intymų gyvenimą, kad kelerius metus jie intensyviai tenkintų savo aistrą. Jei jaunuoliai rimtai, dorai lauks vestuvių, didesnė tikimybė jiems laimingai vesti, merginoms ištekėti. Dėl sveikatos neverta rūpintis, organizmas susikaupusias medžiagas pašalina be sąmoningo žmogaus įsikišimo.
Merginos turi žinoti, kad dalis jaunuolių, pasiekę savo, paliks jas, nes tada paprastai meilė po mėnesio kito praeina. Tenka abejoti, ar, suartėjusi intymiai, mergina suspės "suvystyti" neišpasakytai mylimą jaunuolį. Dalis vyrų, sužinoję apie ankstesnį merginų intymų gyvenimą, pasitraukia, atsisako santuokos metu duoto pasižadėjimo ir eina toliau ieškoti laimės, nes nenori, kad visą gyvenimą juos graužtų tas abejonės kirminėlis. Nesmagu ir ištekėjusiai moteriai, žmonai, kai jai vyras primena, priekaištauja dėl jos ankstesnio nerimto gyvenimo. Galima sakyti, kad tai nesubrendę vyrai, nepasirengę vedybiniam gyvenimui. O iš kur paimti reikiamą kiekį subrendusiųjų? Tai yra viena skyrybų priežastis. Švieskime jaunimą, renkime intymiam gyvenimui, bet pirmiau paaiškinkime galimas jo pasekmes ir nukreipkime reikiamu keliu. Juk bet kokio darbo išmokinę privalome supažindinti su darbo apsaugos taisyklėmis. Šiuo atveju su jomis pirmiausia ir reikia supažindinti.
Sovietmečio laikais viena mergina klausė "Tarybinės moters", ar leistis į intymų gyvenimą su savo draugu. "Tarybinė moteris" patarė leistis. Žiūriu ir klausau diskutuojančių dabartinių moterų ir skiriu tarybines nuo netarybinių. Pačios viską pasako. Betgi buvo laikai ir prieš tarybas, ir dar ankstesni. Paskaitykime graikų, romėnų ir kitų išminčių raštus ir pamatysite nepakitusį žmogų, nepakitusius jo jausmus. Yra tam tikras žmonių jausmų pastovumas. Meilė, pavydas, nusivylimas, neapykanta, kerštas buvo ir liko. Daugėja ašarų, kančių, netgi žudymų, jaunimas nemato gražių pavyzdžių. Kad ir kokių būtume pažiūrų, turbūt visi pripažinsime, kad pagrindinė to priežastis - nestiprios, nesugyvenančios, vaikų nesugebančios auklėti šeimos. Tiesa, apie dabartinį vaikų auklėjimą smūgiais jau perpildyti laikraščiai, vyksta diskusijos per televiziją. Jau prieitas, liaudiškai tariant, liepto galas. Vaikų tėvais jau tampa gražios vaikystės normalioje šeimoje nematę vaikai.
Pamąstykime ir apie Dievo ar gamtos (kaip kam patinka) dėsnius. Kodėl gimsta tiek, kiek reikia, berniukų ir mergaičių? Kodėl išplitusias piktžoles laiku sunaikina kokia nors liga, amaras ar jos pačios sunyksta? Pamąstykime, kodėl į šviesų, gražų pasaulį "atėjo" ir, svarbiausia, kodėl plinta AIDS. Argi neaišku, kad pagrindinis žmonijos priešas šiuo metu - AIDS. Ar normalūs žmonės tiesia jam kelius plisti ar stabdo? Argi neaišku, kad stabdyti galima tik dora, o ne guma. AIDS gumos nebijo. Tuo jau įsitikino per televiziją ir radiją diskutavusios moterys ir siūlo naudoti dvi gumas. Tenka daryti išvadą, kad teks kurti kostiumą, panašų į kosmonauto, o gal dar saugesnį. Bet… be šito "pasilinksminimo" mes nenurimsim.
O gal pasukim į seną žinomą doros kelią ir neišradinėkim dviračio, juk matome, kad nesiseka. Romėnai žuvo dėl aliuminio puodų, - negi lietuviai privalo žūti dėl kvailumo ar negalėdami gyventi be užsikoduoto "linksmumo".
Pagalvokime, kol nevėlu. Belieka ir katalikų (manau, ir kitų religijų), ir ateistinių pažiūrų doriems žmonėms kiekviename žingsnyje skelbti doros, tiesos, žinių žodį, nepamirštant, kad dora - svarbiausia.

Ne seksologas, ne psichologas, ne
Seimo narys, net ne seniūnas, juo
labiau ne prezidentas, o eilinis

Vincas JONELIŪNAS
Kaunas

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija