Vaikščiojimas viršūnėmis

Beveik prieš metus dienos šviesą išvydo Aldonos Eugenijos Kezytės, ACJ, knyga "Esame nenaudingi tarnai", išleista Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto leidyklos "Saulės delta" dvidešimt penkių tūkstančių egzempliorių tiražu. Galima aiktelti nuo tokio skaičiaus. Net po tūkstantį egzempliorių išleistos knygos keletą metų guli knygynų lentynose. Autorė sako: "Norėjau, kad šią knygą turėtų visos Lietuvos bibliotekos, kad ji būtų ir mokyklų bibliotekose". Žino, ką sako. Perskaičius šią solidžią, per du šimtus puslapių turinčią knygą, norėjosi ją pavadinti vaikščiojimu aukščiausių kalnų viršūnėmis, pačiomis aukščiausiomis. Argi ne į tokias viršūnes veržiasi jaunimo širdys, puoselėjamos kunigų ir tikybos mokytojų? Nėra abejonės, kad ši knyga, iliustruota puikiomis fotomenininko (buvusio kunigo jėzuito) Algimanto Kezio, autorės brolio, nuotraukomis, palydėta įvadiniu Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio žodžiu, mokyklose eis iš rankų į rankas. "Skaitytojai čia ras gyvosios Evangelijos skleidimo vaizdus, krikščioniškojo gyvenimo pamokas, kartu išgyvens patirtus pavojus ir pajus nepaprastą Dievo Apvaizdos globą. Dabar, kai gyvename laisvoje Lietuvoje, ši knyga visiems primins, kiek daug ši laisvė kainavo misijų darbininkams", - rašo Šiaulių vyskupas E.Bartulis.
Autorės brolis A.Kezys komentuoja knygos pavadinimą "Esame nenaudingi tarnai" (Lk 17,10): "Tai nėra beprasmis savęs nuvertinimas, bet nuolatinis, tvirtai įsisąmonintas siekis savo pareigas atlikti sąžiningai, darbo vaisių neprisiskiriant sau, o tik pačiam Dievui". Jis rašo toliau: "Stebėtina! Nesidrovėdama bejėgiškumo, save ji vadina baile, bet ryžtasi su džiaugsmu vykti į dar nežinomas vietoves, net sovietų uždraustas Gruzijos zonas prie pat Turkijos sienos. Be rekomendacijų, be kalbos mokėjimo, tik atsikėlusi po plaučių ligos, iškeliauja trapi mokytoja nežinomais keliais. Ji klauso Bažnyčios paraginimo: "Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją". Pasitikėjimas Dievo Apvaizda ją gelbsti. Įtartai šnipinėjimu dažnai prisieina išsisukti gudrumu, o jei pavojai neišvengiami, bėga į kalnus pas piemenis. Jeigu ir šitai negelbsti, išvažiuoja į kaimyninę respubliką - Armėniją ir apsigyvena vagių šeimoje. Čia nevengia paprasčiausių darbų, mokosi vietinės kalbos, kurį laiką dirba indų plovėja vienoje iš Jerevano užeigų. Kad išvengtų įtarinėjimų šnipinėjimu, taip pramoksta armėnų kalbos, kad tampa vertėja. Visus savo vertimus nešiojasi su savimi lyg antrąjį pasą - ji nėra kenkėja, o armėnų vaikų literatūros propaguotoja Lietuvoje".
Pati autorė savo gyvenimui pasirenka šv.Ignaco patarimą: "Daryti darbus taip, tarsi viskas nuo tavęs priklausytų, o padarius - viską palikti Dievui". Tai ir yra jos pačios atsakymas į kamuojantį klausimą: "Kas man įskiepijo tą geležinį nusistatymą - trūks plyš pareigą atlikti iki galo? Jau daug kartų buvo įvairiausių atvejų, kai galėjau pasakyti - viską metu, neverta čia kapstytis, keliauju į namus. Bet ne! Kol neįdėsiu maksimumo pastangų ir neištirsiu, ar tikrai neapsimoka čia eikvoti jėgų, užsibrėžto tikslo neatsisakysiu". Ir neatsisakė. Keturiolika metų (1976-1990) ji dirbo rizikingą misionierės darbą Gruzijoje ir Armėnijoje, kamuojamiems dvasinio alkio tų šalių suaugusiesiems ir vaikams kalbėjo apie Dievą, rengė sakramentams, kuriuos suteikdavo į tolimiausius Užkaukazės kampelius iš Lietuvos atvykę kunigai. Ji tarsi gerasis angelas gydė dvasios ir kūno negales, sutaikydavo metų metais susipykusius kaimynus, skleisdavo Viešpaties ramybę šeimose. Jai esant tų žmonių gyvenimas darydavosi giedresnis, šviesesnis ir geresnis.
Apie misijas už Lietuvos ribų autorė pradeda pasakoti antroje knygos dalyje. O kas buvo iki tol?
Iki tol Dievas jai leido sutikti nuostabius žmones, iš kurių mokėsi gražių poelgių, patriotizmo, Dievo ir artimųjų meilės, kopimo į dvasines viršukalnes meno. "Kiekvienas sutiktasis man buvo lyg pranašas ir į mano dvasinį bagažą įdėjo savo indėlį. Jis pilnėjo kiekvieną akimirką. Ateis laikas, kai reikės barstyti, barstyti į visas puses tai, ką Viešpaties ranka per visus sutiktuosius į mano širdį sukrovė", - rašo autorė.
Pirmiausia buvo tėvai ir broliai. Visam gyvenimui į atmintį įstrigo tėvo žodžiai apie mergaitės grožį. Graži mergaitė - linksma, besišypsanti, darbšti, kukli. Ir nė žodžio apie madingus drabužėlius, kosmetiką, jauno, gražaus kūno demonstravimą gatvės praeiviams. Įsiminė brolio Algimanto altruizmas: surinktas žemuoges suvalgė ne pats, bet pavaišino motiną. Brolis Romas "paliko man negendantį, nerūdijantį, kandžių nesugraužiamą lobį (plg.Mt 6,19) - priesaką prisipažinti ką nors netinkamo padarius. Ši yda - nuslėpti savo blogą darbą, į šviesą iškelta, neturės jėgų ateityje keroti - jos šaknys jau pakirstos".
Buvo mokytojai ir kunigai. Mokytoja Alė Nakaitė (būsimoji rašytoja Alė Rūta) - jos klausėsi kiekvieno žodžio, kopijavo jos rašyseną ir labai laukė jos pamokų, lietuvių kalbos ir literatūros pamokų. Kun. Alfonso Lipniūno buto durys buvo atviros ir mokiniams: "Mes, įvairių klasių vaikai, lėkėm pas tą kunigėlį lyg į šviesos tašką pasiklausyti jo pamokymų, tikėjomės gauti knygučių su paveiksliukais ir gražiais apsakymais. Viską rūpėjo įsirašyti į savo dar nedidelę galvelę - mane žavėjo karšti tauraus kunigo žodžiai". Gimnazijos kapeliono kun. Juozo Poškaus žodžiai "lyg Evangelijos grūdas, kuris krito į mano sielos dirvą ir davė vaisių (plg. Mk 4,8)... Vakarais, kai visi sumigdavo, aš dar ilgai atsiklaupusi permąstydavau kunigėlio žodžius, rodos, laisčiau pasėtą širdyje kunigėlio mestą grūdą, o skausmelius vis jungiau prie Jėzaus didžiųjų skausmų ir aukodavau dangaus Tėvui... Šitaip turtėjo mano dvasia ir dygo troškimas būti mokytoja - tokia kaip mūsų kunigėlis". Tas troškimas išsipildė - gimnazistė iš tiesų tapo muzikos mokytoja. Mokytojos Adelės Dirsytės žodžiai jau per pirmąjį susitikimą "smigte įsmigo į mano sielą. Ji ragino per dieną daug kartų kartoti žodžius: "Viską tau aukoju, Švenčiausioji Jėzaus Širdie". Man patiko ši trumputė maldelė. Lyg nematomas siūlelis ji susiedavo visus mano dienos darbus, skausmus, džiaugsmus ir nunešdavo prie Jėzaus Širdies. Taip mokiausi visiškai Jam priklausyti".
Sutiktieji žmonės visada palieka įspūdį. Tačiau tais sutiktaisiais būname ir mes. Kokį įspūdį paliekame kitiems? Šis klausimas taip pat neišvengiamai iškyla, skaitant knygą. Būtų gerai, jeigu apie mus taip pat kas nors parašytų: "Ačiū Dievui, tėvams, mokytojams ir kunigams už įskiepytą patriotinę liepsnelę. Nors buvome dar vaikai, Lietuvos klausimus suvokėme kaip visiškai suaugę. Nuo naivumo mus saugojo sudėtinga tautos padėtis, jos žaizdos, netektys, kun. Lipniūno įskiepytas troškimas aukotis dėl Tėvynės".
Kai kurios knygos pastraipos - tai mintys, sentencijos, vertos gilaus apmąstymo. "Mamos, tėčio ar brolių kada nors šalia nebus, taigi jau dabar reikia mokytis remtis į galingesnius už juos! Jėzus, Švč.Mergelė Marija, Angelas Sargas tada būdavo geriausi draugai. Ačiū Dievui už šias pratybas - nepasiduoti tamsos siaubui. Juk Dievas yra visur ir neleis jokiam blogiui atsitikti". "Kančios yra lyg brangakmeniai. Paaukojus jas Viešpačiui, pasipiltų pagalba iš dangaus lyg vasaros lietus". "Pagarba kryžiui buvo tas magnetas, kuris juos (armėnus - A.K.) traukė prie tikėjimo".
Palinkėsime šiai tauriai, prasmingai knygai paties tiesiausio kelio pas skaitytojus.

Aldona
KAČERAUSKIENĖ

© 2002"XXI amžius"