XXI amžius

Dovanojo savo talentą
Vienuolės Stasės Kazlauskaitės širdies gaida parašyti eilėraščiai

S.Kazlauskaitės poezijos knygos “Puokštė” pristatyme (iš kairės): kun. Kęstutis Bekasovas, poetas Robertas Keturakis, mons. prof. Vytautas Kazlauskas, skaitovė Daina Kazlauskienė, mons. prof. Pranciškus Tamulevičius, knygos leidėjas Domas Akstinas

Autoriaus nuotrauka

Tą rudenišką spalio 9-osios vakarą jaukioje Švč.Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacijos salėje susirinkusiems poezijos mylėtojams buvo pristatyta S.Kazlauskaitės-Pašešupio Ramunės poezijos knyga "Puokštė". Ji pasiekė mus leidyklos "Atmintis" leidėjo Domo Akstino ir redaktoriaus poeto Roberto Keturakio pastangomis.
Vakare dalyvavo S.Kazlauskaitės brolis monsinjoras pro-fesorius, net 38 metus skleidęs tiesos žodį per Vatikano radiją, Vytautas Kazlauskas, mons.prof.Pranciškus Tamulevičius, Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčios klebonas kun. Kęstutis Bekasovas, skaitovė Daina Kazlauskienė, kongregacijos seserys, žmonės, artimai pažinoję seserį S.Kazlauskaitę (1925-2001).
Savo seserį prisimena Petronėlė Kazlauskaitė-Prėnienė, kuri poezijos knygos "Puokštė" įvade rašo: "Vos pramokusi skaityti, labiausiai pamėgo Maironio eilėraščius…
Staselė turėjo mokytoją vienuolę. Ją žavėjo mokytojos nuoširdumas, paprastumas, gera širdis. Baigusi gimnaziją, pasiryžo eiti savo mokytojos pėdomis - įstojo į Švč.Jėzaus Širdies tarnaičių kongregaciją Kaune".
Gyvendama Kaune, Stasė privačiai mokėsi muzikos, nes labai norėjo dirbti vargonininke. Studijavo prancūzų, italų kalbas, teologiją. Sovietmečiu platino "Katalikų Bažnyčios kroniką". Dirbo daugelyje bažnyčių vargonininke - Plokščiuose, Rudaminoje (pas kun. J.Zdebskį) ir kitur. 1983-1984 metais savanoriškai dirbo misijoje Alma Atoje, kur skleidė tikėjimo tiesas. Ten sunkiai susirgo. Pasveikusi vėl įniko dirbti.
Apie sunkią Stasės gyvenimo dalią susirinkusiesiems papasakojo knygos leidėjas D.Akstinas, rinktinius eilėraščius paskaitė D.Kazlauskienė. Apie S.Kazlauskaitės kūrybos fenomeną šios knygos redaktorius poetas Robertas Keturakis sakė: "Žinau, kad kiekvienos kartos erdvėje yra asmenybių, kurios gyvena ne savimi, o kitais - artimais ir tolimais. Tai dovanojantys žmonės. Galimas dalykas, kad yra pasaulyje toks pašaukimas: dovanoti kitiems ne tik duoną, drabužį, ramybę, gerumą, bet ir savo laiką, talentą, kantrybę, visą savo šviesumą - kaip derlingą savo tylą. Viena tokių yra Stasė Kazlauskaitė. Ji dovanoja jums savo puokštę eilėraščių".
Viename pirmųjų eilėraščių "Tėvynė" (1942), skirtame nacistų ištremtam į Štuthofo pragarą mokyklos direktoriui Z.Masaičiui, pastebime tvirtą vertybių jutimą, jaunystės apsisprendimą visados likti su tais, kuriems sunkiausia:
O kas išsems to vargo šešupes?
Kas sielvarto užtvenks
plačiuosius nemunus?
O Viešpatie, mes trokštam
tiktai vieno -
Kad vėl laisva ir žydinti Tėvynė
būtų.
Daugelis S.Kazlauskaitės eilėraščių yra apgaubti giesmės aura, kur teksto skambėjimas ir prasmė sutampa kaip erdvės begalybė ir sparnai ar sielos veržimasis aukštyn - į Kūrėjo dovanojamą išsipildymą.
Kūryba Stasei buvo, sakė poetas R.Keturakis, kaip Dievo dovanoto gyvenimo spindulėlis, siejantis visų mūsų gerumo ilgesį į tokią nuostabią visumą, kuri gali išgelbėti nuo prapulties ne tik žmones, bet ir pasaulius.
Poezijos knygos pristatymo metu seserys širdietės giedojo giesmes, sukurtas knygos "Puokštė" autorės žodžiais, o muziką parašė šio vakaro svečias mons. prof.P.Tamulevičius. Eilės, kurias galima giedoti, ne kiekvienam pavyksta.
Savo prisiminimais apie seserį Stasę pasidalijo mons. prof.V.Kazlauskas. Sunku buvo. Rašyti laiškus į Italiją sovietmečiu buvo neįmanoma. "Tik po daugelio metų - sakė mons. V.Kazlauskas, - sužinojau, kad sesuo tapo vienuole, turi tiek daug parašytų brandžių eilėraščių. 1988 metais pirmą kartą vykus į Lietuvą, sovietų valdžia Gardine atėmė iš manęs rožinį, maldaknygę, iškratė visą lagaminą. Tuomet aplankiau seseris vienuoles čia, Aleksote. Susitikau Staselę - savo seserį. Labai jaudinomės po tiek metų nesimatymo. Ji buvo labai kukli", - sakė monsinjoras. Jis padėkojo visiems, prisidėjusiems leidžiant šią S.Kazlauskaitės poezijos knygą.
Susitikimo pabaigoje susirinkusieji sukalbėjo kelias maldas už seserį poetę Stasę Kazlauskaitę, kuri gyvenimą priėmė kaip nuostabią dovaną ir kaip didelę pareigą. Jos kūryboje matome laiko ženklus. Tai poezija, nukreipta į Dievo malonę, pareigą savo Tėvynei ir atskleidžianti dieviškumą žmoguje.

Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaitės

Seserų Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacija savo istoriją pradėjo 1874 m.vasario 2 d. Zakročyme, Lenkijoje. Ją įkūrė Palaimintasis kapucinas Honoratas Kozminskis. Tuometė Lenkija buvo Rusijos carizmo valdžioje, kuris draudė katalikiškas organizacijas, todėl pavadinimas buvo sugalvotas kaip slapto gyvenimo kongregacija. Dauguma pirmųjų narių buvo mokytojos, norinčios prisidėti prie jaunimo, ypač labiausiai apleistų vaikų auklėjimo.
Kongregacijos pirmoji Motina buvo sesuo Šventojo Kryžiaus Marija Juzefa Chudzynska. 1909 m. gruodžio 19 d. popiežius Pijus X pasirašė patvirtinimo dekretą. Seserys, kilusios iš Lietuvos, 1920 metais persikelia į Lietuvą, o 1927 metais, padedant Vilniaus arkivyskupui, dabar Palaimintajam Jurgiui Matulaičiui, įsteigia kongregacijos Lietuvoje provinciją (pasaulietiškai - filialą).
1932 metais Šventasis Sostas dekretu patvirtino popiežiaus teisių Seserų Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaičių kongregaciją Lietuvoje su generaliniais namais Kaune ir su viešojo gyvenimo teisėmis. Kai kurios provincijai priklausančios seserys nenorėjo palikti slapto gyvenimo, todėl atsirado diecezinių (parapinių) teisių Švč.Jėzaus Širdies tarnaičių seserų nevieša kongregacija.
Sovietiniais okupacijos metais (1940-1990) kongregacijos seserys buvo priverstos grįžti prie slapto gyvenimo ir veiklos.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, seserys deda visas pastangas atsinaujinti ir susigrąžinti visa, kas prarasta per 50 priespaudos metų, ypač dvasinio gyvenimo srityje.
Seserų Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos, įsikūrusios Kaune, Aleksote, Amerikos lietuvių g.11 (generalinė vyresnioji sesuo Jėzaus Gyvojo vandens šaltinio Marija Eugenija Bedalytė), tikslas - vaikų ir jaunimo religinis auklėjimas ir mokymas. Seserys (jų, davusių amžinuosius įžadus, - 79 seserys ir 2 noviciatės) platina katalikišką literatūrą, rengia jaunimą sakramentams, tvarko procesijas, skelbia tikėjimo ir krikščioniškos doros tiesas.

Kazimieras DOBKEVIČIUS
Kaunas