XXI amžius

Kunigas - tikinčiųjų bendruomenės sakramentinis lyderis

Kunigo ganytojiškas vaidmuo nepakeičiamas

Vatikane paskelbtas naujas dokumentas, skirtas išryškinti kunigu, kaip tikinčiųjų bendruomenių sakramentinių lyderių tapatumą ir padėti jiems vykdyti šią svarbią jų misiją Bažnyčioje. Kad kunigo tarnystė yra reikšmingiausia, pabrėžia ir dokumentų gausa, kuriuos Šventojo Sosto dikasterijos paskelbė pastaraisiais metais dvasininkų reikalų tema. 1994 metais buvo išleistos "Direktyvos kunigų sielovadinei veiklai ir gyvenimui", 1997-aisiais paskelbta tarpdikasterinė instrukcija "Ecclesiae de mysterio", pagaliau 2000 metais cirkuliarinis laiškas "Kunigas ir trečiasis krikščionybės tūkstantmetis", kuris Vatikane išleistas Didžiojo Jubiliejaus proga. Kiekvienais metais popiežius Jonas Paulius II paskelbia savo Laišką kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga.
Spalio 18 dieną spaudos konferencijoje pristatydamas naują dokumentą - instrukciją "Kunigas, parapijos bendruomenės ganytojas ir vadovas" - Kunigų kongregacijos prefektas kardinolas Darijus Kastriljonas Ojosas sakė, kad jo pagrindinis tikslas - dar kartą pateikti dvasininkijai ir visai tikinčiųjų bendruomenei išvystytą Bažnyčios mokymą apie kunigo tarnystę, pabrėžiant jo, kaip ganytojo, sakramentinio lyderio, vaidmenį, kuris "veda parapijos bendruomenę prie Kristaus, Kelio pas Tėvą". Dėl ypatingo kunigo vaidmens tiek dalinės Bažnyčios, tiek Visuotinės Bažnyčios mastu, "jis turi būti pavyzdžiu Bažnyčios magisteriumo nuostatų laikymesi, turi jaustis tikruoju parapijinės bendruomenės ir kiekvieno jos nario dvasiniu tėvu. Jis yra autentiškas sielų vadovas", sakė kardinolas D.Kastriljonas.
Šią kunigo tapatybę lemia "per Šventimų sakramentą gauta pastoracinės veiklos malonė". Tai reiškia, kad kunigu ne paprastai "dirbama", bet kunigu "būnama", ir ši antologinė konsekracija, apimdama neribotą laiką, yra paliudijama visame dvasininko gyvenimo būde, jo saviraiškoje, bendravime su aplinkiniais žmonėmis, visuose darbuose. Šiuolaikinės kultūros įtakoje neretai bandoma kunigo vaidmenį suprasti, kaip sociologo, terapeuto, politiko ar vadybininko. Savo sielovadinėje tarnystėje kunigui gal ir tenka užsiimti visais tais darbais, tačiau jis vis tiek pirmiausia išlieka kunigas. Kardinolas D.Kastriljonas priminė šv. Jono Bosko pasakymą, jog kunigas lieka kunigu tiek prie altoriaus, tiek klausykloje, tiek mokykloje ar gatvėje. Taip pat ir parapijinėje bendruomenėje, kad ir kokios būtų įkurtos reikalingos ir gerbtinos struktūros, jos negali pakeisti kunigo, kaip ganytojo, vaidmens.
Naujasis dokumentas parengtas kaip 2001 metų lapkričio mėnesį vykusios Kunigų kongregacijos plenarinės asamblėjos išdava, kurioje kaip tik ir buvo nagrinėta tema "Kunigas, parapijos bendruomenės ganytojas ir vadovas". Tame susitikime įsimintiną kalbą pasakė popiežius Jonas Paulius II, kuri kaip tik ir pateikiama naujosios instrukcijos įžangoje. Joje Šventasis Tėvas, pasiremdamas II Vatikano Susirinkimo ir savo pirmtakų mokymu, primena, kad kunigas, veikdamas "in persona Christi", aukoja šv. Mišias, teikia sakramentus, ir būtent tai sąlygoja, jog tik "kunigui specifiškai yra rezervuotas ganytojo titulas". Kiti tikintieji gali aktyviai bendradarbiauti ir netgi dirbti parapijoje visu etatu, tačiau jie neturi kunigystės šventimų, "negali pakeisti kunigo, kaip ganytojo".
Kunigo centrinę vietą tikinčiųjų bendruomenėje apibrėžia jo "turimas fundamentalus ryšys su Kristumi, Bažnyčios galva ir Ganytoju, kaip Jo sakramentinis atstovavimas". Popiežius pabrėžia, kad, be tokio Kristaus atstovavimo, "be kunigo, kaip sakramentinio bendruomenės vadovo", tikinčiųjų sambūris "negali būti bažnytine bendruomene visoje jos pilnatvėje". Būtent parapijos kunigai užtikrina, kad Eucharistinės aukos šventimas yra viso krikščionių bendruomenės gyvenimo centras ir viršūnė. Parapijoje gali būti vykdoma įvairiopa - socialinė, kultūrinė, katechetinė - veikla, tačiau jos gyvybingumą pirmiausia palaiko "Eucharistijos ir sekmadienio, kaip Viešpaties dienos, šventimas", aiškino Šventasis Tėvas.
Atsiliepdamas į kai kuriuos pesimistinius svarstymus, jog, neva mažėjant dvasinių pašaukimų skaičiui, ateityje gali būti taip, kad Bažnyčioje neliks kunigų, Popiežius pabrėžia, kad "būtų fatališka klaida nustoti vilties dėl dabartinių sunkumų ir veikti taip, tarsi mes turėtume rengtis tokiai ateities Bažnyčiai, kuris, kai kurių įsivaizdavimu, liktų beveik visai be kunigų". Jei būtų vadovaujamasi šia nuostata, priimant kokias nors priemones, kad išlygintų esamą kunigų nepriteklių, tada tos priemonės, "nepaisant parodytos geros valios, atneštų rimtą žalą bažnytinei bendruomenei". Atvirkščiai, dvasinių pašaukimų stoka turi skatinti atitinkamą pastoracinę veiklą, kuri, papildyta "visos bendruomenės maldomis ir asmenine atgaila", gausintų šių pašaukimų skaičių.

Šio laikotarpio pastoraciniai iššūkiai

Be parapijos kunigo gyvenimo ir veiklos doktrininių bei kanoninių problemų aptarimo, naujajame dokumente primenami ir šių laikų iššūkiai, iškilę bendruomenės pastoracijai. "Svarbiausias ir pagrindinis iššūkis parapijos kunigui yra siekti, kad tikinčiųjų dvasinis gyvenimas atitiktų tuos krikščioniškojo mokymo pagrindinius principus, kuriais gyveno ir skelbė šventieji", - rašoma dokumente. Jame iškeliamas vadinamasis "pastoracinis atsinaujinimas", apie kurį išsamiai kalbama popiežiaus Jono Pauliaus II apaštaliniame laiške "Novo millennio ineunte".
Einant šiuo pastoracinės veiklos atnaujinimo keliu, vienas svarbiausių uždavinių parapijoje yra bendruomeniško dvasingumo skatinimas. "Padaryti Bažnyčią bendruomeniškumo namais ir mokykla - tai yra didysis iššūkis, kuris mums iškilęs dabar prasidedančiame naujajame tūkstantmetyje, jeigu mes norime likti ištikimi Dievo planui ir atsiliepti į pasaulio giliausius lūkesčius", - rašė Popiežius. Kitas svarbus uždavinys, kuris turėtų būti "raudona gija" visuose pastoraciniuose planuose, yra "atskleidimas iš naujo mūsų bendruomenėse visuotinio pašaukimo į šventumą".
Tam, kad kiekvienas krikščionis geriau suvoktų pašaukimo į šventumą visuotinį pobūdį, kad jo gyvenimas taptų "Kristaus sekimu", reikalinga Bažnyčios parama, Bažnyčios, kuri yra tikroji mater et magistra. Tokia "šventumo pedagogika" duos geresnius vaisius, jeigu bus paremta kunigų šventumo pavyzdžiais, nes tikintiesiems didžiausia paskata yra paties jų dvasinio vadovo asmeninis liudijimas. "Geri pasauliečiai beveik neįmanomi be tikrai šventų kunigų, - pabrėžiama naujajame dokumente. - Be jų viskas yra žlugę - kaip negalima pasiekti pašaukimų išsiskleidimo be krikščioniškų šeimų, kurios yra namų Bažnyčios".
Nors Bažnyčios gyvenimui visuomet prioritetu buvo ir lieka misijinis nusistatymas evangelizacijai, tai šis uždavinys turi būti svarbus kiekvienos parapijos pastoracinei programai. Netgi tose šalyse, kurios buvo evangelizuotos prieš daugelį amžių, realią "krikščionišką visuomenę", gyvenančią pagal evangelines vertybes, keičia nauja "krikščioniškumo" forma, kurioje nebelieka aiškios nuorodos nei į Kristų, nei į Bažnyčią. Esant tokioms kultūrinio, religinio ir etninio pliuralizmo, reliatyvizmo, indiferentizmo bei sinkretizmo aplinkybėms, iškyla pavojus, kad pastoracinė misija būtų sumenkinta tik iki sprendimo socialinių problemų, kurios būtų nusakytos išimtinai antropologinėmis sąvokomis.
Tuo tarpu "šiuolaikinio pasaulio evangelizacija gali vykti tik iš naujo atradus personalinį, socialinį ir kultūrinį krikščionių tapatumą", rašoma naujojoje instrukcijoje. Tokia misijinė nuostata turi "charakterizuoti kiekvieną kunigą, o per jį ir kiekvieną jo ganytojiškai globai patikėtą parapiją arba bendruomenę". Pastoraciniai metodai gali būti įvairūs ir adaptuoti konkrečioms parapijos sąlygoms. Dokumente rekomenduojama, kad kunigas visada turi stengtis užtikrinti, jog prie misijinio uždavinio vykdymo prisidėtų visos parapijoje veikiančios tikinčiųjų organizacijos ir judėjimai. Čia reikia pasitelkti tiek tradicines struktūras, tiek "naujuosius bažnytinius sąjūdžius, kurie suteikia Bažnyčiai gyvybingumo ir yra Dievo dovana, tikras "Dvasios pavasaris". Visi tikinčiųjų judėjimai ir organizacijos - tiek tarptautinio pripažinimo, tiek vietinės reikšmės - "turi visuomet veikti visiškoje bažnytinėje darnoje ir paklusti savo teisėtų ganytojų nurodymams", - pažymima instrukcijoje.
Dokumento "Kunigas, parapijos bendruomenės ganytojas ir vadovas" pabaigoje aptariami tie pastoraciniai sunkumai, kurie fiziškai ir dvasiškai išsekina kunigus ir reikalauja poilsio bei atgaivos. Dėl šio išsekimo ir jį lydinčio nepasitenkinimo iš dalies atsakinga "labai sekuliarizuota kultūra, kuri stengiasi izoliuoti kunigą jos pačios konceptualinėmis kategorijomis ir atplėšti nuo jo pagrindinį mistinį bei sakramentinį dėmesį". Dėl tokio šiuolaikinei kultūrai būdingo vidinio dvasinio gyvenimo nesuvokimo kai kurie jauni kunigai, entuziastingai ir kupini idealų pradėję savąją tarnystę, tačiau sutikę nesupratimo ir atgrasumo aplinką, gali patirti įvairių formų depresyvinį fatalizmą ir izoliaciją. "Tačiau didžioji dauguma kunigų, gavę tvirtą savo vyskupo paramą, pozityviai priima susidariusią istorinę konjunktūrą, džiugiai ir dosniai vykdydami pastoracines pareigas ir pilnai įprasmindami savo kunigišką tapatumą".
Kaip preventyvinės priemonės kartais galimam nusivylimui ar netgi žlugimo pavojui, naujasis dokumentas rekomenduoja kunigams intensyvesnį maldos gyvenimą, sakramentų praktikavimą ir Eucharistijos adoravimą. "Šimtmečių eigoje gausybė kunigų rado Eucharistijoje nusiraminimą ir paguodą, Jėzaus pažadėtą Paskutinės Vakarienės metu, paslaptį savajam vienišumui įveikti, jėgas kentėjimams ištverti, pastiprinimą vėl viską pradėti iš pradžių po kiekvieno nepasisekimo ir vidinės energijos sprendimui palaikyti, kad liktų ištikimi šventimų įžadams", teigiama dokumente.
Įvairiems sunkumams ir išbandymams, patiriamiems vykdant kunigišką tarnystę, įveikti, Kunigų kongregacijos parengtas dokumentas taip pat nurodo "broliškumą tarp kunigų, kurie turi pasireikšti ne vien tik gyvenimu po vienu stogu, bet taip pat bendryste maldoje, tarpusavio parama, pastoraciniu bendradarbiavimu… Kiekvienam kunigui yra reikalingas savo brolių artumas ne vien dėl sielovadinės paramos, bet taip pat dėl to, kad jie yra jo broliai". Taip pat vyskupas turi jausti pareigą rūpintis ir pagelbėti savo kunigams susidariusiose pavojingose situacijose "pirmiausia dėl to, kad jis yra savo artimiausių ir brangiausių bendradarbių tėvas".
Tarp kitų priemonių, vyskupijose rekomenduojama turėti namus, kuriuose retkarčiais visi kunigai galėtų pailsėti, susitelkti rekolekcijose ir maldose, kurios yra reikalingos jų asmeniniam šventimui siekti.

Mindaugas BUIKA