Pamąstymas prieš Vėlines
Ateina Vėlinės. Kapus ir kapelius
užplūs žmonių minios. Užsiliepsnojus kapinėse žvakučių jūrai,
prie savo artimųjų kauburėlių rymos ir suaugusieji, ir mažieji
Bus be galo gražu ir prasminga. Tiek labai gaila, kad dar daug
kur mūsų jaunimas į kapines užklysta tik tą vienintelį Vėlinių
vakarą, ir tai galbūt tėvų išvaryti arba todėl, kad tą vakarą
nebūna šokių
Apie tai ir susimąsčiau Vėlinių išvakarėse.
Šią vasarą teko apsilankyti daugelyje kapinių. Parymojau prie
giminaičių, pažįstamų, buvusių mokytojų, bendramokslių kapelių.
Keisčiausia, kad visose mano aplankytose kapinėse sutikau beveik
vien tik senyvo amžiaus moteris, kurios tvarkė tuos pilkus kauburėlius,
puošė gėlėmis, laistė. O štai viena moteriškė tempė sklidiną kibirą
vandens net iš už kapinių esančio tvenkinio.
- Turbūt neturite vaikaičių, kad jums niekas nepadeda? - užkalbinau,
paimdamas iš jos rankų sunkų kibirą.
- Ir vaikaičių, ir provaikaičių turiu, bet jų į kapines nenuvarysi,
- atsiduso. - Paprašiau anądien, kad palaistytų nuo kaitros ant
kapo vystančias gėles. Tai jie tik pasišaipė iš manęs, sakydami,
kad jau ir Lietuvoje greitai degins numirėlius ir jokių kapinių
nebereikės
- Ir aš saviškių niekaip nenuvarau, - įsiterpė į pokalbį kita,
šalia ravėjusi apleistą kapelį. - Marti neleidžia. Sako, kam vaikus
tampyti po kapines.
- Blogai, labai blogai darote, kad šitaip šnekate! - net pyktelėjo
netoliese su keturiais savo vaikeliais tvarkiusi didžiulį giminaičių
kapą moteris. - Ir maniškiai nenoriai ėjo į kapines, bet pripratinau.
Dabar jau patys vos ne kasdien bėga palaistyti karščio kamuojamų
gėlių, nuravi piktžoles.
Klausiausi šių moterų pokalbio ir mąstau: iš tiesų, jeigu mūsų
jaunimas, užuot tuščiai slampinėjęs, neįpras lankytis kapinėse,
nenorės pasilenkti ir padirbėti prie to pilko žemės kauburėlio,
supilto seneliams, proseneliams, kitiems artimiesiems ar šiaip
buvusiems pažįstamiems - tai kas po mūsų mirties tvarkys mums
supiltus žemės kauburėlius? Juolab kad ir prieš šias Vėlines daug
kur kapus tvarkė vien vyresnio amžiaus moterys. Jaunimo čia beveik
nesimatė.
Pamąstykime apie tai nors šį Vėlinių vakarą, stovėdami prie savo
artimųjų kauburėlių, išdabintų tik jūsų vienų rankomis. Juk mūsų
kultūra priklauso ir nuo pagarbos mirusiesiems. Tą vaikams reikėtų
teigti nuo mažų dienų.
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Mokytojas
© 2002"XXI amžius"