Atnaujintas 2002 m. lapkričio 6 d.
Nr.83
(1090)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Nuomonės
Laikas ir žmonės
Kultūra
Gimtas kraštas
Švietimas
Žvilgsnis
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Abejotinos pergalės kaina
Nuodingosios dujos kaip alternatyva tautų apsisprendimo teisei

Atsitokėjusi nuo dviejų parų košmaro, Rusija švenčia pergalę. Beveik nutilo balsai, raginantys pradėti taikos derybas su čečėnais. Nuomonių apklausos rodo neįtikėtinai išaugusį prezidento V.Putino populiarumą. O negausių žuvusiųjų įkaitų giminių pasipiktinimo murmesys skęsta triumfo tiradose: mes parodėme, kad Rusijos negalima parklupdyti... Net 85 proc. Rusijos piliečių pritaria rusų kariškių veiksmams, šturmuojant čečėnų užgrobtą teatrą. Bet ar ne per anksti džiūgaujama? Ar rusai suvokia, dėl ko iš viso reikia džiaugtis? Juk žuvusiųjų vis tiek nesugrąžinsi.
Nekenčiu terorizmo. Bet kartu esu ir už čečėnų tautos apsisprendimo teisę. Galima tik išreikšti užuojautą žuvusiųjų giminėms ir artimiesiems. Tačiau visą šį laiką nepalieka keisti įtarimai, leidžiantys suabejoti ne tik rusų specdalinių šaunumu ar užgrobikų kraugeriškumu.
Smarkiausias išbandymas teko Rusijos vadovui. Jei jo pirmtakui B.Jelcinui daug kas priekaištavo dėl neva per "minkštos" pozicijos čečėnų sukilėlių atžvilgiu, tai V.Putinas dar savo valdymo pradžioje pažadėjo čečėnus "skandinti išvietėse". Šių principų jis neišsižadėjo ir įkaitų dramos metu. Visą laiką iki puolamosios operacijos pradžios prezidentas pratūnojo šešėlyje ir apsiribojo postringavimais apie rūpestį kiekvieno įkaito gyvybe. O po šturmo jis tuoj pat kreipėsi į tautą ir atsiprašė, kad "neišsaugojo" visų žmonių, ir net apsilankė ligoninėse, kur paguodė savo apnuodytus tėvynainius.