XXI amžius

„Tas, kuris nesimeldžia, nėra krikščionis“
(Tėvas Pijus)

Žmogui, kaip asmenybei ir individui, ir jo sėkmingai egzistencinei būčiai palaikyti ir papildyti, tobulinti yra tiesiog būtina bendruomenė ir socialinė aplinka, šeima, draugai, pažįstami. Ypač tai reikalinga ligoniams, neįgaliesiems, silpniems ir vargšams. Gydytojai, slaugytojai, geros valios žmonės, šeimos nariai turi ypatingą įtaką šiems žmonėms. Bet mūsų Bažnyčios bendruomenei taip pat priklauso ir šventieji, mūsų artimieji, kurie jau baigė žemėje savo kelionę ir mūsų mintyse, prisiminimuose šviečia kaip švyturiai amžinybėje, tarsi primindami ir mokydami, priversdami susimąstyti, sustoti tame gyvenimo ritme ir galbūt į gyvenimą pažvelgti kitu žvilgsniu ar požiūriu. Mūsų kančia, liga tikėjimo ir amžinybės šviesoje įgauna visai kitokią prasmę ir vertę. Tikėjimu apdovanoti žmonės į mirtį bando pažvelgti kaip į dovaną ar kvietimą į naują, geresnį ir vertingesnį gyvenimą. Šv. Pranciškus į mirtį pažvelgė kaip į seserį ir taip ją pavadino savo nuostabioje "Saulės giesmėje", tarsi ji būtų labai artima ir neatskiriama nuo žmogiško gyvenimo, mūsų būties. Neseniai, 2002 m. birželio 13 d., paskelbtas šventuoju tėvas Pijus (1881-1968) panašiai rašė apie mirtį: "Mirtis - matau tai aiškiai, - yra kaip tikrovė, pilna gyvybingumo. Tuo (mirties) metu širdis taps laisva ir plati kaip jūra; varginančios mintys, skausmingi rūpesčiai, mūsų gyvenimo vargai ir nusivylimai, nemalonumai ir kančios pranyks vienu akimirksniu, tarsi burtų lazdele mostelėjus, ir daugiau jau jų nebeprisiminsime"(Ep, p.339). Mirtis primena ir moko sekti šventųjų pavyzdžiu ir patiems siekti šventumo. Šventumas mirties akivaizdoje, kaip ir šventumas gyvenimo perspektyvoje, įgauna naują kokybę, naują vertę.
Šventumas yra dažnai pašiepiamas, išjuokiamas, galbūt todėl, kad iki galo ir autentiškai nėra suvokiamas šis žodis, šventumo svarba ir jo būtinumas. Pats žodis "šventas" ("kadoš" - hebrajų k.; "hagios"- graikų k.) priskiriamas Dievui. Pirminė šito žodžio reikšmė reiškė atskyrimą nuo to, kas nėra šventa, kas pareina iš pasaulio, reiškia ir moralinę vertybę. Šis žodis taip pat išreiškia ir Dievo didingumą, garbę, transcendenciją. Tas šventumas kyla iš Viešpaties. Krikščionis ir šventumas - tai neatskiriami dalykai. Šventumas yra labai svarbus mūsų gyvenimui, nes jis gyvenimą įprasmina, daro palaimingesnį ir solidesnį, svaresnį, netgi kančios ir mirties akivaizdoje. II Vatikano Susirinkimas aiškiai pareiškė apie visuotinį pašaukimą šventumui: "Vienas yra visų šventumas: kad žmonės, Dievo Dvasios veikiami ir Tėvo balsui paklusdami, garbindami Dievą Tėvą dvasia ir tiesa, sektų neturtingu, nusižeminusiu ir kryžių nešančiu Kristumi ir nusipelnytų būti jo garbės dalininkais. Ir kiekvienas turi eiti į priekį pagal savo dovanas ir malones, vadovaudamasis gyvu tikėjimu, žadinančiu viltį ir veikiančiu per meilę" ("Lumen gentium" , 41).
Kiekvienas pagal savo galimybes yra šaukiamas į šventumą, išpildyti meilės įsakymą ir joje tobulėti, net ligonis ar neįgalusis, priimdamas su meile Viešpaties valią ir su kasdieniniu pasiaukojimu nešdamas ligą, tampa šventuoju. "Pamąstykime, kas yra tikras šventumas. Šventumas - tai peržengimas paties savęs, tai tobula pergalė prieš savo aistras, tai teisingas savęs vertinimas ir pasaulietinių dalykų atsisakymas pasirenkant neturtą ir turto atsisakymas, tai pasirinkimas pažeminimo, o ne garbės, kentėjimo, ne malonumų. Šventumas - tai mylėti artimą kaip save patį dėl Dievo meilės. Šventumas reiškia mylėti tą, kuris prieš mus piktžodžiauja, nekenčia mūsų ir mus persekioja; dar daugiau - tai gėrio siekimas jo atžvilgiu. Šventumas yra gyventi nuolankiai, nesavanaudiškai, išmintingai, teisingai, kantriai, su meile, skaisčiai, švelniai, darbščiai, atliekant gerai savo pareigas - viskas ne kitam, o tik tam tikslui - patikti Dievui ir pas Jį sau užsitarnauti atlygį. Pasinaudodami Šventojo Rašto žodžiais, galime trumpai pasakyti: šventumas apima galimybę ir galią perkeisti žmogų į Dievą"(Ep II, p.542). Taip rašė tėvas Pijus apie šventumą, kurio jis geidė ir norėjo, nes Viešpats tai padarė dėl mūsų: "Turint tai omeny, pastebėjau ir tavyje... šventumo troškimą, kurį Dievas įskiepijo į tavo sielą"(Ep III, p.704). Didelė dovana yra gauti šventumo troškimą, bet ir turi būti noras - "melskis Jam, kad mane apdovanotų tuo gyvenimo šventumu, kurio man taip trūksta" (Ep II, p.538).
Mirties akivaizdoje šventumas galbūt ne visada atveria amžinybės perspektyvą, jos dvelksmą, bet klausimas iškyla - o kas toliau? Šventumas sustiprina amžinojo gyvenimo viltį, sustiprina mus pačius kančioje, ligoje. Šventumas, ateinantis nuo Dievo, perkeičia mūsų būtį, įsiliejame tarsi į dievybės versmę, kuri teka amžinybės, laimės ir meilės link, mums patiems to nežinant. Šventumas yra neįkainojama Dievo dovana, kuri veda mus į amžinybę."Dievo vaikams labai mažą reikšmę turi tas trumpas gyvenimas, kuris praeina, kai amžinybėje gyvensime Dievo garbėj. Pamąstyk, ar eini teisingu keliu amžinybės link, ar tavo koja stovi amžinybės kelyje. O, kad tu eitum tuo keliu ir būtum laimingas, nes tas gyvenimas reikšmės neturi tame praeinančiame ir neramiame pasaulyje"(Ep III, p 824). Iš tikrųjų prasmingi ir teisingi žodžiai, dvelkiantys tiesa ir viltimi. Juk žmogaus troškimas būti amžinai, būti laimingam yra duotas jam, kaip Dievo meilės išraiška.
Taip pat siūlome kalbėti noveną Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, kaip patarė tėvas Pijus. Ji kalbama taip: "O mano Jėzau, Tu pasakei: prašykite ir gausite, ieškokite ir rasite, belskite ir bus atidaryta jums. Išklausyk manęs, kai beldžiu, kai ieškau, kai prašau malonės... (pasakome intenciją ir sukalbame "Tėve mūsų", "Sveika, Marija", "Garbė Dievui Tėvui", "O Saldžiausioji Jėzaus Širdie, Tavimi pasitikiu"). O mano Jėzau, Tu pasakei: iš tiesų sakau jums: ką Mano Tėvo vardu prašysite, duos jums, išklausyk manęs, nes prašau Tėvą Tavo vardu malonės... (pasakome intenciją ir sukalbame "Tėve mūsų", Sveika, Marija", "Garbė Dievui Tėvui", "O Saldžiausioji Jėzaus Širdie, Tavimi pasitikiu"). O mano Jėzau, Tu pasakei mums: dangus ir žemė praeis, tik Mano žodžiai nepraeis, - išklausyk manęs, nes paragintas Tavo žodžių prašau tavo malonės...(pasakome intenciją ir sukalbame "Tėve mūsų", "Sveika, Marija", "Garbė Dievui Tėvui", "O Saldžiausioji Jėzaus Širdie, Tavimi pasitikiu"); Saldžiausioji Jėzaus širdie, dėl Tavęs yra vienas dalykas neįmanomas, būtent neturėti gailesčio vargšams; parodyk gailestį mums, vargšams nusidėjėliams, ir apdovanok malone, kurios Tavęs prašome per sopulingąją ir skaisčiausiąją Marijos širdį, per Tavo ir mūsų maloningąją Mariją. Amen. ("Sveika, Karaliene", "Šventasis Juozapai, Jėzaus globėjau, melskis už mus")".
Malda, prašant šventojo tėvo Pijaus užtarimo: "Šventasis tėve Pijau, apdovanotas mūsų Išganytojo šventais kančios ženklais (stigmomis), Tave Dievas išrinko, kad mūsų laikais iš naujo parodytum Dievo meilės stebuklą ir Jo galybę. Būk danguje mūsų užtarėju, o kai šaukiamės Tavo užtarimo prie Viešpaties Gailestingumo sosto, išmelsk mums nuodėmių atleidimą, malonę susivienyti su Jėzumi Kristumi Eucharistijoje ir džiaugsmo būti šventoje mūsų Bažnyčioje. Saugok mus nuo piktosios dvasios, nukreipk mūsų žingsnius į ramybės kelią ir išmokyk mus gyventi Dievo vaikų laisvėje ir tiesoje".
Kiekvieno mėnesio ketvirtą šeštadienį yra aukojamos šv. Mišios už kenčiančiuosius, ligonius, neįgaliuosius Kauno Šv. Vincento Pauliečio (Petrašiūnų) bažnyčioje ir taip pat meldžiasi šv. tėvo Pijaus maldos grupė. Mūsų adresas: Ligonių maldos apaštalavimas, R. Kalantos g. 38, LT-3014 Kaunas. Parašykite, pasidalykite savo rūpesčiais, problemomis. Laukiame pasiūlymų, pageidavimų, patarimų, kaip geriau galėtume padėti ligoniams, neįgaliesiems.

Broliai kapucinai