Smėlėtais takeliais - į
lietuvišką mokyklą
Jurgelionių kaimas (Šalčininkų
r.), nuo Dieveniškių nutolęs į šiaurės rytus per keturis kilometrus,
įsikūręs prie kelio į Ašmeną, yra bene didžiausia gyvenvietė prie
pat Baltarusijos sienos dabartinei Lietuvos teritorijai priklausančiame
iškyšulyje. Aplinkui - oficialiai Baltarusijos žemės. Pasak akademiko
Zigmo Zinkevičiaus, estų kalbininkas baltistas Peteris Aruma,
Tartu ir Stokholmo universitetų profesorius, pėsčias išvaikščiojęs
šį kraštą XX a. pradžioje, 1930 metais vokiečių kalba išleistoje
knygoje "Vilniaus apylinkių lietuviški tarmiški tekstai"
tvirtina, jog tuomet visi Jurgelionių kaimo žmonės mokėjo lietuviškai.
Dabar čia lietuviškai kalba tik viena Vanagų šeima, auginanti
tris vaikus. Dar lietuviškai kalbėjomės su Jadvyga Ležnevičiene,
auginančia du vaikus. Ji sakė:"Aš esu lietuvė, bet vyras
- nelietuvis, todėl šeimoje kalbamės dviem kalbomis". Moteris
sakė, jog daugiau valstybine kalba kalbančių suaugusių žmonių
čia nesama.
Nors aplinka nelietuviška, daug Jurgelionių kaimo vaikų moka valstybinę
kalbą. 1997-1998 mokslo metais čia buvo įkurta Vilniaus apskrities
viršininko administracijos pradinė mokykla. Į ją iš pradžių atėjo
šeši mokiniai, netrukus - dar du. Visi jie tilpo mažame šaltame
kambarėlyje. Šiemet Jurgelionių pradinėje mokykloje mokosi dvidešimt
du mokiniai. Juos moko trys mokytojos. Baigę keturias šios mokyklos
klases, gerai išmokę valstybine kalba skaityti, rašyti, skaičiuoti,
vaikai tęsia mokslą Dieveniškių "Ryto" vidurinėje mokykloje.
Spalio pabaigoje Jurgelionių kaime vyko didelė šventė. Smėlėtais
takeliais į lietuvišką mokyklą, švenčiančią penkerių metų sukaktį,
skubėjo ne tik mokiniai, bet ir jų tėveliai. Susirinko gausus
būrys svečių iš Kauno ir Vilniaus, iš aplinkinių lietuviškų mokyklų.
Dėl vietos stokos prigludę vienas prie kito visi tilpome tame
pačiame kambarėlyje, kur prieš penkerius metus įsikūrė mokykla;
tik dabar kambarėlis buvo šiltesnis ir jaukesnis: ant medinėmis
lentutėmis išmuštų sienų kabėjo mokinių piešiniai, nuo medžių
šakelių sviro popierinės kaukės. Tačiau labiausiai džiugino šių
darbelių autoriai - vaikai, tą dieną gražiai koncertavę svečiams.
Jie vaidino, deklamavo, dainavo valstybine kalba. Tik gerai įsiklausęs
galėjai pajusti namų šnekos akcentą.
Nuo pat įsikūrimo pradžios mokyklai vadovauja mokytoja Ilona Šedienė,
linksma, nuoširdi, graži, elegantiška moteris, prie kurios lipte
limpa mokiniai. Ji atrodė tarsi ką tik atėjusi iš laimės šalies.
Įsikalbėjus paaiškėjo, kad ta "laimės šalis" - tai penki
savi vaikai, nesveikuojantis vyras, gaisras, pelenais pavertęs
neseniai pirktą namą ir visa, ką šeima buvo užgyvenusi. Ji sakė:
"Atėjusi į mokyklą, pamirštu namų rūpesčius, pati tampu vaiku".
(Norėtųsi pridurti: pasimokykime iš jos pakelti negandas, juk
dažnai dejuojame dėl kur kas mažesnių mūsų daliai tekusių išbandymų.)
Šventėje dalyvavusios Dieveniškių "Ryto" vidurinės mokyklos
direktorė Danutė Andriuškevičiūtė, Poškonių pagrindinės mokyklos
direktorė Birutė Žibertienė, Milkūnų pradinės mokyklos vedėja
Žavinta Butvilienė sakė: "Linksmomis ir liūdnomis valandėlėmis
visos esame kartu. Drauge ir dar su mokiniais švenčiame Kovo 11-ąją".
Dieveniškių Švč. M.Marijos Rožančinės bažnyčios klebonas kun.
Dominykas Valančiauskas džiaugėsi šiame krašte girdėdamas lietuvišką
šneką; jis prisiminė čia vykdytą etnocidą ir lingvacidą. Dabar
dedamos Bažnyčios ir mokyklos pastangos, kad visi be jokios prievartos
grįžtų prie savo šaknų. Jis vaikams palinkėjo užaugti savo tėvynės
patriotais.
Į visas šventes suspėjantis Poškonių seniūnas Rimantas Stočkus
taip pat džiaugėsi tuo, ką matė ir girdėjo.
Gintaro Žagūnio užkardos vado pavaduotojas Vytautas Urbaitis sakė,
jog užkarda duoda mokyklai transportą važiuoti į ekskursijas,
padeda remontuoti patalpas, pakviesti žmonės dalyvauja šventėse.
Iš Kauno atvykusių svečių grupėje daugiausia žmonių buvo iš Kauno
technologijos universiteto Telekomunikacijų fakulteto Fizikos
katedros. Kalbamės su doc. Gediminu Adliu ir klausiame, kaip jie
surado šį kraštą. "Kaunas - lietuviškas miestas, norisi,
kad ir visa Lietuva būtų lietuviška. Į Pietryčių Lietuvą važinėjome
dar tada, kai nebuvo atsidalijusios lietuviškos mokyklos. Organizavome
"Žinių dienas", jose dalyvaudavome. Aplankėme visas
mokyklas, įsitikinome, jog čia dirba lietuvybės skleidimui atsidėję,
patriotiškai nusiteikę žmonės. Tačiau neprivalome pamiršti, kad
mes gyvename ir dirbame lietuviškoje terpėje, jie - kitokioje,
todėl privalome jiems padėti". Tad ir padėkime tuo, kuo galime:
dovanota knyga, nutapytu paveikslu ar apsilankymu ir geru žodžiu.
Aldona KAČERAUSKIENĖ
Šalčininkų rajonas
© 2002"XXI amžius"