Atnaujintas 2002 m. lapkričio 13 d.
Nr.85
(1092)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Susitikimai
Krikščionybė ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Karai Kaukaze: istorija ir dabartis

Trejus metus besitęsiantis Rusijos karas prieš Čečėniją įgauna žiauriausias formas. Paskutiniai įvykiai Maskvoje, kai grupė čečėnų pagrobtų įkaitų sąskaita pareikalavo išvesti rusų armiją iš Čečėnijos, yra dar vienas tos kovos žiaurumo pavyzdys. Nežiūrint į tai, kas organizavo įkaitų dramą - ar čečėnai mirtininkai, ar juos išvilioti sugalvoję Rusijos FSB karininkai - padėtis Rusijos-Čečėnijos karo santykiuose, į kuriuos tapo įtraukta ir kaimyninė Gruzija, neteikia optimizmo.

Ginkluoti susirėmimai Čečėnijoje paneigia oficialius Kremliaus pranešimus, esą situacija Čečėnijoje jau stabilizavosi. Per trejus konflikto metus pasipriešinimas nemažėja. Netgi priešingai - jis auga. Per šį karą Rusijos karinė vadovybė suprato, jog karas Čečėnijos problemos neišspręs. Čečėnų armija apsirūpinusi naujausia karine technika, todėl ją įveikti sunku. Tarptautinėms deryboms reikia tik Rusijos prezidento V.Putino sutikimo. Tačiau V.Putinas neskuba apsispręsti. Neišsprendus konflikto taikiai, kiltų grėsmė, kad karas tęsis dar kelerius metus. Šį kartą net ir Gruzijos teritorijoje. Toks karas Rusijai nebūtų naudingas ir net prieštarautų sveikam protui.

Rusijos ir Gruzijos santykiai

Situacija šiandieninėje Gruzijoje gana komplikuota. Teritorija nekontroliuojama, nesprendžiamos pabėgėlių problemos. Gruzija tikisi didelės JAV ir NATO paramos tuo atveju, jei Rusija ją užpultų. Tokia parama pagerintų Gruzijos įvaizdį. Tuo tarpu Rusija nori, kad Gruzija nepalaikytų ryšių su NATO ir nedalyvautų jos karinėse programose, išsiųstų iš savo teritorijos amerikiečius karo instruktorius ir pripažintų Pietų Osetijos bei Abchazijos nepriklausomybę - tai reikštų, kad pati Gruzija netenka nepriklausomybės. Kremlius nepamiršo, kad 200 metų Gruzija priklausė Rusijai.
Oficialioji Maskva tvirtina, esą Pankisio tarpeklyje įsikūrė ,,Al Qaeda'', ten prekiaujama ginklais, narkotikais ir žmonėmis. Gruzijos armijos atėjimas vietinių gyventojų vertinamas palankiau nei Rusijos armijos atėjimas.

Rusijos pozicija Kaukazo atžvilgiu

Bet koks smūgis Šiaurės Kaukazui gali destabilizuoti padėtį visame regione. Bėda ta, kad nei V.Putinas, nei B.Jelcinas neturi ir neturėjo aiškios politikos Kaukazo atžvilgiu. Per metus Rusijos pozicija pasikeitė 180 laipsnių.
Iškart po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios V.Putinas pradėjo rengtis būsimiems rinkimams. V.Putinas siekia užkariauti kairiųjų elektoratą. Ankstesniuose rinkimuose jis tapo prezidentu, surinkęs vos daugiau nei 50 proc. balsų. Jei prezidento rinkimai vyktų šiandien, neabejotinai prireiktų dviejų turų, neaišku, kas laimėtų rinkimus. Bet padėtį šioje srityje pakeitė Maskvos įvykiai - čėčėnų užpultų įkaitų išlaisivinimas.
Tuo tarpu Rusijos propaganda prieš Gruziją vis labiau primena šaltąjį karą. Karo metu nukentės niekuo dėti žmonės, neturintys nieko bendra su politika. Rusijos valstybinė žiniasklaida labiau analitinė nei informacinė. Gruzijos žiniasklaida pusiau valstybinė. Todėl ir žinios pirmiausia orientuotos į valstybės interesus.

Karas ir internetas

Antrosios kampanijos Čečėnijoje metu didelė reikšmė teko internetui. Manoma, kad per internetą paskelbta maždaug 4000 dokumentų ir pranešimų apie Čečėniją. Internetas tiems, kurie kovoja už Čečėnijos nepriklausomybę, tiesiog gyvybiškai svarbus. Prorusiški tinklapiai, palyginti su čečėniškais, atrodo lyg iš akmens amžiaus. Deja, internete mažoka operatyvios ir patikimos informacijos iš Čečėnijos, neretai apie įvykį pranešama tada, kai jis jau nebeaktualus. Internetas gali ir turi padėti atskleisti realią situaciją. Deja, po įvykių Maskvoje čečėnų internetas faktiškai užblokuotas Rusijos diversinių tarnybų.

Gyventojų surašymas Čečėnijoje

Paskutinysis Čečėnijos gyventojų surašymas, pasak Rusijos pareigūnų, vyko be didesnių nesklandumų, dalyvavo daugiau nei 90 proc. gyventojų. Čečėnais save laiko daugiau nei milijonas gyventojų. 1989-aisiais vykusio surašymo duomenimis, čečėnų buvo vienas milijonas. Daug jų pasitraukė į Rusiją ir kitas šalis. Teigiama, kad vien Maskvoje gyvena 250 tūkst. čečėnų, iš kurių 150 tūkst. po karo pabaigos tikisi sugrįžti namo. Dauguma čečėnų nedalyvavo surašyme, nes tai buvo Rusijos gyventojų surašymas. Prorusiškoji Čečėnijos valdžia dabartinio gyventojų surašymo metu "suradusi" vieną milijoną gyventojų, kai daug čečėnų yra išžudyta ar gyvena kitose šalyse kaip pabėgėliai, rodo, kad Maskva gerokai padidino čečėnų skaičių, norėdama parodyti, esą situacija normalizavosi.

Šiandieninė padėtis karo nuniokotose teritorijose

Čečėnai tikisi, kad ateitis bus geresnė, bent jau jų vaikams. Vyrams darbo Grozne praktiškai nėra, o jei ir atsiranda, paprastai atlyginimai nemokami. Moterims kur kas lengviau. Jos tarnauja valstybinėse įstaigose, prekiauja turguose. Daugelis čečėnų laukia paramos iš giminaičių užsienyje. Pačiame Grozno centre kaba užrašas: "Jei priešas nepasiduoda, jį išduoda". Taip išreiškiamas nepasitikėjimas Maskvos statytiniais ir išdavikais.
Karo metu nuniokotų būstų niekas neremontuoja, neaišku, ar juose teks ilgai gyventi. Šildomasi ,,buržuikomis", vietoj malkų naudojami lentgaliai. Miestas dieną ir naktį apšviečiamas dujomis.

Rusija nuo seno siekė įsitvirtinti Kaukaze

1994-aisiais Rusijos karininkai teigė, kad Čečėnijos karinė operacija truks tik savaitę, jai neprireiks didelių pajėgų. Jie nebūtų to sakę, jei gerai žinotų XIX amžiaus istoriją. Rusija nuo seno troško pavergti Kaukazą. Pirmasis žygis surengtas dar 1696-aisiais. Jis, kaip ir daugelis vėlesnių žygių, buvo nesėkmingas.
Kaukaze auga mandarinmedžių sodai, arbatos plantacijos, nors derlingų žemių ir ne itin gausu. Randama naftos, vario, cinko, sidabro bei kitų naudingųjų iškasenų. Be to, visi Rusijos carai svajojo apie išėjimą į Indijos vandenyną. Būtent todėl prieš porą dešimtmečių Rusija veržėsi į Afganistaną.

Karo Čečėnijoje statistika

Skelbiamos žinios iš Čečėnijos neretai prieštaringos. Teigiama, jog per spalio mėnesį Grozne nukauta 120 čečėnų karių bei aštuoni karo lauko vadai. ,,Glasnostj media" teigia, kad Ciūriche vykusio susitikimo metu Čečėnijos prezidento A.Maschadovo atstovai sutiko likti Rusijos Federacijos sudėtyje, Rusijos prezidentui V.Putinui suteikiant tiesioginį valdymą.
Karo nuostoliai milžiniški. Nepriklausomi ekspertai teigia, kad jau žuvo 80 tūkst. taikių gyventojų. Tačiau šis skaičius gali būti ir dvigubai didesnis. Pati Rusija sakosi netekusi 4 500 karių, vokiečių ekspertai skaičių didina iki 10 tūkst., čečėnai tvirtina nukovę 30-35 tūkst. rusų karių.
Protestai prieš karą Čečėnijoje silpsta, žmonės jau pavargo protestuoti. Rusai įniršę ant jungui nepasiduodančių čečėnų. Atsiranda nemaža pasisakančiųjų, kad visus čečėnus derėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tik tada karas bus baigtas.

Vakarai linkę likti stebėtojais

Vakarų valstybės Rusijos veiksmus Čečėnijoje lygina su Izraelio armijos veiksmais palestiniečių savivaldos teritorijoje. Iš tiesų Čečėnijoje nevyksta nieko, kas bent kiek primintų kovą su terorizmu. Atsakomybę už tai turėtų prisiimti ir Vakarai. Kol kas tik kalbama apie žmogaus teisių pažeidimus, tačiau nieko nedaroma sustabdyti kraujo liejimą. Matydama tokią dvilypę Vakarų poziciją, Rusija naudojasi proga ir be sąžinės graužaties prašo kreditorių nurašyti milijardines skolas mainais už paramą kovoje su tariamu tarptautiniu terorizmu.
Žmogaus teisių gynėjai tvirtina, kad Rusijos kareiviai kas mėnesį nužudo 50-80 taikių gyventojų. V.Putino administracija ima suprasti atsidūrusi aklavietėje. Galima sakyti, kad pats V.Putinas atsidūrė kariškių nelaisvėje. Norima eiti į karą, nes ten bent jau mokamas normalus atlyginimas. Rusijos herbe pavaizduotas dvigalvis erelis viena galva dairosi į sovietinę praeitį, tai kelia grėsmę pačiai Rusijai ir kitoms valstybėms.

Čečėnai pagalbos nebesitiki, tačiau tiki pergale

Čečėnų karo vadai teigia spėję pasirengti žiemai ir jau kelis mėnesius kontroliuojantys dideles teritorijas kalnuose. Jie kovoja ne tam, kad kovotų, kovojama už tikėjimą, garbę, laisvę ir nepriklausomybę, teisę kurti savo likimą. Čečėnai tvirtina netekę penktadalio gyventojų, tačiau gerbiantys nuoširdžius siekius nutraukti karą. Tarptautinėmis garantijomis jau nebetikima. Per pirmuosius dvejus karus jokios tarptautinės garantijos nepadėjo. Tarptautinė bendruomenė Rusijai nieko nedarė ir nieko nedarys, nors ji ir toliau tęs karą. Tarptautinės organizacijos šiuo atveju bejėgės. Kitų valstybių pajėgos, Rusijai ėmus pulti, išsilakstytų per kelias valandas. Čečėnai tiki, kad karo nusikaltimams negali būti taikomas senaties terminas, teisybė turi nugalėti. Karo nusikaltėliais čečėnai laiko ir Rusijos prezidentus V.Putiną bei B.Jelciną. O Maskva nusikaltėliu laiko A.Maschadovą ir skelbia jo paiešką, tikėdamasi sulaukti Europos pritarimo.
Čečėnų karo vadai vadovaujasi musulmoniškuoju Šariatu ir tvirtina jau laimėję karą su Rusija bent jau tuo, jog sugebėjo atsilaikyti prieš nesuskaičiuojamą Rusijos armiją. Jie sakosi pasirengę bet kada priimti kompromisą ir baigti karą tam, kad taikūs gyventojai nepatirtų prievartos.
Rusija siekia karo tarp pačių čečėnų. Karo vadai tvirtina, kad pilietinis karas Čečėnijoje galėtų kilti tik tuo atveju, jei suskiltų tie, kurie šiandien kovoja su Rusijos agresija. Pats laikas apsispręsti, kurią pusę palaikyti. Per trejus karo metus pakito visos čečėnų tautos pasaulėžiūra. Šiandien už tikėjimą ir tėvynę kaunamasi dar uoliau.
Čečėnijoje praktiškai nebeliko to, ką dar būtų galima sugriauti. Jei šio karo tikslu būtų buvęs ekonominis Čečėnijos sužlugdymas, karas jau seniai būtų baigtas. Be jokių abejonių, Rusija siekia išnaikinti čečėnų tautą. Pasaulio visuomenė, ko gero, įsikiš tik tada, kai rusai bus priversti bėgti iš čečėnams priklausančios teritorijos.
Čečėnai prašo netrukdyti ginti savo religiją ir tėvynę, leisti jiems normaliai kovoti. Jokios kitos pagalbos nesitikima. Čečėnai nežada atsisakyti savo įstatymų, tikėjimo, laisvės. Ant jų vėliavos yra užrašas: ,,Geresnis iš dviejų". Tai eilutė iš Korano, reiškianti ,,Laisvė arba rojus". Čečėnų kovotojai siekia laisvės šiame pasaulyje ir rojaus būsimajame. Ir šventai tiki, kad tai pasieks.

Pagal užsienio
žiniasklaidą parengė
Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija