Pirmasis puslapis
Susitikimai
Krikščionybė ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai

Nepaliki po saule vienų…

Mokytoja ir poetė Valerija Vilčinskienė

Tik Tavo valioj -
Mūsų atradimai,
Dienų tėkmė
Ir ašara skaudi,
Mažučiais mes,
Bejėgiais gimę,
Tavoj Palaimoj -
Dideli.

Šiomis eilutėmis Zanavykų žemės mokytoja ir poetė Valerija Vilčinskienė tarsi užkoduoja žmogaus būtį žemiškoj kelionėje; jo brandoje, dvasios polėkiuose, meilėje - visame, kas Viešpats duota nuo gimimo. „Nuostabiausia gyvenime - žodžių, širdies malda, kuri veržiasi iš dvasios buveinės, - sako ji. - Privalome ugdyti valią. Valia tarsi jausmas ir logika, padedantys suvokti Jėzaus žodžių reikšmę ir prasmę“. „Kas palieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių: nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“, - šie Jėzaus žodžiai augo ir kerojo Valerijos dvasios buveinėje, skleidėsi mokytojos talentu, poetės žodžiu, dukters, motinos Meile, ieškant savosios būties esmės.

Vaikystė ir mokslo metai

Valerija - kaimo vaikas. Tėvai gyveno gražioje pamiškėje Voverių kaime, Sintautų parapijoje, Šakių rajone. Vaikystėje Valerija susidomėjusi klausydavosi tėvų skaitomų knygų, skleidžiančių tikėjimo tiesas. „Yra, vaikeli, Dievas, yra. Tik mes negalime pamatyti“, - sakydavo jai tėvai. Kiek daug tokių palaimintų akimirkų išgyventa, kiek palytėta tikrais jausmais ir širdimi.

Pamąstymai apie kelionę į Karaliaučių ir atgal…

Į Karaliaučiaus sritį su Australijos lietuve Melburno universiteto profesore, beje, Vokietijos pilietybę turinčia, Kristina Čėsnaite-Brazaitiene buvome vežamos Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininko Sigito Šamborskio, dėl to kelionė klojosi beveik sklandžiai. Tik vienas bet… Turint leidimą be eilės kirsti sieną, teko laukti tris valandas dėl… profesorės pavardės. Ji iš užsienyje vartojamos Brazaitis virto į Bracaitis, Vokietijos firmai organizuojant vizos tvarkymo reikalus. Lygiai taip pat pavardė buvo išversta ir į rusų kalbą. Buvome priversti laukti, kol pasieniečiai išsiaiškins. Dar kartą subliūško mūsų kalbininkų teorijos apie griežtą originalios pavardžių rašybos laikymąsi užsienyje lietuvių atžvilgiu ir kad lietuviškos pavardės neverčiamos į kitas kalbas.
Pagaliau važiuojame per sieną, kvatodami iš Vištyčio ežero pavadinimo rusų kalba Vištiniec, nes jį tyčia susiejau su vištinyku. Aišku, prasmės požiūriu nėra jokio ryšio, - tik panašus skambesys, kad juoku prasisklaidytų įtampa dėl beprasmiško užlaikymo, kurio taip nemėgsta laisvai galintys keliauti vakariečiai. Svetimų, su šiuo kraštu nieko bendra neturinčių rusiškų vietovardžių tiesiog neprisimenu ir nesistengsiu prisiminti - jie niekam, ne tik man, nepriimtini. Tik nejučia pagalvoju, kaip būtų pakeisti lietuviški vietovardžiai, jeigu, neduokdie, išsipildytų kurio nors rusų šovinisto svajonė.
Stalupėnai - pilkų standartinių namų miestelis. Užsukame pas to krašto lietuvių aktyvistę Mariją Lapaitienę, kuri vaišina cepelinais ir apipila mintinai deklamuojamos poezijos posmais. Šviesi, jautri moteris, išgyvenusi tiek siaubo, patyrusi pažeminimo ir daug iškentėjusi. Ir pas ją, ir vėliau krito į akis to krašto lietuvių paprastumas ir nuoširdumas - dalijimasis tuo, ką turi.