Nepaliki po saule vienų…

Mokytoja ir poetė Valerija Vilčinskienė

Tik Tavo valioj -
Mūsų atradimai,
Dienų tėkmė
Ir ašara skaudi,
Mažučiais mes,
Bejėgiais gimę,
Tavoj Palaimoj -
Dideli.

Šiomis eilutėmis Zanavykų žemės mokytoja ir poetė Valerija Vilčinskienė tarsi užkoduoja žmogaus būtį žemiškoj kelionėje; jo brandoje, dvasios polėkiuose, meilėje - visame, kas Viešpats duota nuo gimimo. „Nuostabiausia gyvenime - žodžių, širdies malda, kuri veržiasi iš dvasios buveinės, - sako ji. - Privalome ugdyti valią. Valia tarsi jausmas ir logika, padedantys suvokti Jėzaus žodžių reikšmę ir prasmę“. „Kas palieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių: nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“, - šie Jėzaus žodžiai augo ir kerojo Valerijos dvasios buveinėje, skleidėsi mokytojos talentu, poetės žodžiu, dukters, motinos Meile, ieškant savosios būties esmės.

Vaikystė ir mokslo metai

Valerija - kaimo vaikas. Tėvai gyveno gražioje pamiškėje Voverių kaime, Sintautų parapijoje, Šakių rajone. Vaikystėje Valerija susidomėjusi klausydavosi tėvų skaitomų knygų, skleidžiančių tikėjimo tiesas. „Yra, vaikeli, Dievas, yra. Tik mes negalime pamatyti“, - sakydavo jai tėvai. Kiek daug tokių palaimintų akimirkų išgyventa, kiek palytėta tikrais jausmais ir širdimi.
Valerija, baigusi Sintautų vidurinės mokyklos devynias klases, mokėsi Marijampolės aukštesniojoje pedagoginėje mokykloje, Vilniaus pedagoginiame institute. Vaikystėje puoselėta svajonė - būti mokytoja, išsipildė. Jos rankose - pradinių klasių bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos diplomai. „Dažnai mąstau, kaip svarbu auginti savo vaikystės svajonę, uždegti ją žvakele gyvenimo kalnelyje. Tesušyla prie jos rankos ir širdis tų, kurie to jausmo ieškos, tegul būna šviesiau ir šilčiau gyvenimo vėjuos“, - sako V.Vilčinskienė. Ji dirbo keliose mokyklose: Ąžuolų Būdos, Sintautų, Šakių, mokė pradinukus, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą aukštesniųjų klasių mokiniams. Tokią mokyklų kaitą lėmė, jog neturėjo buto, nebuvo komjaunuolė ar partijos narė, dažnas ją matė suklupusią bažnyčioje. Laimė nusišypsojo, kai Šakių rajono švietimo skyrius paskyrė V.Vilčinskienei butą Gelgaudiškyje, mokytojų name. Gelgaudiškio vidurinėje mokykloje prabėgo per septyniolika metų, užaugo, į mokslus išėjo jos sūnus Julius. Valerija brendo ir kaip mokytoja, ir kaip poetė. Šios dvi jos asmenybės saviraiškos būsenos - neatsiejamos.

Kam paaukota laisvalaikio valanda?

V.Vilčinskienė pirmąjį savo eilėraštį sueiliavo būdama trečioje klasėje. Vėliau jau visą sąsiuvinį jų turėjo. Vieną savo eilėraštį išvydo ir mokyklos sienlaikraštyje. O nuo 1969-ųjų Šakių rajoniniame laikraštyje „Draugas“ vienas po kito pasirodė spausdinti mokytojos V.Vilčinskienės eilėraščiai. 1979-aisiais jos eilėraščiai buvo išspausdinti tuometiniame „Tarybiniame mokytojuje“, vėliau - „Katalikų pasaulyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Dialoge“, nuo 1993 metų - ir užsienio lietuvių spaudoje: „Tėviškės Žiburiuose“, „Drauge“, „Laiškai lietuviams“, „Krivūlė“, retkarčiais - „Tėviškės pastogėj“ (Australija), 1999 metais - Pasaulio lietuvių kalendoriuje (Kanada), reiškėsi publicistikoje. Ji - 1997 metų 38-ojo konkurso „Laiškai lietuviams“ laimėtoja, pelnė antrąją vietą už rašinį „Tėvų ir vaikų santykiai“; 1998 metais - 39-ojo konkurso laimėtoja, pelnė pirmąją vietą už rašinį „Kaip žiūriu į Lietuvos ateitį“; 40-ojo konkurso 1999 metais trečiosios vietos laimėtoja už rašinį „Kaip ugdomas tikėjimas“. V.Vilčinskienės straipsniai pedagoginėmis temomis publikuojami „Dialoge“, apie Gelgaudiškio, Sintautų parapijų bendruomenių veiklą, jos kunigus, vargonininkus šiltus Valerijos straipsnius rasime „XXI amžiuje“, rajoninėje, užsienio spaudoje. Jau parengta V.Vilčinskienės knyga „Sintautų parapija“, surinkta nemažai medžiagos apie Gelgaudiškio Kryžiaus išaukštinimo parapiją. Pavarčius Gelgaudiškio bibliotekininkių Jolantos ir Linos leidžiamo informacinio leidinio „Gelgaudukas“ puslapius, rasime V.Vilčinskienės eilėraščių, miniatiūrų, subtiliai pateiktų religinių švenčių aprašymų, įvairių pamąstymų.
1995 metais Kauno „Spindulio“ spaustuvė išleido V.Vilčinskienės eilėraščių rinktinę „Neužgesk, saulele, neužgesk…“, o 1999-aisiais Marijampolės leidykla „Ramona“ - antrąją knygelę „Nepaliki po saule vienų…“. V.Vilčinskienės posmai dainose ir giesmėse skamba ne tik Gelgaudiškyje. „Iš Tavo gerumo“ (žodžiai V.Vilčinskienės, muzika L.Abariaus) - tai giesmė, skirta vaikų chorui. Kita tų pačių kūrėjų giesmė „Ateik, gerasis Kristau“ skirta chorui arba duetui. Dainai „Dar pabūk“ V.Vilčinskienės žodžiais muziką sukūrė P.Sutkus.
Jos pavardę rasime ir Vytauto Vanago 1996 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje knygoje „Lietuvių rašytojų sąvadas“ (510 p.). V.Vilčinskienė - Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė.

„Pavasarį aš laukiu rudens“

Į sakralius V.Vilčinskienės posmus spaudoje, publikacijas „XXI amžiaus“ puslapiuose jau seniai atkreipiau dėmesį, teko sutikti ją įvairiuose renginiuose Šakiuose, matyti Gelgaudiškio bažnyčioje.
Rugsėjo viduryje atvykau į Gelgaudiškį susitikti su Valerija. Susidūrėme mokyklos tarpduryje. Mokytoja buvo apsupta linksmų pradinukų. „Man gera su vaikais. Be mokyklos savęs neįsivaizduoju. Niekur kitur negalėčiau dirbti, trūktų vaikų, - pasakojo Valerija, kai prie kavos puodelio sėdėjome jos jaukiuose namuose. - Tai mes juos Dievo valia atvedėme į šią žemę, tai jie sunkią akimirką palydės savo gerumu, palaikys už rankos, padės paskutinį kartą atsidust…“ Kaip sukrauti meilės ir gerumo kraitį jų sielose, kad, bėdos ar nelaimės ištikti, jie skubėtų paguosti mus, kad visais pasaulio keliais jie grįžtų? Per septyniolika metų Gelgaudiškyje Valerija suaugo su šio gražaus Lietuvos kampelio gamta, žmonėmis, mokiniais. Ji prisipažįsta: jos dvasiai reikia erdvės. Tuomet ateina mintys: „Kodėl tokie skaudūs pakelės akmenys… Kodėl tokia neskalsi pačių išauginta duona, taip greitai pamirštami dvasios turtais nuskaidrėję tėvų namai, taip lengvai pasiklystama tarp melo ir tiesos, tarp žodžio ir darbo, tarp maldos ir gyvenimo?“ Iš kur tas dvasios polėkis, minties skaidrumas? „Aš augau sveikoj lietuviškoj šeimoj, kur tėvų meilė, religija buvo gyvenimas“. Jai patinka ruduo - tai kažkoks liūdesys, sustingimas, mirimas. Bet gamtos tokia prasmė - ji miršta tam, kad vėl atgimtų. „Pavasarį, kai viskas sužaliuoja, man atrodo visko per daug, pavargstu nuo gyvybės, vėl pradedu laukti rudens, pasiilgstu ramybės, liūdesio, - prisipažįsta V.Vilčinskienė. - Ruduo - mano metas. O koks geras susivaldymas dvasioj. Ir tada aš pajuntu: koks derlius, kokie žiedai nužydėjo, kas many pribrendo. Ir norisi priglusti prie žmogaus, medžio, dangaus, saulėlydžio“. Tada poetė suvokia, kaip auga nenumaldomas noras priartėti visa savo esybe prie „Esančiojo Plano suvokimo. O visa, ką duoda Dievas, yra gera“. Valerijos kasdienis siekis - sukurti darną savyje, su artimu, aplinka, su Dievu. Kokie artimi saitai sieja Valeriją su savo mama, atskleidžia ir jos rašinys „Kaip ugdomas tikėjimas“. Ji rašo: „Ir šiandien jaučiu gyvą tavo žvilgsnį… (…) Tavy visada jaučiu meilės, gerumo, atlaidumo tvirtovę, užuovėją, prieglobstį nuo pasaulio vargo, nuo skausmo, kančios. (…) Skubėjau pas tave, nešdama džiaugsmo spindulėlį, skausmo ašarų, klystkelių kartėlį, pasitikėjimo praradimą…“ Tėvų meilė ir tikėjimas visą laiką stiprino ir stiprina Valerijos sielą ir dvasią. Su didžiausia meile ji atiduoda save savo mokiniams, jų gyvenimo kraitelėn kraudama pažinimo vaisius, ugdydama Didžiąją Meilę.
Ne vienas gelgaudiškietis tvirtina: V.Vilčinskienė - nepaprasta mokytoja. O kur ugdytinių dalyvavimas rajoninėse varžybose, olimpiadose, rajoniniuose raiškaus skaitymo konkursuose, jų straipsniai, eilėraščiai; mokytojos atviros pamokos, susitikimai su tėvais, konferencijos! Visur - jos širdies šiluma. Mokytoja Laimutė Plėšikaitienė 1999 metais rašytoje rekomendacijoje teigė: „Susipažinusi su mokytojos V.Vilčinskienės pedagogine, užklasine veikla, visuomeniniu ir literatūriniu darbu, išanalizavusi reikalavimus, keliamus įvairioms pedagogų kvalifikacinėms kategorijoms, manau, kad V.Vilčinskienę galima rekomenduoti mokytojos ekspertės vardui gauti“. Valerijos sielos polėkių į jokius pedagoginius rėmus nesutalpinsi. Jai gyvenimas - tarsi malda, širdies šiluma palytėta, kasdienis ėjimas į vidinę santarvę - Ramybės Palaimą. „Tik atsivėrę Dievo Meilei, galime pasiekti savęs, kaip asmenybės, savo tautos, o kartu ir valstybės brandos pilnatvę“, - teigia V.Vilčinskienė.

„Neužgesk, saulele, neužgesk…“

„Matydavau „Tėviškės žiburiuose“ V.Vilčinskienės kuklius, siaurų stulpelių, bet plačių sentimentų eilėraščius. Vis apie praeitį, tėviškę, svajones, vienatvę… Perskaitydavau ir užmiršdavau. Bet štai - eilėraščių knygelė „Neužgesk, saulele, neužgesk…“ (…) Iš tikro skaityti nenuobodu - graudina, jungiesi su savais atsiminimais, pailsina… Tai lyg mažo tekančio upelio raminantis čiurlenimas. Galbūt ir geriau, negu perkrautos minties, o ypač moksliniais terminais ar tarptautiniais žodžiais apsunkinti eilėraščiai“, - rašė Alė Rūta „Tėviškės žiburiuose“ 1996-aisiais (Nr. 14). Tais pačiais metais poetas Justinas Marcinkevičius laiške mokytojai V.Vilčinskienei rašė: „…ačiū jums už knygą - už jūsų saulelę, kuri šviečia pirmiausia jums: tie eilėraščiai yra jūsų kalba, jūsų mąstymas, jūsų džiaugsmas, tikėjimas, viltis… Jie atveria gerą, mylinčią, talpią ir dosnią širdį, sklidiną Lietuvos ir Dievo, namų ir artimųjų, žemės ir dangaus, dienos ir nakties. (…) Neužmiršiu eilėraščių „Čia kvepia gerumu“, „Rūpestėlis“, „Ačiū tau…“. Ačiū jums už juos ir už kitus“.
Į rajoninio laikraščio „Draugas“ korespondentės klausimą: „Kuo save laikote, poete ar mokytoja?“ V.Vilčinskienė atsakė: „Gal paprasčiausiai žmogumi. Esu tokia, kaip visi, su savais trūkumais. Sau niekuomet neskyriau kažkokių privilegijų, nesistengiau savęs išryškinti, kažkuo išsiskirti iš kitų. Juk jei žmogus savyje turi kažką nepaprasto, tai ne jo privilegija, o Dievo dovana, ir reikia už ją dėkoti, o ne jausti pranašumą prieš kitus“.
Valerijos poezijoje vyrauja visuotinio humanizmo tema. Eilėraščiuose ji atspindi gėrio, vidinės darnos ieškojimus, atskleidžia žmonių santykius su gamta. Anot poetės, visas žmogaus gyvenimas yra tarsi malda - kažko prašome, viliamės, tikimės, svajojame ir dažnai užmirštame padėkoti, kai svajonės išsipildo. Tuo metu, kai rinko pavadinimą pirmajai eilėraščių knygelei, mirė Valerijos mama. Todėl knygelė pavadinta brangiausio ir skaudžiausio eilėraščio vardu „Neužgesk, saulele, neužgesk…“

Neužgesk, saulele, neužgesk,
Per amželį švietus ir lydėjus,
Kas priglaus, mylės kas be tavęs?
Kas užstos mums negandas ir vėjus?

Knygos turinio skyriuose - „Duona gimtinės“, „Amžinybės šviesa“, „Po lašelį gyvenimą rinksiu“ ir kituose - yra poetės nuoširdžių minčių apie vaikystę, vienatvę, švelnų liūdesį, meilę ir dvasinę giedrą Dievo palaimintose dienose.
Poezija V.Vilčinskienei - gyvenimo būdas, reikmė. Jos mylimiausias poetas - J.Marcinkevičius, kurio eilėraščių dvasinė filosofija „gyva žieve“ įaugo į jos širdį. Valerijos gyvenimą, kūrybą jungia Viltis, Tikėjimas, Meilė. Jų šviesoje, po Esančiojo Palaima, pražysta pilkas lauko grumstelis, amžinu gyvybės pradu pro įkaitusį grindinio gruntą kalasi žolelė, žmogus pakelia galvą nuo kasdienio stalo, ieškodamas dangiškos amžinosios duonos, meile sušildo skausmo prislėgtą…

Amžinybės Plane
Ir Palaimos šviesoj
Dievo Valią pažinę,
Atradę
Skubam meile gilia
Nuolankumo tyloj
Šviesti sieloje
Naktį bežadę…

„Aš meldžiuosi kiekvieną dieną, - prisipažino V.Vilčinskienė. - Įsileidžiu Kristų į save, kad Jis lydėtų kiekvieną džiaugsmo ir skausmo akimirką, kad padėtų paprasčiausiai mylėti visa, kas mus supa. Jo prisilietimu palaimintos mūsų mintys, žodžiai, darbai negali prieštarauti Aukščiausiojo Valiai“.

Nepaliki po saule vienų…

„Po Aukščiausiojo Palaima, su nerimastingu, džiugiu sielos virpuliu, po beribiu atsakomybės šešėliu antroji mano knygelė ateina į pasaulį Krikščionybės 2000 metų jubiliejaus išvakarėse. Tikiu ir dėkoju - viskas Aukščiausiojo Valioj…“, - rašo V.Vilčinskienė knygelės „Nepaliki po saule vienų…“ pratarmėje. Gausiai susirinko moksleiviai, mokytojai ir kiti poetės posmų gerbėjai į šios knygelės pristatymą Gelgaudiškio kultūros namuose, Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. „Skaitėme ir gėrėjomės eilėraščių skleidžiama nepaprasta šiluma. Gera jų klausytis kamerinėje aplinkoje, pritariant gitarai“, - pasakoja Gelgaudiškio bibliotekos vedėja Lina Uždravienė. „Visa ši knygelė yra grynai religinio mąstymo, lyg ištisa malda, - rašė Alė Rūta „Tėviškės žiburiuose“ (2000 m. Nr. 30). - Eilėdara beveik visur ta pati: aštuonios trumpos eilutės, iš tikro pusiau suskaldytas ketureilis. Lengva, skambu, kai kur taiklūs, įdomūs ritmai. (…) Stebina poetės didelis Aukščiausiuoju pasitikėjimas - ji Dievą net lyg ir sužmogina, kreipiasi kaip į tėvą, draugą, brolį. (…) Poetė lengvai, be šešėlio abejonių, pasitiki Aukščiausiojo Valia ir meile. Kad taip ir skaitytojai patikėtų! Knygelėje - filosofiniai apmąstymai apie gyvenimo prasmę, būties esmę. Dievas žmogų ir delnais paliečia, ir širdimi palydi“.
Poetė, suvokusi katalikiškojo tikėjimo esmę kaip pasiaukojimą ir meilę, gilinasi į Šventojo Rašto tiesas: „Po geliančią ašarą, / Nežinią, gėlą / Po džiaugsmo krislelį, / Švieselę dangaus“ (p.90). V.Vilčinskienei ypač svarbūs žmogiškieji saitai su artimaisiais. Ji - mylinti dukra, rūpestinga motina. Knygelė dedikuota šįkart sūnui Juliui, kaip ir ne vienas eilėraštis. Norėdama apsaugoti, patarti, paguosti, ji prabyla: „Tave keleliais/ per žemę vesiu,/ pažink, suprask/ jos juodą skonį“.
Kūrėjo valios suvokimas įprasmintas visoje V.Vilčinskienės kūryboje. Jo prisilietimu palaimintas Valerijos pedagoginis darbas. Teisus buvo Dantė Aligieris, kad žmogaus siela yra vertingiausias kūrinys. Pasak V.Vilčinskienės, mes patys turime rinktis, kaip nugyventi, kuo gyventi, tik privalome „tikėti, turėti viltį, norėkime pasauliui dovanoti Meilę“. Poetės subtilioji meilė skirta viskam, kas mus supa, kuo gyvename, ką kuriame. Ji mąsto apie būties paskirtį žemėje. „Koks trumpas, trapus, kaip netikėtai išeinantis žmogaus gyvenimas. Kiek daug gerumo žodžių lieka nepasakyta. Lieka nepasakyta, kaip mes mylėjome… Dažnai stabteliu skaudžioje apsisprendimų kryžkelėje po pavargusia kasdienybės našta… Pakeliu akis, įsiklausau į savo maldą, į savo širdies klystkelius… Po Tavo Meile, Viešpatie, sušyla sugrubusi siela, savosios būties kalnelin pasilypėja dvasia, po Tavąja Palaima vėl skuba mano takelis žemele. (…) Ir dvasia norisi melsti: nepaliki po saule vienų…“

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

© 2002"XXI amžius"