Neskaidrus ruduo

Štai ir ima aiškėti skraidančiojo Rolando Pakso pasiskraidymų sraigtasparniu po Lietuvą pikantiškos detalės. Taip pat ir jo gyrimasis, kad nereikia sukti galvos dėl pinigų jo rinkimų kampanijai, nes jų „bus tiek, kiek reikės“. Vienas toks milijonų skirstytojas tą jau atsiskleidė viešai pasigirdamas. Tai Kauno aviacijos kompanijos „Avia Balticka“ prezidentas Jurijus Borisovas, pareiškęs, kad yra tik vienintelis politikas, galintis įvesti tvarką Lietuvoje, - tai Rolandas Paksas. Todėl J.Borisovas ir nusprendė pervesti milijoną litų į R.Pakso rinkimų kampanijos sąskaitą. Tačiau „Avia Balticos“ vadovas, surengęs net specialią spaudos konferenciją, siekė ne tik pademonstruoti savo dosnumą „vieninteliam tvarkos įvedėjui“, kiek pateikti kaltinimus Prezidentūrai. Konkrečiai - Prezidento patarėjui gynybos klausimais pulkininkui leitenantui Dariui Kalibatui. Esą tas paėmęs iš konkuruojančios bendrovės „Helisota“ 15 tūkst. JAV dolerių kyšį ir tuoj po to spaudoje pasirodė straipsniai, „žeminantys“ „Avia Balticą“. Galima priminti, jog buvo rašoma, kad „Avia Baltica“ eksportavo rusiškus sraigtasparnius Mi-8 ir lėktuvų detales į Sudaną, nors ginkluotės eksportas į šią teroristus remiančią šalį draudžiamas. Aišku ir tai, kad „Avia Baltica“ glaudžiai susijusi su Rusija, o rusiški sraigtasparniai vienodai tinka tiek civiliams, tiek kariniams tikslams.
Toks R.Pakso rėmėjo pareiškimas tikriausiai yra vienas liberaldemokrato rinkimų kampanijos elementų. Aiškiai norėta smogti žemiau juostos pagrindiniam pretendentui. Pirmiausia bandant sukompromituoti prezidento V.Adamkaus aplinkos žmones, o tai reiškia ir patį Prezidentą. Juk neatsitiktinai Prezidento kritikos ėmėsi perbėgėlis pas R.Paksą A.Medalinskas. Vis dažniau Prezidento kritika pasigirsta iš A.Paulausko rinkimų štabo. Akivaizdu, jog beveik visi pretendentai ims kaišioti pagalius į ratus V.Adamkui. Tai jau iš tiesų negarbingas žaidimas. Juk kas būtų iš R.Pakso, jeigu ne Prezidentas? Būtų nuėjęs užmarštin. Tai prezidentas V.Adamkus priglobė jį po pirmojo atsistatydinimo iš Premjero pareigų, padarydamas jį patarėju energetikos klausimais, vėliau iškėlė jį į „naujosios politikos“ lyderius. Nors abu šie dalykai patyrė visišką fiasko, tačiau pačiam lakūnui davė apčiuopiamos naudos. Dabar, artėjant finišui, R.Paksas (tiksliau, jo štabas) pila ilgiausius straipsnius medicinos, žemės ūkio ir visais kitais klausimais. Anot politikos apžvalgininko A.Račo, susidaro įspūdis, kad R.Paksas, pasirašydamas po straipsniais apie galvos skausmo, dantų ir net širdies ligų gydymą, yra tarsi medicinos profesorius. Ne mažiau.
Tokių dalykų bus dar ne vienas. Atsiras dar daugiau kyšių davėjų ar gavėjų. Tai labai patogus būdas apkvailinti visuomenę, keliems mėnesiams atitraukiant ją nuo kur kas svarbesnių problemų. Štai grūdų, mėsos, pieno perdirbimo įmonių vadovai vienu balsu tvirtina, kad po Naujųjų metų dėl Vyriausybės pataikavimo grūdų augintojams mėsos ir pieno produktai, paukštiena pabrangs 14-15 proc. Mat, kaip teigė Grūdų perdirbėjų asociacijos prezidentas V.Trinkūnas, mėsos, pieno, paukštienos perdirbėjams teks pirkti maistinius grūdus Vyriausybės nustatytomis kainomis. O pagrindines maisto produktų (70 proc.) gamybos sąnaudas sudaro pašarai. Aišku, perdirbėjai galėtų įsivežti pigių pašarinių grūdų iš užsienio. Tačiau „socialiai orientuota“ Vyriausybė nustatė net 40 proc. įvežamų grūdų muito mokestį. Taigi susidaro įspūdis, kad maisto pramonės įmonės specialiai stumiamos į bankrotą. Todėl kyla pagrįstas įtarimas, kad pigią ir gana nekokybišką mėsą bei paukštieną importuojantys verslininkai turi gana įtakingų užtarėjų Vyriausybėje ir Žemės ūkio ministerijoje. Yra dar vienas svarbus dalykas. Lietuvoje visiškai neskatinama pašarinių grūdų gamyba, kurių perdirbimo įmonėms reikia mažiausiai 1,5 mln. tonų per metus. O dabar įmonės priverstos vartoti maistinius grūdus, pirkdamos juos vadinamosiomis intervencinėmis kainomis. Tokiu būdu, pataikaujant vienam visuomenės sluoksniui, didžioji dauguma bus priversta mokėti už produktus žymiai brangiau. Jeigu išgalės, žinoma. Antraip teks maitintis abejotinais, nekokybiškais įvežtiniais produktais.
O kol kandidatai dumia žmonėms akis, Vy riausybė ir Ministras Pirmininkas skuba priimti kai kam labai naudingus sprendimus. Pavyzdžiui, kažkodėl Premjerui vos ne pirmos svarbos reikalu tapo didelės visuomenės dalies gana prieštaringai vertinamas Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto svarstymas. Šį įstatymą griežtai kritikavo ne tik katalikų, bet ir kitų religinių bendruomenių vadovai. Stebėtis A.Brazausko rūpesčiu dirbtiniu apvaisinimu nederėtų. Juk jo žentas vadovauja Vaisingumo klinikai, kurioje pluša ir dirbtinį apvaisinimą per televiziją reklamuojanti Premjero dukra. Todėl nereikia Ministrui Pirmininkui ir jo štabui piktintis, kai opozicijos politikai reikalauja, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija išsiaiškintų, ar premjeras A.Brazauskas nesupainiojo privačių ir viešųjų interesų, stumdamas įstatymą, pirmiausia naudingą vaisingumo klinikų verslui. Deja, ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai Vyriausybės vadovas susipainioja tuose reikaluose. Tiktai jam, kaip ir kitiems valdančiosios daugumos atstovams, tokie dalykai praeina be jokių pasekmių. O iškėlusieji tuos reikalus pavadinami šmeižikais, nekompetentingais. Tiesa, retsykiais labai apsiskandalinusiuosius švelniai pabara Seimo Etikos ir procedūrų komisija ir jos vadovas A.Salamakinas. Tuo viskas ir pasibaigia.
Šiomis dienomis, aiškiai inspiravus Vyriausiajai rinkimų komisijai, sukeltas dar vienas triukšmas. Esą kunigai vykdo rinkimų agitaciją bažnyčiose. Žinoma, remiantis „darbo žmonių“ laiškais, įprasta sovietinės propagandos taktika, užsipuolami kunigai, pasisakantys tik už krikščioniškas vertybes pripažįstantį kandidatą į Prezidento postą. VRK pirmininko Z.Vaigausko politinės simpatijos pakankamai gerai žinomos, kad ir koks neutralus jis dėtųsi. Be to, kokiais gi įstatymais remiantis, kunigai negali dalyvauti politiniame gyvenime, o dvasios ganytojai negali pareikšti savo nuomonės tokiu svarbiu tautai ir valstybei klausimu? Tuo labiau kad Bažnyčia pasitiki iki 80 proc. Lietuvos žmonių. Vargu ar be aktyvaus kunigų dalyvavimo visuomeniniame gyvenime būtume paskelbę Lietuvos Nepriklausomybę 1918 metais. O koks milžiniškas kunigų indėlis spaudos draudimo laikais! Todėl, kad vienas ar kitas kunigas ir pasako ką nors politiniais klausimais, reikėtų ne piktintis, o pritarti, kad jis, kaip pilietis, nenusišalina nuo valstybei svarbių reikalų.
Ir dar vienas pastebėjimas. Kažkodėl nesigirdėjo, kad būtų kritikuojami kunigai, atvirai pasisakantys už socialdemokratus ar socialliberalus. O tokių esama, ir ne vienas.

Petras KATINAS

© 2002"XXI amžius"