Atnaujintas 2002 m. lapkričio 20 d.
Nr.87
(1094)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Čečėnų akcija - atsakas į valstybinį terorizmą

Kraupūs įvykiai Maskvoje - desperatiška čečėnų akcija siekiant atkreipti pasaulio dėmesį į nesibaigiantį čečėnų tautos žudymą (išžudyta 200-300 tūkst. čečėnų, t.y. apytikriai ketvirtadalis tautos) - buvo pasaulio dėmesio centre.
Mes, lietuviai, patys patyrę pokario metų okupacijos baisumus (trėmimus, laisvės kovotojų ir nekaltųjų žudynes), suprantame ir užjaučiame didvyrišką kankinę čečėnų tautą ir žavimės jos heroiška, neturinčia sau lygių kova už laisvę. Čečėnai, kaip jokia kita tauta, verti nepriklausomybės.
Visiškai neįtikėtini rusų pasiuntinio Lietuvoje žodžiai, esą ši akcija neturi nieko bendra su čečėnų tauta. Čečėnijoje, anot jo, beveik ramu (tik užmiršo priminti, kad tą „ramybę“ užtikrina 80 tūkst. rusų kareivių; nepaisant to, kas savaitę šimtas jų žūsta). Absurdiška būtų galvoti,kad čečėnai kada nors sutiks priklausyti Rusijai, kurios kariauna ketvirtadalį jų išžudė. Iš bejėgiško pykčio okupantai, Rusijos žiniasklaida vadina juos teroristais, kaip kažkada mūsų laisvės kovotojus vadino banditais. Visuotinai šmeižiant čečėnus, stengiamasi sutrukdyti visuomenei suvokti tikrąją tiesą: terorizmą (tik daug pavojingesnį - valstybinį) vykdo Rusijos kariuomenė, 1994 metais (antrą kartą - 1998 metais) įsiveržusi į buvusią faktiškai nepriklausomą Čečėniją. Nors sovietija žlugo, deja, jos palikimas - imperinio, vos ne viduramžiško mąstymo tvaikas - nesisklaido iš rusų sąmonės. Išimtį sudaro vienas kitas intelektualas (E.Boner, S.Kovaliovas). Net ir savų kareivių negaila (jų Čečėnijoje nuo 1994 metų žuvo dešimtys tūkstančių), kad tik daugiau jie išžudytų čečėnų.


Ar teisūs romėnai?

Galinga Romos imperija, gyvavusi ir klestėjusi prieš kelis tūkstančius metų, paliko žmonijai ne tik šventovių ar teatrų griuvėsių, bet ir laiko nesugriaunamus kultūros paminklus: išminties aruodus, valstybės valdymo įrankį - įstatymus. Jie veikė ne tik Romoje, bet ir visose aplinkinėse valstybėse net po imperijos žlugimo. Iki šiolei romėnų teisė yra civilinės teisės pagrindas visame pasaulyje. Tad labai svarbu žinoti, kur slypi romėnų galybė.
Svarbiausia romėnams buvo pilietybė, nes su ja siejasi rinkimų teisė (valstybės valdžia), teisėta šeima (tautos moralės pagrindas) ir galimybė įsigyti turtą (valstybės ekonominis potencialas). Šios nuostatos ir šiandien aktualios! Ypač atsikuriančiai Lietuvai, todėl palyginkime romėnus su lietuviais…
Romos piliečiu galėjo būti tik romėnas: nei svetimšaliai, nei vergai, nei užkariautos tautos žmonės pilietybės neturėjo. Tai reiškė - negalėjo turėti teisėtos šeimos ir turto. Svetimi, ne piliečiai jokiu būdu negalėjo rinkti ar būti renkami. Taigi - jokios įtakos valdžiai.


Nuo ilgametės patirties neįmanoma atsiriboti

Rusijos prezidentas V.Putinas drūčiai pyktelėjo, kai prancūzų laikraščio “Le Monde” korespondentas paklausė svečio, ar jis, likviduodamas Čečėnijoje teroristus, nesirengia taip pat likviduoti ir civilių gyventojų. Prezidento atsakymas buvo stulbinamai atviras ir vienu išskirtiniu atveju pamokantis, apie kurį Vakarų bei mūsų politikai linkę patylėti. Politikos komentatoriai jau seniai pastebėjo V.Putino politinį apsukrumą ir gebėjimą išspausti naudos Rusijai iš rugsėjo 11-osios tragedijos, būtent Čečenijoje vykdomą genocidą pridengti kovos su tarptautiniu terorizmu šūkiu.
Bet šį kartą kalba ne apie tai. Suirzusio prezidento atsakymai apie čečėnų tariamą nusiteikimą „žudyti visus, kurie nėra musulmonai“ , apie „subtilaus“ humoro blykstelėjimą, pasiūlant korespondentui „apsipjaustyti Maskvoje“, apie anksčiau mestą reikalavimą čečėnų laisvės kovotojus, jo žodžiais tariant, teroristus, „murkdyti išvietėje“ („močitj v sortire“, rus.) rodo esant be galo svarbų reiškinį: čekistų humoras ir žargonas gana sėkmingai vartojami ir tarptautinėje diplomatų kalboje. Čekistų patyrimas ir stereotipai nesunyko.


Dėl Rusijos karo veiksmų Čečėnijoje ir įkaitų išlaisvinimo operacijos

Vyskupo M.Valančiaus Vilkaviškio vyskupijos blaivystės sąjūdžio atviras pareiškimas

Spalio 23 dieną Maskvoje čečėnų kovotojai užėmė kultūros rūmus ir paėmė įkaitais 750 žmonių, reikalaudami nutraukti karą Čečėnijoje ir išvesti iš jos grobuonišką armiją. Šitas įvykis Maskvoje neliko be atgarsio ir visame pasaulyje.
Dar didesnis įvykis – spalio 26 dienos įkaitų išlaisvinimo operacija panaudojant nežinomas dujas. Apsvaigę nuo dujų buvo nužudyti visi čečėnų kovotojai, o apsinuodiję dujomis, mirė apie 120 žmonių (įkaitų). Tai precedento neturintis atvejis, kuris yra parodomas kaip kova su „teroristais“, žinoma, siekiant apmulkinti akis ir pateisinti neteisėtą karą Čečėnijoje.
Iki šiol stebina tie Lietuvos valstybės vadovai, kurie sveikina Maskvos kovą su teroristais. Mūsų nuomone, nepateisinamas yra elgesys LR Seimo narių, nepritariančių prof. Vytauto Landsbergio dalyvavimui lapkričio 4 dieną Kopenhagoje vykusiame Pasaulio čečėnų kongrese. Esame realistai ir matome, jog šiandien LR Seime valdančiąją daugumą sudaro tie patys buvę komunistai ir Maskvos pakalikai – tie patys asmenys, kurie anaiptol nelabai džiaugėsi ir Lietuvos laisvės atėjimu. Todėl naivu būtų tikėtis, jog jie paremtų čečėnų tautos laisvės siekius.


Laiškas Liudui Truskai

Didžiai gerbiamas profesoriau, leiskimės į kelionę, ieškodami tiesos!
Aš gerai atsimenu - visoje Lietuvoje žydai su lietuviais puikiai, kaip viena šeima, sugyveno. Smurtą prieš žydus, ir ne tik Lietuvoje, organizavo Geheimnispolizei, ne tik lietuvių padugnėms ir nespėjusiems su Raudonąja armija pasprukti bolševikėliams talkinant. Nebūtų buvę Geheimnispolizei akcijų, nebūtų buvę ir smurto prieš žydus. Tai liudija lietuvių draugystė su žydais, trukusi šimtmečius…
1941 metų sukilimas buvo okupantų teroru išprovokuotas. Nebūtų buvę baisaus teroro, nebūtų buvę sukilimo.
Lietuviai, nors Geheimnispolizei vykdė terorą, SS bataliono nesukūrė totalinei mobilizacijai nepasidavė. Mūsų tėvas, agitavęs prieš Totalmobilisation, už išgelbėjimą iš kalėjimo moksleivių, pats koncentracijos lageryje Štuthofe 1943 m. gegužės 15 d. per kaminą dūmu į dangų išskrido. Lietuviai naciams ir kitose srityse netalkino.