Atnaujintas 2002 m. lapkričio 20 d.
Nr.87
(1094)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Čečėnų akcija - atsakas į valstybinį terorizmą

Kraupūs įvykiai Maskvoje - desperatiška čečėnų akcija siekiant atkreipti pasaulio dėmesį į nesibaigiantį čečėnų tautos žudymą (išžudyta 200-300 tūkst. čečėnų, t.y. apytikriai ketvirtadalis tautos) - buvo pasaulio dėmesio centre.
Mes, lietuviai, patys patyrę pokario metų okupacijos baisumus (trėmimus, laisvės kovotojų ir nekaltųjų žudynes), suprantame ir užjaučiame didvyrišką kankinę čečėnų tautą ir žavimės jos heroiška, neturinčia sau lygių kova už laisvę. Čečėnai, kaip jokia kita tauta, verti nepriklausomybės.
Visiškai neįtikėtini rusų pasiuntinio Lietuvoje žodžiai, esą ši akcija neturi nieko bendra su čečėnų tauta. Čečėnijoje, anot jo, beveik ramu (tik užmiršo priminti, kad tą „ramybę“ užtikrina 80 tūkst. rusų kareivių; nepaisant to, kas savaitę šimtas jų žūsta). Absurdiška būtų galvoti,kad čečėnai kada nors sutiks priklausyti Rusijai, kurios kariauna ketvirtadalį jų išžudė. Iš bejėgiško pykčio okupantai, Rusijos žiniasklaida vadina juos teroristais, kaip kažkada mūsų laisvės kovotojus vadino banditais. Visuotinai šmeižiant čečėnus, stengiamasi sutrukdyti visuomenei suvokti tikrąją tiesą: terorizmą (tik daug pavojingesnį - valstybinį) vykdo Rusijos kariuomenė, 1994 metais (antrą kartą - 1998 metais) įsiveržusi į buvusią faktiškai nepriklausomą Čečėniją. Nors sovietija žlugo, deja, jos palikimas - imperinio, vos ne viduramžiško mąstymo tvaikas - nesisklaido iš rusų sąmonės. Išimtį sudaro vienas kitas intelektualas (E.Boner, S.Kovaliovas). Net ir savų kareivių negaila (jų Čečėnijoje nuo 1994 metų žuvo dešimtys tūkstančių), kad tik daugiau jie išžudytų čečėnų.
Kažkada Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis nutraukė panašų Prancūzijos kolonijinį karą Alžyre ir tapo didžiuoju pasaulinio masto politiniu veikėju. Rusijos prezidentui su jo sovietinio saugumo sistemos suformuota mąstysena panašiai išmintingai pasielgti kur kas sunkiau, jeigu išvis įmanoma, nebent ryžtingai pareikalautų Vakarai. Labiausiai liktų nepatenkinti tie, kurie pelnosi iš kruvino karo Čečėnijoje.
Čečėnų akcija Maskvoje vertinama įvairiai. Amerikiečiai vieninteliai pritaria rusams, vadindami ją teroristine (prisimena rugsėjo 11-ąją). Europiečiai vertina kitaip. Jų spauda čečėnus vadina ne teroristais, o sukilėliais, ir pataria V.Putinui ieškoti politinio sprendimo. Iš tiesų pagal veikimo būdą akcija primena teroristinę, bet pagal tikslą ji jokiu būdu nėra tokia, nes akcijos dalyvių kovotojų siekiai kilnūs: vienintelis jų reikalavimas buvo išvesti rusų kariuomenę iš Čečėnijos (jie neprašo nei pinigų, nei lėktuvo, nei savo gyvybės išsaugojimo - tai tikras didvyriškumas). Ir išžudyti įkaitų neturėjo tikslo (kitaip pastatas būtų neišvengiamai susprogdintas). Nuo čečėnų kulkos, kaip teigia liudytojai, žuvo du įkaitai, o daugiau nei 120 žuvo (tai bent!) nuo gelbėtojų spec. dalinio paleistų nežinomos sudėties dujų, 50 išvaduotų įkaitų dėl nervus paralyžiuojančių dujų poveikio atsidūrė reanimacijoje, apie 70 dingo be žinios. Aukų gali būti per 200. Gulinčios be sąmonės moterys čečėnės su sprogmenimis prie juosmens buvo nušautos į smilkinį.
Čečėnai (mirtininkai šachidai) sąmoningai pasirinko neišvengiamą mirtį. Būtent savo žūtimi (kiek įmanoma vengiant žudyti įkaitus, nes tai subjaurotų jų idealistinį žygdarbį) jie norėjo atkreipti pasaulio dėmesį į savo tautos tragediją.
Kariniu požiūriu akcija buvo organizuota nepriekaištingai. Vien atvykimas į Maskvos centrą pusšimčio karių su ginkluote ir sprogmenimis daug ką pasako apie čečėnų konspiracinius sugebėjimus ir korumpuotų rusų saugumo bei karinių struktūrų bejėgiškumą. Rusai gali džiaugtis, kad čečėnai neįsiveržė į Kremlių ir nepaėmė įkaitu prezidento.
Vertinant logiškai - taip, civilių žmonių pavertimas įkaitais yra smerktinas, bet viską praradusio (šeimą, tėvynę, turtą) žmogaus logika, supraskim, yra kitokia. Jis iš beviltiškumo griebiasi kraštutinių priemonių, nes nemato kitos išeities. Ir jis savaip pasiekia tikslą. O maskviečiai tik tris dienas patyrė tai, ką čečėnai šešerius metus patiria kasdien. Gal atsiras noras ne vien smerkti čečėnus, o suprasti Čečėnijos tragediją, gal tai padės rusams žengti bent žingsnį pilietinės visuomenės link. Jeigu Rusijoje būtų pilietinė visuomenė, milijonai jų protestuotų prieš karą Čečėnijoje (kaip amerikiečiai protestavo prieš karą Vietname).
Įdomus faktas: vos tik įkaitų drama baigėsi, demonstrantai suplėšė plakatą, reikalaujantį nutraukti karą Čečėnijoje. Jeigu ir toliau rusų valdžios viršūnėje vyraus tokios agresyvios nuostatos, ji sulauks dar didesnių nelaimių. Čečėnai nenaudoja kraštutinio terorizmo taktikos, kokią naudoja palestiniečiai, kone kasdien sprogdindami žydus. Bet kur garantija, kad nenaudos ateityje? Nebijantis mirti žmogus (šachidas) gali pridaryti siaubingų dalykų. Kur garantija, kad jis nepuls su sprogmenimis po keleiviniu traukiniu, neišsprogdins chemines medžiagas gaminančios įmonės, strateginio tilto su visu juo judančiu transportu ar atominės elektrinės?

Algimantas LELEŠIUS
Kazlų Rūda

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija