Kas taip sunku?

Dažnai kyla klausimas, kodėl Lietuvoje Bažnyčios reitingas vienas iš aukščiausių, o gyvename beveik atvirkščiai: niekas nenori laikytis Dešimt Dievo įsakymų, Evangelijos nuostatų. Niekas taip aiškiai to ir nesugeba nusakyti, tačiau žiniasklaidoje bandoma Bažnyčiai primesti konservartyvumą, atsilikimą. Netgi sakoma, kad šiuolaikiniam žmogui Bažnyčios reikalavimai esą per sunkūs.
Ši nuomonė jau senokai sklando tiek spaudoje, tiek įvairiuose susitikimuose. O kai kam buvo nesuprantama, kodėl Krikščionių demokratų partijos susirinkimai vis būdavo pradedami malda. Kai kurie laikraščiai dėl to krikščionis demokratus vadindavo tiesiog davatkomis blogąja šio žodžio reikšme, o modernieji krikščionys demokratai, norėdami parodyti savo modernumą - naujoviškumą, iš karto atsisakė maldos jau steigiamajame šios partijos susirinkime.
Vienoje televizijos laidoje net buvo klausiama, ar krikščionys nemaną, kad jau laikas atsisakyti kai kurių krikščioniškų dogmų kaip pasenusių. Gaila, jog laidoje dalyvavęs arkivyskupas S.Tamkevičius dėl laiko stokos nespėjo paaiškinti, kad atsisakyti kai ko galima. Pavyzdžiui, II Vatikano Susirinkime buvo atsisakyta lotynų kalbos. Bet ar čia krikščioniškumo esmė? Nejaugi žiniasklaidos atstovai nežino, kad krikščionybės esmė yra Dešimtyje Dievo įsakymų ir Naujajame Testamente?
O kas ten sunku šiuolaikiniam žmogui? Pažvelkime į tuos įsakymus nuo pat pirmojo: "Neturėk kitų dievų, o tik mane vieną". Ar tai sunku? Matyt, kai kam sunku. Juk beveik visa mūsų žiniasklaida pilna visokių horoskopų, zodiakų, ieškoma išminties pasitelkus kinų kates ar beždžiones (o šių metų ženklas - arklys). Kai kas nori švęsti budistų, induistų šventes, tarytum jos būtų paprastesnės ar lengvesnės.
O štai antras įsakymas: "Netark Viešpaties vardo be reikalo". Matyt, kai kam per penkiasdešimt okupacijos metų rusiški keiksmažodžiai, kuriuose minimi Dievo ar Dievo Motinos vardai, taip prilipo prie širdies, kad ir kai kurie lietuviai tuos keiksmažodžius dažnai vartoja, visai užmiršdami, kad taip jie nusideda antrajam Dekalogo įsakymui.
Ligi 1940 metų Lietuvoje visi laikėsi trečiojo Dievo įsakymo - sekmadienį šventė. Tik žydai buvo nepatenkinti, kad visos parduotuvės sekmadieniais turėjo būti uždarytos. Sovietmečiu sekmadienis kolūkiečiui liko vienintelė diena, per kurią jis turėjo galimybę apsitvarkyti namuose. Juo labiau kad sekmadieniais dažnai pas tėvus į kaimą atvažiuodavo ir vaikai iš miesto ir padėdavo bulves pasodinti ar nukasti, daržus nuravėti, karvutei žolės prišienauti. Tas sovietinis penkiasdešimtmetis ir įpratino žmones nešvęsti sekmadienio. Nors gyvenimo tvarka pasikeitė, bet užaugusi sovietiniais laikais karta priprato sekmadienio nešvęsti. Juo labiau kad sunku laikytis dar ir šio įsakymo papildymo - sekmadieniais ir per šventes lankyti bažnyčią. Geriau tą dieną į sodą, vasarą prie ežero, upės ar net pajūrin nuvažiuoti, o ir ilgiau pamiegoti, televizorių pažiūrėti. Juk Dievas kantrus: palauks… Taigi ir šio įsakymo moderniam žmogui esą sunku laikytis.
O dar sunkesnis esąs ketvirtasis įsakymas: "Gerbk savo tėvą ir motiną". Kam juos išlaikyti senatvėje, rūpintis jų globa? Nuvežei į girią, kaip toje pasakoje, ir palikai; vaikaitis dar ir rogutes parsitemps namo, kad turėtų kuo savo tėvus nuvežti į girią. Taigi dabar Lietuvoje kaip grybai ir dygsta įvairūs globos namai, į kuriuos vaikai veža savo tėvus valdžiai ant sprando. Parapijų klebonai daug kur jau stato tokius namus namelius. O vaikai net aplankyti savo nusenusius tėvus neretai užmiršta, nors patys ir moderniais automobiliais kasdien važiuoja į darbą, o savaitgalį net į pajūrį ar dar toliau. Mat visi modernėja, mokosi elgtis kaip Prancūzijoje ar Amerikoje. Tiesa, daug mūsų jaunimo važiuoja į Vokietiją ar Ameriką ir džiaugiasi, kad ten gauna darbo - globoti nusenusius žmones. Gal ten ir jie išmoks globoti ir nevežti iš namų į … girią…
Penkto įsakymo - "Nežudyk" - laikosi daug kas, tačiau žudikų, net samdomų, netrūksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, nors daug valstybių ir atsisakė mirties bausmė taikymo nusikaltėliams.
Šeštas įsakymas - "Nepaleistuvauk" - šiuolaikiniam žmogui pats nemaloniausias. Juo labiau kad paleistuvauti padeda ir pramonė, gaminanti visokias pagalbines priemones paleistuvauti, o tomis priemonėmis naudotis pamoko ir gydytojai. Paleistuvavimas šiandien jau vadinamas seksu arba lietuvišku žodžiu "mylėtis". Taip ir mokoma net mokyklose nusižengti šiam įsakymui. Tai jau visuotinis reiškinys, pažeidžiantis Dievo įsakymą.
O gal lengviau laikytis septintojo įsakymo "Nevok"? Sovietiniais laikais buvo paskutinis kvailys tas, kuris nevogė. Vogimo net ir nevadino vagyste, o buvo sugalvoję žodį "kombinuoti". "Nekombinuosi - negyvensi", - sakydavo sovietiniai žmonės. Daug kas ir ligi šiol taip mano. Oi, sunku nevogti. Kaip vilkui žiemą nestaugti.
Gal galima laikytis aštunto įsakymo - "Nekalbėk netiesos"? Kur tau! Net pats krikščionių demokratų pirmininkas dr. K.Bobelis per radiją visai Lietuvai paskelbė, kad meluoti ne tik galima, bet politikams ir reikia. Kaip sunku nemeluoti tėveliui ar mokytojui, jeigu jau pats A.Brazauskas visiems kalbėjo, kad važiavo į Kauną, o buvo nuvažiavęs į Maskvą.
Devintas įsakymas: "Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters" - taip pat sovietiniais laikais buvo paniekintas. Pirmiausia Stalinas ar Sniečkus keitė žmonas, o paskui ir mažesni pasimokę taip darė. Lietuvoje skyrybos prasidėjo po karo ir jų vis daugėjo tiek, kad šiandien per metus skyrybų būna ne mažiau negu santuokų. Ir vis maino sutuoktinius. Ir to niekas nelaiko gėda ar nuodėme, nusikaltimu. Štai prieš Seimo rinkimus Vytautas Šustauskas vieno laikraščio korespondentui viešai pasakė, kad jis žmonas keitęs tris kartus, ir visi jo vaikai - vis kitos žmonos. Taip dažniau elgiasi vyrai. Bet pakanka ir moterų. Visi prisimename, kaip Kazimiera Prunskienė, jau būdama garsi politikė, paliko antrą vyrą ir susidėjo su trečiuoju. Rodos, ir tą paliko… Ir taip elgiasi patys žinomiausi Lietuvoje asmenys, o žmonės už juos balsuoja. Atsiras Lietuvoje žmonių, kurie balsuos už K.Prunskienę, nors ji ir nepripažįsta devinto Dievo įsakymo.
O dešimtasis: "Negeisk svetimo turto"? Pats Marksas, o iš jo pasimokęs ir Leninas mokė žmones atimti turtą iš turtingesniųjų. Ir Lietuvoje, kai 1940 metais bolševikai užėmė mūsų valstybę, pirmiausia priėmė įstatymą: atimti žemę, fabrikus, namus. O iš žmonių, vežamų į Sibirą, atėmė net ir pagalves, lėkštes, knygas, ir išsidalijo tie, kurie juos vežė. Kai atkūrus nepriklausomybę buvo mėginta ardant kolūkius grąžinti žmonėms žemę, tai pirmiausia ją pasigrobė buvę kolūkių pirmininkai, kiti vadai. Kai namų savininkai atsirado, tai jų užgrobėjai ėmė priešintis ir lig šiol priešinasi, nenori grąžinti savininkams. Sudarė net kažkokią draugiją tų "nuskriaustųjų", kuriuos esą skriaudžia buvę savininkai. Apie užgrobto turto grąžinimą nėra nė žodžio ir Konstitucijoje. Iš viso Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra nė vieno straipsnio, kuris pripažintų nors vieną iš Dešimties Dievo įsakymų.
Be abejo, tokia Bažnyčia, kuri laikosi Dešimties Dievo įsakymų, arba Dekalogo, kuri moko, kad žmogus turėtų savo marškinius atiduoti sutiktam nuogam pakeleiviui, nors ir visai nepažįstamam, tikrai yra nešiuolaikiška: juk ji laikosi nuostatų, kurie paskelbti prieš du tūkstančius metų. Bet kur mes nueitume, kur mes šiandien būtume, jeigu tie įsakymai nebūtų buvę paskelbti?
Lietuva, Lietuva… Lietuvi, lietuvi… Ar tu užmiršai, kad į pasaulio tautų šeimą tau kelią parodė kaip tik Katalikų Bažnyčia? Gal žmonės Vytauto Didžiojo laikais ir ne visai gerai suprato Evangelijos dvasią ir Dekalogo įsakymus, bet per kelis šimtmečius jie taip aukštai pakilo, kad lietuviai buvo tapę tikra Dievo tauta. Penkiasdešimt metų skiepyta bedievystė padarė daug žalos. Bet laikas grįžti į tiesos kelią: laikytis Dešimties Dievo įsakymų ir pagrindinio artimo meilės įsakymo. Tik šiuo keliu eidami mes sustiprėsime ir išsilaikysime kaip savita tauta.

Juozas PAPARTIS
Vilnius

© 2002"XXI amžius"