Variantai

Kai kuriuose Lietuvos dienraščiuose, ypač viename iš jų, nuolat spausdinusio Vytauto Domininko Šustausko svaičiojimus prieš JAV prezidento Džordžo Bušo atvykimą ir NATO viršūnių susitikimą Prahoje, pasirodė aiškiai tendencingi straipsniai. Visų pirma apie tai, kokių didelių nepatogumų patirs sostinės gyventojai, kaip sutriks transporto srautai bei panašūs gąsdinimai, kaip blogai pasijus ne tik Vilniaus, bet ir Prahos žmonės. Žodžiu, buvo ir toliau siekiama sudaryti įspūdį, kad priėmimas į NATO ir galingiausios pasaulio valstybės vadovo vizitas į Vilnių nieko daugiau, išskyrus papildomas išlaidas ir nepatogumus, neduos. Reikia pasakyti, kad nemažai daliai visuomenės, paskendusios kasdieniniuose buitiniuose rūpesčiuose, tokie išvedžiojimai daro įspūdį. Kaip ir Seimo narių R.Pavilionio bei E.Klumbio agitacija prieš NATO, aiškinant, jog, ir be stojimo į Aljansą, tariamai yra kažkokios kitos alternatyvos. Aišku, yra, bet tik vienintelė - atsidurti Rusijos meškos glėbyje. Jokios kitos alternatyvos nėra ir būti negali. Juk pirmą kartą visoje Lietuvos istorijoje lietuvių tauta pasijuto žymiai saugesnė. Ir, nepaisant to, kad brukama mintis, jog Aljansas keičiasi, ir Lietuvos niekas negins. Žinoma, keičiasi, tačiau niekas neketina atšaukti kolektyvinės gynybos principo. NATO priešininkų E.Klumbio ir politikos apžvalgininko A.Račo išsigalvojimai, kad JAV siekia paversti NATO kažkokia grėsminga karine jėga, jog dabar privers siųsti Lietuvos karius kautis už JAV interesus Irake, Afganistane ir kitur, yra patys primityviausi sovietinės propagandos apmulkintų žmonių paistalai. Nesugalvojama nieko geresnio, kaip kalti labiausiai politiškai neišprususiems piliečiams mitą, esą kaip brangiai kainuojanti Lietuvai krašto apsauga. „Pagalvokit, - šaukia E.Klumbys, - kiek būtų galima iš dviejų procentų bendrojo vidaus produkto skirti švietimui, sveikatos apsaugai!“. Tačiau nei E.Klumbys, nei jo šalininkai, keikdami Ameriką ir vadinantys ją pasaulio policininku, net nemini, o tikriausiai nežino istorijos, kai turtingos ir klestinčios valstybės, nesirūpinusios savo krašto gynyba, dingo amžiams ne tik iš politinio, bet ir etninio žemėlapio.
Antra vertus, koks likimas būtų ištikęs pasaulį po Antrojo pasaulinio karo, jeigu ne ta E.Klumbio, R.Pavilionio bei kitų panašių keikiama Amerika? Galima drąsiai sakyti, kad Sibiras būtų nuklotas visų, be išimties, Europos tautų žmonių kaulais. Kruvinasis Stalinas būtų įsiviešpatavęs ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Ir ne tik Stalinas būtų naikinęs tautas: komunistinėje imperijoje pretendentų į diktatorius buvo per akis. Be to, argi ne Amerika visada rėmė Lietuvos laisvės bylą? Aišku, ne taip, kaip daugeliui norėjosi, tačiau rėmė. Išsaugojo ir neatidavė sovietams mūsų diplomatinių atstovybių. Sakoma, mažai rėmė, bet juk visi pokario Amerikos prezidentai skelbė Baltijos kraštų laisvės dienas ir faktiškai nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksijos.
Na, o jeigu jau kalbėtume apie tuos du procentus BVP krašto apsaugai, tai tegul geriau minėti ir neminėti Rusijos garbintojai bent akies krašteliu pasižiūri, kiekgi to BVP dingsta plačiose aukščiausių valdininkų, nusikalstamo pasaulio bosų, tų pačių maklerių, susijusių su sveikatos apsauga, vaistais, kišenėse. Deja, nei E.Klumbys, nei koks nors kitas panašus veikėjas to niekada nepadarys, nes nepjaus šakos, ant kurios patys sėdi. Kalbantiesiems apie „milžiniškas“ išlaidas krašto gynybai vertėtų priminti, kad jos dabar sudaro 116 litų per metus vienam Lietuvos gyventojui. Tai labai nedaug. Palyginimui galima pasakyti, kad kiekvienas rūkalius tabakui išleidžia kelis kartus daugiau. Žinoma, šalys, priimtos į NATO, moka tam tikrą mokestį bendroms NATO struktūroms išlaikyti. Dėl šio mokesčio į bendrą NATO biudžetą bus deramasi su kiekviena valstybe atskirai, atsižvelgiant į jų ekonominį pajėgumą. Manoma, kad Lietuvos metinis mokestis į NATO kasą siektų 4-17 milijonų litų. Tai yra 1-4 litai vienam Lietuvos gyventojui per metus. Argi tai didelė suma už valstybės saugumo skėtį? Nejaugi geriau nuolat žvalgytis Rytų pusėn, laukiant tradicinės iš ten ateinančios negandos? Kai kurių veikėjų tikslas kitas - giedoti Maskvos balsu, be perstojo mulkinti, kad Rusija jau pasikeitė, nebekelia niekam jokios grėsmės. Deja, jeigu ir pasikeitė, tai ne į gerąją pusę. Pakanka paklausyti prezidento V.Putino akibrokštų ir grasinančių kalbų, nuo kurių nustėro net V.Putiną savo bičiuliu laikantys Europos politikai.
Teisūs tie, kurie lapkričio 21-ąją prilygino svarbiausiai datai naujausioje Lietuvos istorijoje po Kovo 11-osios. Kaip ir tada, be abejo, atsiras žmonių, kurie ir Lietuvos pakvietimo į NATO nuopelnus prisiskirs sau. Jau dabar „šlovingosios partijos“ vado garbintojai prabilo, kad be vado pastangų būtume matę NATO kaip savo ausis. Aišku, prezidentaudamas A.Brazauskas išreiškė pageidavimą būti pakviestiems į Aljansą. O kaipgi kitaip jis galėjo pasielgti? Juk valdžia jau buvo besprūstanti iš viską išmanančios „pragmatiškos“ partijos rankų. Antra vertus, neokomunistai, užėmę aukštus postus politikoje ir ekonomikoje, nepaisant savo prisirišimo prie Maskvos pavadžio, puikiai suvokė, kaip smagu gyventi, kai bent jau tiesiogiai Maskva negali jų išversti iš valdžios balno, o svarbiausia, nustumti nuo pinigų maišo. Bet jie neturėtų pamiršti, kad NATO - tai ne Maskva. Neatsipirksi lauknešėliais ar lojalumo pareiškimais. Teks darbais, o ne žodžiais įrodyti, pavyzdžiui, kovą su korupcija, o ne tik imituoti kovą.
Yra dar bene svarbiausias klausimas integruojantis į NATO. Tai, anot habilituoto daktaro Algimanto Prazarausko, reikėtų pasiekti, kad visuomenės dauguma suvoktų nacionalinio saugumo sąvoką ir suprastų, kad šalies saugumas priklauso ne vien nuo valdančiojo elito norų bei valios (net jeigu ji vieninga), tačiau taip pat nuo vidutinio bei žemiausio lygio vadovų, žiniasklaidos, pagaliau plačiosios visuomenės orientacijos. O tai pasiekti ne taip lengva. Dėl politinio nepakantumo sunkiai sutariama svarbiausiais klausimais, partinės, o neretai ir asmeninės ambicijos sutapatinamos su nacionaliniais interesais. Ypač tai mėgsta skelbti dabartinė „gelbėtojų“ valdžia.
Lietuvos sugrįžimas į Europą anaiptol dar neįvyko. Daugeliui Lietuvos gyventojų Europa ir Vakarai lieka svetimesni, mažiau suprantami negu Rusija. Sunku ir kalbėti apie politinį visuomenės išprusimą, jeigu kultūros elito didžioji dalis orientuojasi į Rytus. Tokia orientacija aiškiai rodo, kad Lietuva realiai išlieka (o gal iš dalies ir sąmoningai įšaldoma) Rusijos „artimuoju užsieniu“. Kitaip tariant, didžiojo Rytų kaimyno erdvės periferija. Iš to ir atsiranda pasiūlymai paskelbti Lietuvą neutralia valstybe. Kas atsitiko su tuo neutralumu, puikiai parodė 1940 metų birželis, atnešęs didžiules kančias ir netektis tautai.
Šiuo istoriniu momentu labai daug kas priklausys nuo efektingo valstybės valdymo. Tai ir yra bene pagrindinis dabartinės valdžios Achilo kulnas. Specialistų nuomone, geram administratoriui reikia bent jau dviejų prielaidų: bent poros tūkstančių kompetentingų, dorų ir pasirengusių valdyti šalį bei aukotis žmonių. Antra, politinės sistemos mechanizmo ir politinės kultūros, užtikrinančių, kad valdantysis elitas būtų komplektuojamas remiantis kompetencija ir kvalifikacija. O ką gi matome dabar? Į valdžią veržiasi klanai, nežinia kokiais būdais praturtėję oligarchai, netgi politikų žmonos ir vaikai, neturintys nė menkiausio supratimo apie valstybės valdymą.
Kas gali paneigti, kad dabar žaidimo taisykles diktuoja ta vadinamojo elito dalis, kuri suvokia ir panaudoja valstybę tik kaip savo asmeninio intereso dalį? Iš to ir kyla įvairiausių privilegijų skyrimas, korupcija kone visuose lygiuose ir institucijose. Tad ar reikia stebėtis, kad visuomenėje įsigalėjo nuomonė, jog Lietuvoje klesti kleptokratija (vagių valdžia), kurioje ir su žiburiu nesurasi nesusitepusiųjų? Tai ir yra pagrindinė pilietiškumo erozijos priežastis, vis didėjantis gyventojų nepasitikėjimas visomis, be išimties, valdžios institucijomis. Visi šie dalykai neabejotinai sumažina valstybės derybinę galią (ką parodė Kaliningrado problema) ir sudaro papildomų keblumų integracijai į Vakarų pasaulį.
Taigi džiaugiantis dėl pakvietimo į NATO, pirmiausia privalu nepamiršti minėtų dalykų.

Petras KATINAS

© 2002"XXI amžius"