Sąžinės laisvės kankinė
Mokytojos Stasės Jasiūnaitės gimimo 90-osios metinės

Mokytoja, rašytoja Stasė Jasiūnaitė gimė 1912 m. lapkričio 13 d. Joniškio apylinkėje. Anksti netekusi tėvų, patyrė sunkią našlaitės dalią. Teko dirbti samdine pas ūkininkus, klebonijoje ir tarnaite Kaune. Dirbdama pas inteligentus, stengėsi, atsiradus galimybei, mokytis, lavintis. Įstojo į vakarinę pradžios mokyklą suaugusiesiems. Mokėsi Kauno vakarinėje mokykloje ir neakivaizdžiai baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Didelio ryžto ir valios reikėjo, kad, likus nuo darbų šiek tiek laiko, visą jį skirti savišvietai, mokslui.
Gavusi diplomą, jaunoji mokytoja dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Kulautuvos mokykloje. Pušyne, prie Nemuno prisiglaudusioje Kulautuvos gyvenvietėje, yra gatvelė, kurioje gyveno Stasė Jasiūnaitė (1912-1986), nepriklausomy-bės metais pavadinta jos vardu. Prie namo, kuriame ji gyveno, prikalta memorialinė lenta. Jaunoji mokytoja, perteikdama žinias mokiniams, nesibaimindama sovietų valdžios represijų, dažnai pasakydavo tai, kas oficialiai buvo uždrausta.
Buvęs mokinys Vytautas Velička mokytoją prisimena kaip jautrią`ir dėmesingą asmenybę: "Laukdavome jos pamokų. Ji neversdavo "iškalti" vardus, pavardes, vietovardžius, datas. Rodos, tik vakar ji pravėrė klasės duris. Neaukšta, kresna, juodbruva, su nenykstančia liūdnoka šypsena. Jai daug svarbiau buvo, kad mes pajustume gimtosios kalbos grožį, išmoktume vertinti literatūros kūrinius.
Kartą mokytoja atsinešė į pamoką nuotrauką - rašytojas Antanas Vienuolis guli karste su kryželiu rankose. "Tos nuotraukos jo biografijoje nespausdins, - pasakė mokytoja. - Bet gerai, kad buvo drąsus žmogus, kuris tai nufotografavo… Liks istorijai".
Mergaitės pasakojo, kad ji lankosi Kulautuvos bažnyčioje. Mokytoja aiškino, kad mūsų gyvenimą valdo Aukščiausioji būtybė, kurią vadiname Dievu.
Prisimenu, sakė, kad žmones į "kolchozus" suvarė ne todėl, kad jie geriau gyventų, o todėl, kad valdžiai taip patogiau, nes gali viską kontroliuoti. Su užuojauta atsiliepė apie Vengrijos sukilimą. Kartu su mokiniais paruošdavo ir siųsdavo siuntinius į Sibirą ištremtiems mokytojams ir mokiniams".
Prikibo komunistai, kodėl ant kaklo nešioja motinos padovanotą kryželį. Neilgai mokytoja S.Jasiūnaitė galėjo dirbti mėgstamą darbą. Atsisakiusią nusiimti kryželį, 1958 metais ją atleido iš darbo mokykloje. Likusi be darbo, mokytoja nebėgo iš Kulautuvos, bet bandė kur nors įsidarbinti. Viešai praktikuojančiai katalikų tikėjimą inteligentei, KGB persekiojamai, buvo užvertos durys į bet kokį geresnį darbą. Po ilgų paieškų liko dirbti sanitare ir valytoja Kulautuvos vaikų sanatorijoje. Čia ji dirbo iki senatvės.
S.Jasiūnaitė - trijų knygų autorė. Tačiau nė vienos jai neteko pamatyti išspausdintos. Pirmoji - su autobiografiniais momentais "Gyvenimo apysaka". Autorė pasakojo apie savo gyvenime sutiktus žmones. Gerų ir blogų buvo tiek ūkininkų, tiek samdinių, tiek turtingųjų, tiek vargšų. Knyga buvo išspausdinta 1986 metais. S.Jasiūnaitė tik pavartė jos korektūrą.
"Vagos" leidykla 1990 metais išleido antrąją jos knygą "Mano brolis Aleksas". Tai pasakojimas apie komunizmo idėjomis susižavėjusį jauną žmogų, jo kelius ir klystkelius, karčius nusivylimus. Pagrindinio knygos veikėjo prototipas - rašytojos brolis, “revoliucinio” judėjimo veikėjas Aleksas Jasiūnas.
Trečioji knyga "Dviejų mergaičių laiškai" pasirodė 1993 metais. Tiesa, rankraštį soviet-mečiu mėginta pasiųsti į užsienį, bet nepasisekė. Šią knygą išleido Vilkaviškio vyskupijos leidykla "Ardor".
Visos knygos atskleidė autorės pasaulėžiūrą, taiklų psichologizmą, meilę gėriui, Dievui, tautai.
Rašytoja S.Jasiūnaitė paliko šį pasaulį 1986 metais, palaidota Kulautuvoje. Mokytojos ir rašytojos kapą puošia ąžuolinis paminklas, kurį išskobė žymusis drožėjas liaudies meistras Ipolitas Užkurnys. Paminkle pavaizduotas susimąstęs ir nuliūdęs Jėzus Kristus.
Mons. Alfonsas Svarinskas kelia mintį, kad būtų gražu pagerbti šaunią lietuvę, katalikę mokytoją ir Kulautuvos vidurinę mokyklą pavadinti mokytojos Stasės Jasiūnaitės vardu.
Tauta visada trokšta gėrio ir tikro dvasinio grožio. Tai domina visus, kuriems Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė buvo vienintelis kelias į tobulėjimą, stiprybę, laisvą tikėjimo išpažinimą. Sąžinės, katalikų tikėjimo kankinės S.Jasiūnaitės pasiaukojimas, dvasinė stiprybė, didis moteriškumas turi būti paskleistas ir įvertintas.

Kazimieras DOBKEVIČIUS

© 2002"XXI amžius"