Katalikų Bažnyčios požiūris į AIDS

Prieš dvidešimt metų pasaulis išgirdo apie mirtį nešantį virusą, kuris pakerta organizmo atsparumą. Tuomet atrodė, jog nuo AIDS mirštantys žmonės yra toli nuo Lietuvos, jog ši nelaimė mūsų tėvynės gal nepasieks, o jeigu ir pasieks, tai labai negreitai, tuomet, kai liga bus pagydoma, kai ją įveiks naujai atrasti efektyvūs vaistai. Šie lūkesčiai neišsipildė. Dabar apie AIDS jau kalbama kaip apie pandemiją, tai yra pasaulinę epidemiją, nuo kurios mirė apie tris milijonus žmonių (suaugusiųjų ir vaikų), serga šia liga apie keturiasdešimt milijonų žmonių. Liga nepagydoma, galima tik prailginti sergančiųjų gyvenimą. Taip pat nustatyti užsikrėtimo būdai. Daugiausia užsikrečiama per kraują, naudojant užkrėstojo švirkštą. Šis užsikrėtimo būdas paplitęs tarp narkomanų. Užsikrečiama per lytinius santykius, kai vienas iš partnerių serga. Šia liga serganti nėščia moteris užkrečia savo kūdikį. Galima kūdikį užkrėsti ir maitinant užsikrėtusios motinos pienu.
Kurį laiką buvo skelbiama, jog AIDS paplitimas Lietuvoje yra nedidelis, raminamasi, jog šia liga sergančiųjų yra kur kas daugiau kaimyninėse valstybėse. Dabar jau skelbiama, kad užsikrėtusių ŽIV Lietuvoje yra per 600 žmonių. Šį skaičių gerokai padidino Alytaus įkalinimo įstaigoje šimtai kalinių, kuriems diagnozuotas šis susirgimas. Visuomenė sutriko. Ne vienam kilo klausimas: ką daryti su tiek daug ligonių, kurių neefektyviam gydymui išleidžiami milijonai, taip reikalingi pagydomoms ligoms įveikti. Kai kas net televizijos ekrane išdrįso pasakyti: „Patys žinojo, ką daro, ir rizikavo užsikrėsti. Tad kam juos gydyti?“ Viena po kitos rengiamos konferencijos, kuriose propaguojama „žalos mažinimo“ politika: nemokamas švirkštų keitimas narkomanams, neribota prezervatyvų pasiūla ir kt. Paskutinėje tokioje konferencijoje atsisakė dalyvauti Bažnyčia. Lapkričio 16 dieną Seimo rūmuose Lietuvos Vyskupų Konferencija ir Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centras surengė tarptautinę konferenciją „AIDS. Kova su pasekmėmis ar priežastimis?“, kurioje buvo aiškiai išsakytas Katalikų Bažnyčios požiūris į AIDS. Pusę pranešimų perskaitė garbūs svečiai iš užsienio. Arkivyskupas dr. Javier Lorano Barragan, daugelio knygų autorius, 1996 metais Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II paskirtas Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos Tarybos pirmininku, perskaitė platų pranešimą „Įvairialypis AIDS veidas ir Katalikų Bažnyčios pastoracinis atsakas“. Iš Prancūzijos atvykęs kun. prof. Tony Anatrella, Popiežiškos šeimos tarybos ir Popiežiškos sveikatos tarybos patarėjas, specializavęsis jaunimo psichologijos, narkomanijos, meilės ir prieraišumo bei seksualinio elgesio srityse, savo pranešimą pavadino „Narkomanija kaip šių dienų vidinių išteklių krizės simptomas“.
Iš Italijos atvykęs gydytojas Maurizio Rovera, natūralių šeimos planavimo metodų dėstytojas, net aštuonerius metus dirbęs Afrikoje, teikdamas medicininę pagalbą AIDS ligoniams, ir jo žmona gydytoja Maria Cristina Locatelli, Como (Italija) diagnostikos centro administratorė, Europos šeimos ugdymo instituto delegatė, dalijosi žiniomis apie AIDS prevencijos tarptautines strategijas. Ne mažiau įdomius ir įtikinančius pranešimus perskaitė kun. dr. Andrius Narbekovas, dr. Genovaitė Lapinskaitė, edukologijos magistrė Birutė Obelenienė ir teologijos magistrė Agnė Širinskienė.
Konferencijos programoje rašoma: „AIDS sukeltoms problemoms spręsti skiriamos tiek medicininės, tiek švietimo pastangos, tačiau etinis ir moralinis aspektai dažnai užmirštami. Vis dėlto jie ne mažiau svarbūs, nes sąvokos „būti žmogumi“ ir „būti asmeniu“ – neatskiriamos. Būtent žmogaus buvimas asmeniu kelia atsakomybės, etikos ir moralės poreikį. Ypač didelė atsakomybė, atsirenkant vertybes, kyla jauniems žmonėms skirtose prevencinėse programose. Jose, kaip niekur kitur, dažnai susikerta techninės bei etinės galimybės, nes tai, kas techniškai įmanoma ir, kaip tikimasi, veiksminga, ne visada etiškai leistina bei galima daryti. Bažnyčia, siūlydama vertybiškai ir etiškai priimtinus AIDS problemos sprendimo būdus, turi svarbią užduotį įsijungti į ŽIV prevenciją ir ieškoti išeities iš susidariusios situacijos, nes tol, kol nėra rasta gydymo ar vakcinos, lieka vienintelė galimybė – rūpintis, kad infekcija neplistų toliau“.
Bažnyčia jau tuo rūpinasi nuo 1990 metų, organizuodama tiesioginę ir netiesioginę prevenciją. Nuo 1997 metų rengiamose ugdymo ir švietimo programose „Paauglio žvaigždė“ (brandaus lytiškumo ugdymas), „Pažink save“, „Sniego gniūžtė“ dalyvavo 41 598 jaunuoliai. Organizuojamos stovyklos, konferencijos, skaitomos paskaitos, skelbiami straipsniai, piešinių ir rašinių konkursai. Susitikimuose su tėvais svarstomos temos „Kaip suprasti savo vaiką“, „Kaip mylėti savo vaiką“, „Kaip palaikyti ryšį su vaiku ir bendrauti su juo“, „Ką žinote apie narkotikus, AIDS ir lytiškai plintančias ligas“, „Šeimos vaidmuo apsaugant vaikus nuo alkoholizmo, narkomanijos, AIDS ir lytiškai plintančių ligų bei nusikaltimų“. Šeimoms teikiamos konsultacijos, vyksta sužadėtinių rengimo Santuokos sakramentui kursai, pradėjo veikti Psichologinės ir socialinės reabilitacijos dienos centro programa, Šeimos išsaugojimo programa ir t.t. Iš viso 1644 renginiai ir programos aprėpė 114 173 dalyvius.
Anot B.Obelenienės, „Bažnyčia visada laikosi nuomonės, kad teisė ir pareiga būti pirmiems ir pagrindiniams savo vaikų auklėtojams turi atitekti tėvams. Pagrindiniai lytiškumui ugdyti skirti dokumentai yra išversti iš išleisti lietuvių kalba. Bažnyčia turi geras galimybes lytiškumo ugdymui skleisti, tik jos nėra gerai įgyvendinamos. Pateikiami būdai lytiškumo ugdymui realizuoti per tikybos pamokas (formalus), per organizacijas ir leidybą (neformalus)“. Ši pranešėja papasakojo, kokį neigiamą poveikį davė JAV seksualinė revoliucija, kai mokyklose buvo įdiegtas nevykusiai pateikiamas lytinis švietimas. Per tą laikotarpį abortų skaičius išaugo 800 proc.; nesantuokinių vaikų gimimų skaičius – 457 proc.; vaikų prievartavimo atvejų padaugėjo daugiau nei 500 proc.; gyvenančio nesantuokoje jaunimo skaičius padidėjo 279 proc.; susirgimų lytiniu keliu plintančiomis ligomis skaičius išaugo 245 proc.; paauglių savižudybių padaugėjo 214 proc.; nepilnamečių įvykdytų žiaurių nusikaltimų išaugo 295 proc.
Pranešėja padarė šias išvadas:
1. Tik lytiškumo ugdymas gali užtikrinti brandžios, atsakingos asmenybės formavimąsi, nes pagrįstas valios ugdymu.
2. Remiantis užsienio ir Lietuvos patirtimi, lytinis švietimas mokyklose nepasiteisina ir, priešingai, nei teigia lytinio ugdymo švietėjai, nesumažina nei paauglių nėštumų, nei lytiškai plintančių ligų skaičiaus.
3. Lytinis švietimas padidina kontraceptikų vartojimą, tai naudinga pelno siekiančioms struktūroms, todėl į siekimą lytiniam švietimui diegti mokyklose galima žiūrėti kaip į užsakymą.
4. Nors valstybė deklaruoja dorinį ugdymą, tačiau įgyvendina lytinį švietimą.
5. Bažnyčia turi gerą potencialą lytiškumui ugdyti, tačiau būtina koordinacija tarp jos struktūrų ir bendradarbiavimas rengiant ugdytojus (tiek mokytojus, tiek tėvus). Bažnyčiai būtina kurti ir stiprinti neformalias ugdymo priemones – žiniasklaidą.
Šiame kontekste įtikinančiai skambėjo A.Širinskienės teiginiai. Ji sakė: „Nesusimąstymo ir apgaulingo saugumo žala labai pastebima ir „saugaus“ sekso reklamoje. Yra pastebėta, jog po „sargio švenčių“ ar panašių renginių padidėja sergamumas lytiškai plintančiomis ligomis. Todėl šios programos yra nesąžiningos jas lankančio žmogaus atžvilgiu. Dėmesio centre atsiduria produktas, techninis jo vartojimo sprendimas ar visuomenės gerovė, bet ne žmogus. Dėl to nuošalyje lieka faktai, jog „saugus“ seksas nėra absoliučiai saugus, nes visada išlieka rizika užsikrėsti ŽIV. Taigi „žalos mažinimas“ yra politika, kuri atsimena ligą, bet pamiršta žmogų. Ji iš esmės nesiekia daryti įtakos jo gyvenimui, neatkreipia dėmesio į daugybę sudėtingų faktorių, kuriuos pažeidus (duodant narkomanui švirkštą, metadoną, reklamuojant prezervatyvą), labai pasikeičia situacija: paradoksaliai ir priešingai programų tikslams, didėja tikimybė tapti infekuotam; kuriama palanki kultūra ŽIV plisti, atsiveria keliai narkotinėms medžiagoms legalizuoti. Todėl „žalos mažinimas“ kompromituoja ŽIV prevenciją ir jai labai kenkia. Dar daugiau, jis kuria tokią situaciją, kurią Bažnyčia vadina „priešiška gyvybės kultūrai mąstysena“.
Dr.Maurizio Rovera nuomone, riziką užsikrėsti AIDS stabdo šeimų ištikimybė. Jis sakė: „Jeigu dešimt metų būtų stabilūs lytiniai santykiai šeimose, epidemija sustotų. Deja, 2001 metais atsirado penki milijonai naujai infekuotų žmonių“.
Arkivyskupo dr. Javer Barragan nuomone, „prevencija yra svarbesnė nei gydymas, nes ši patologija, kurią Šventasis Tėvas apibūdina kaip dvasios patologiją, susijusią su žmogumi ne tik fiziniu požiūriu, bet ir egzistencinių vertybių požiūriu“.
Dešimtys milijonų žmonių pasaulyje serga AIDS. Koks Katalikų Bažnyčios požiūris į juos? Atsakymą į šį klausimą gana aiškiai suformavo kun. dr. A.Narbekovas. Jis sakė: „Būtina kritiškai vertinti norą sutapatinti Dievą su blogiu, arba parodyti Dievą, už bausmę dalijantį kančią. Dievą, kuris siunčia ligą tik tam, kad pataisytų arba pamokytų, galėtume apkaltinti neteisingumu, nes vaikas, sergantis AIDS, bausmės tikrai nenusipelnė. Toks požiūris nesiderina su evangelijos mokymu. Negalime dėti lygybės ženklo tarp ligos ir nuodėmės ir negalime teisti bei smerkti AIDS aukų. Viešpats kenčia su visais kenčiančiaisiais, įskaitant tuos, kurie kenčia dėl AIDS. Kaip tradicinėje moralės teologijoje nuodėmė yra atskiriama nuo nusidėjėlio, taip šiuo atveju turime atskirti ligonį nuo ligos. Turime neapkęsti nuodėmės ir su ja kovoti, tačiau mylėti nusidėjusį žmogų, taip pat turime kovoti su ligomis, tačiau mylėti ligonį. Krikščioniškas atsakas į AIDS turi būti pirmiausia grįstas gailestingumu ir noru padėti. Tikras gailestingumas yra daugiau nei gailestis ar užuojauta. Jis išeina iš socialinio darbuotojo, valstybinių programų ar tiesiog žmogiškumo rėmų. Mūsų misija – gelbėti, o ne teisti. Tik tikra meilė veja šalin baimę, ir tik tiesos pažinimas išlaisvina žmogų“.
Įspūdingus skaičius pateikė arkivyskupas dr. Jover Barragan: „Šiandien 9,4 proc. institucijų, kurios padeda AIDS ligoniams visame pasaulyje, yra Katalikų Bažnyčios organizacijos ir 15,1 proc. yra katalikiškos nevyriausybinės organizacijos“.
Konferencija priėmė rezoliuciją. Joje raginama: „Jauskime pareigą jaunajai kartai aiškinti apie gyvenimą be AIDS šešėlio. Aiškinkime apie tikrąjį saugumą, kylantį iš gilaus savęs pažinimo ir etinio apsisprendimo, aiškaus pasirinkimo tarp gėrio ir blogio. Suvokime, kad dvasinei ir fizinei visuomenės sveikatai aktuali kiekviena pastanga stiprinti šeimos instituciją, puoselėti jos misiją – ugdyti vaikus pagal tėvų įsitikinimus.
Būtina jau nuo ankstyvos paauglystės kalbėti apie meilę kaip tarpasmeninius santykius, apie lytiškumą kaip dovaną, kuri turtina ir džiugina žmogų. Tačiau nevalia nutylėti, kad ši dovana prasmingai išsiskleidžia tik santūrumo, atsakomybės ir santuokos kontekste. Kas suteikia jaunuoliams progą sąmoningai pasirinkti moralinę laikyseną, derinti savo norus ir siekius su AIDS grėsmės netemdoma ateities perspektyva? Tik nekompromisis žvilgsnis į destruktyvius malonumo, vartojimo, „absoliučios laisvės“ kultūros padarinius, į giliąsias pavojaus dvasinei ramybei ir gyvybei priežastis. Švietimo strategai ir administratoriai turi atkreipti palankų dėmesį į etiniais imperatyvais grindžiamas jaunuolių ugdymo iniciatyvas, kurios atvirai žvelgia į šiandienę tikrovę ir diegia kritišką jos apmąstymo patirtį“. Tai ir yra atsakymas į klausimą, kaip apsaugoti mūsų jaunąją kartą nuo civilizuoto pasaulio maro, nuo AIDS.

Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius

© 2002"XXI amžius"