XXI amžius

Menas neturi tautybės

Skulptorius Alfridas Pajuodis

Panevėžiečio menininko kūrinys
prie Švč. Trejybės bažnyčios

Autoriaus nuotraukos

Alfridas Pajuodis - Lietuvos ir Berlyno (Vokietija) dailininkų sąjungos narys. Skulptoriaus darbų yra ne vienoje pasaulio šalyje. Su Panevėžyje gyvenančiu menininku kalbėjosi “XXI amžiaus”
korespondentas Bronius VERTELKA.

Paskutinis jūsų darbas - paminklas Kristaus gimimo 2000-osioms metinėms, stovįs prie Švč.Trejybės bažnyčios, forma yra neįprastas: du akmens luitai ir juose iškalti Biblijos žodžiai…
Jeigu darai daiktą, tai jis turi būti stiprus ir geras, tvirtai suręstas, profesionaliai atliktas. Tai turi būti kultūros reiškinys. Kai ieškai naujų formų, norisi padaryti taip, kaip niekas nėra padaręs. Todėl norėjau padaryti paminklą, kuris šiek tiek primintų senąsias 2000 metų tiesas, įformintas į stelas. Grubus laukinis šriftas, akmenyje primityviomis priemonėmis iškalti Šventojo Rašto žodžiai, - tai ir yra idėjinio svarumo užtaisas. Čia dirbta naudojantis senų tautų akmens apdirbimo technologijos tradicijomis.
Vienas zakristijonas, pamatęs paminklą, sušuko: „Och, kokios žydiškos stelos!“ Žmogus, nesusidūręs su meno istorija, iš karto pajuto tų senų tautų akmens kultūros dvasią. Jis, net neskaitęs, kas ten iškalta, liko nustebintas. Dirbdamas jutau, jog einu teisingu keliu, taip perduodamas laukinę dvasią su stipriu idėjiniu užtaisu modernioje kompozicijos schemoje. Manau, jog šis darbas bus vienas geriausių mano kūryboje. Ten lietuviškai parašyta, bet ir nesuprantantis šios kalbos pajus tą kultūrinę tradiciją, kas iš tikrųjų yra sena.
Ar ilgai brandinote mintį, koks turėtų būti paminklas?
Pirmąjį, kurį padariau, buvo šito paminklo eskizas. Buvo ir kitų bandymų, tačiau šis man pasirodė esąs brandžiausias. Pakako keleto mėnesių apsispręsti, kaip akmenyje turėtų atrodyti darbas. Kūrybinis dalykas turi paslapties ir Dievo dovanos. Netgi per išsilavinimą įgauni profesionalumo. To galima išmokti.
Kas išrinko Šventojo Rašto žodžius, kurie iškalti akmenyje?
Visų Šventojo Rašto žodžių surašyti neįmanoma. Tekstą iš jo parinko Panevėžio Švč.Trejybės bažnyčios rektorius kanauninkas Bronius Antanaitis. Jis išklausė kitus žmones, aš irgi išsakiau savo nuomonę. Juk tai turėjo būti ne reklaminis plakatas, bet meno kūrinys. Ką iškalęs, jau nebepakeisi.
Man atrodo, jog kan. B.Antanaitis yra labai tolerantiškas ir menui prijaučiantis žmogus. Dirbti su užsakovu, su kuriuo galima pašnekėti, diskutuoti ir aptarti, kai jis turi savo nuomonę, yra pakankamai lengva. Jis neskubino, jam svarbu buvo, kad pavyktų gerai. Kaldamas raides stengiausi jas perduoti svariai. Juk tai prieš 2000 metų buvo rašyta. Paminklui panaudojau paskutinį iš Karelijos parsivežtą akmenį. Iš jo turėjau realiai gerą daiktą padaryti. Manau, jog tai man pavyko.
Ar tai jūsų pirmas darbas, atliktas Bažnyčiai?
Nuo vaikystės su ja turiu reikalų. Bažnyčia buvo viena užsakovių. Būdamas mokinys, dirbdavau bažnyčiose. Pradėjau nuo mažų skulptūrėlių. Restauravau koplytstulpius, perdažiau ornamentus, remontavau architektūrines freskas. Panevėžyje, Kristaus Karaliaus Katedros šventoriuje esantis kun. A.Lipniūno antkapis - mano darbas.
Dailės institute baigėte skulptūros studijas. Kas buvo jūsų mokytojai?
Gyvenime turėjau daug mokytojų. O institute meno dalykų mokė skulptoriai G.Jokūbonis, B.Vyšniauskas, J.Kėdainis, N.Petrulis, K.Bogdanas. Tai buvo oficialūs mano mokytojai. Tikroji akmens mokykla buvo tarptautiniai simpoziumai. Būdavo, suvažiuoja įvairių šalių menininkai ir dalijasi įvairiomis technologijomis bei kūrybine informacija. Vykdavo tikros meninės varžybos. Tuomet jausdavosi didžiulė konkurencija.
Galite dirbti kada nori? Ar tam reikia dvasinio įkvėpimo?
Akmens tašymas - tai technologinio atlikimo procesas. Aš nesidariau tikslaus darbo eskizo, nes paskui nebūtų tos vidinės jėgos, kad forma tave neštų taip, kad pamirštum nuovargį. Skulptoriui nedaug yra to kūrybinio momento. Aš ir kraną surandu, ir rūpinuosi medžiagų tiekimu, ir galvoju, kaip tą akmenį atpjauti. Tai jau ne menas. Deja, čia yra lietuvio menininko likimas.
Ar sunku šiandien išgyventi menininkui?
Dabar nėra nė vienos skulptūros dirbtuvės, kuri gerai laikytųsi. Kultūra užmiršta Lietuvoje. Valdžios vyrai nesuvokia kultūros prasmės ir jos poveikio. Klaidingai suprantamas liberalizmas (o tai mano pažiūroms tinka). Kas turi daugiau pinigų, tas ir gali sutraiškyti kitą. Bet kokį kino teatrą nuperka buvęs elektrikas, ir niekam tai nenuostabu.
Per pastaruosius dešimt metų iš valstybės negavau nė vieno kūrybinio pasiūlymo. Daugiausia dirbau Europoje. Turėjau keletą projektų Italijoje, surengiau dvi dideles parodas Prancūzijoje. Didelės šešios mano kurtos skulptūros yra Belgijoje. Esu Berlyno dailininkų sąjungos narys. Vokietijoje - taip pat daug mano darbų. Šiemet porą mėnesių su šeima gyvenau Paryžiuje.
Ką esu padaręs per šį dešimtmetį - čia nėra lietuviškų pinigų. Ir taip gyvena daugelis menininkų. Buvę mano kurso draugai dirba Amerikoje. Ką užsienyje užsidirbu, iš to verčiuosi Lietuvoje. Lietuvai, kaip valstybei, tokio meno nereikia.
Ar tikitės kultūros atgimimo?
Laimė, kad viskas priklauso ne nuo atskirų žmonių ar jų norų. Aš vis dėlto esu krikščionis ir žinau, jog yra Dievas ir Jam nėra neįmanomų dalykų. Yra tokių dalykų, kurių net negalima suvokti.
Papasakosiu, ką esu pats išgyvenęs. Buvo rugsėjo 1-oji. Simpoziumui ekspromtu dariau darbą, kurį pavadinau „Kertiniu akmeniu“. Vaizdavau daugiaaukštį pastatą ant Dievo akies, o jo viršus baigiasi bomba. Teko dirbti įtempus jėgas. Atėjo televizijos, laikraščių korespondentai. Kameros taip ir prilipo prie mano darbo. Jis pateko į laikraštį. Netrukus teroristai puolė Niujorko prekybos centrą. Vokiečių saugumas mane kamantinėjo: „Kodėl tu taip padarei?“ Paskui šiurpas mane patį krėtė. Menininkai kartais turi per jautrią savo dvasią: visus dalykus pajusti.
Kodėl nepasiliekate gyventi užsienyje?
Svetimoje šalyje turi padaryti dešimtkart geriau nei savo krašte. Ten žiauri konkurencija. Jeigu patekęs į ją išplauksi - gerai. Menininkas negali kurti vienoje vietoje ar sėdėti užsikimšęs ausis, todėl ir važinėju po pasaulį. Bet aš esu lietuvis. Mano mama - nuo Traupio, tėvas - iš Panevėžio rajono.
Būdamas užsienyje patiriate daugybę įspūdžių. Kokius iš jų itin įsiminėte?
Įdomiausia - Niujorke. Tai tarsi tautų katilas. Iš Europos šalių - Paryžius. Ten meną naudoja savo tautos klestėjimui. Ašaras spaudžia, kai matai Dievo Motinos katedrą, Senos upę. Ten idėja vertinga. Ten ji itin svarbi. Pas mus niekas nesupranta, kad už dvasią galima mokėti. Be idėjos negali plėtotis pramonė, ekonomika, kultūra.
Sakote - kultūros Lietuvoje nėra. Bet ar jūs pats nors pirštą pridėjote, kad ji būtų Panevėžyje?
Buvau įkūręs savo mokyklą. Apie 100 panevėžiečių esu parengęs aukštosioms studijoms, mano mokiniai po visą Europą išvažinėjo. Pas mane mokėsi skulptūros, kompozicijos, plastinės anatomijos. Kasmet turėdavau iki 20 mokinių. Tačiau mano studiją sužlugdė valdininkai, užkrovę man nepakeliamą mokesčių naštą.
Kažkada jums netgi prognozavo muzikanto ateitį. Grojote triūba, akordeonu, buvote baigęs muzikos mokyklą. Tuo metu kartu mokėtės ir dailės bei vidurinėje mokyklose. Ar kartais nesigailite, kad studijavote skulptūrą?
Ne, aš galiu daug padaryti būdamas vienas. Tai mano didžiausias privalumas. Institutą baigiau su pagyrimu. Išvažinėjau visą pasaulį, bet niekur nepaprašė jo parodyti. Vienintelį kartą diplomą turėjau pateikti, kai su paskyrimu atvykau dirbti į Berčiūnų aštuonmetę mokyklą. Taip išsisukau nuo tarnybos sovietinėje armijoje.

Panevėžys