Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys
Didžiosios pagarbos verta mergaitė…
Apie Lietuvos partizanų ryšininkę
Aldoną Sabaitytę-Vilutienę

Lietuvos partizanų ryšininkė Aldona Sabaitytė-Vilutienė-Neužmirštuolė-Viltis

Taip Aldoną Sabaitytę pavadino aviacijos generolas, dukart Sovietų Sąjungos didvyris (tikriausiai A.Meresjevas, „Apysakos apie tikrąjį žmogų“ herojus?), buvęs Intos lagerių kalinys. Po Stalino mirties buvo amnestuotas, jam buvo sugrąžinti generolo antpečiai ir jis pasiųstas amnestuoti Intos lagerio kalinių. Čia tikriausiai ir susipažino su A. Sabaitytės byla, o vėliau ir su ja pačia – jauna, elegantiška, oria lietuvaite, prieš nieką nelenkusią galvos, net prieš lagerių sargybinius su šautuvais (žr.Vilutis Leonas. Likimo mozaika. Kaunas, 1992).
Tikrai tai didžios pagarbos verta mergaitė – viena iš unikalios Lietuvos istorijoje pokario moksleivių kartos, anksti subrendusios, tremtos ir kankintos, šaudytos ir žudytos… bet dvasiškai nepavergtos ir neparklupdytos.
Penkiolikmečiams, šešiolikmečiams tos kartos moksleiviams jau buvo aiškus jų gyvenimo tikslas – Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė ir jų gyvenimo prasmė – bet kokia kaina išsaugoti tautos laisvę ir jos dvasinę gyvybę. Jiems buvo aiškus ir savo tikslo realizavimo būdas – atiduok tėvynei viską, ką privalai, jeigu reikės, ir gyvybę – kad tautos dvasia išliktų nepalaužta, nepavergta, kad kalba gimtoji gyvuotų, o žemė būtų laisva.
Kaip rašė viena iš tos moksleivių kartos partizanų ryšininkė Izabelė Skliutaitė, „… pareiga Tėvynei slopino ir baimę, ir netektis, netgi šiurpias mintis apie mirtį. Mirtis nėra baisi, jei visa širdimi myli Tėvynę ir esi pasiruošęs jai aukotis… Tėvynė mūsų Motina ir vienintelis kampelis žemėje, skirtas mūsų gyvenimui“ (Navarackienė-Skliutaitė I.Brydė išlieka ne tik pievoj. Druskininkai, 2000. P.28).
Tie penkiolikmečiai, šešiolikmečiai tada ir prisiėmė sunkiausią tautos misiją – būti jos šaknimis. „Pakirstos šaknys nemiršta, kaip nukirsti medžiai. Jos dar stipriau, - rašo I.Navarackienė, - kabinasi į žemę ir godžiai čiulpia jos gyvybės syvus“ (ten pat, p. 31). Todėl tie moksleiviai atkakliausiai ir siekė kabintis į savo žemę, gerti jos gyvybės syvus, išlikti, išgyventi… ir liudyti tautai jos kruviniausios istorijos puslapius – sovietinę okupaciją. Oriai ir garbingai, pakelta galva, išdidžiai, išlaikius tautinį orumą. Tokia buvo ir moksleivė A. Sabaitytė.
A.Sabaitytė gimė 1931 m. kovo 17 d. Vytautiškių kaime, Krosnos valsčiuje, Marijampolės aps. (dabar Lazdijų r.), darbininkų šeimoje. 1933 metais mirė tėvelis. Iki 16 metų Aldona augo senelės Ievos Jaunušauskienės šeimoje. Baigė Saltininkų pradžios mokyklą. Vėliau mokėsi Krosnos progimnazijoje, ją baigusi – Marijampolės mokytojų seminarijoje.
Dar gyvendama pas senelę Vytautiškių kaime, 1945 metais įsijungė į rezistencinę veiklą: tapo ryšininke tarp Perkūno rinktinės, Palių ir Kalniškės partizanų. Vėliau, jau nuo 1946 metų vasaros, buvo paskirta Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanų būrių ryšininke. Ji pasirinko „Neužmirštuolės“ slapyvardį.
Tikriausiai jai, - o galbūt kitai, panašaus likimo merginai, - skirtos šios rezistencijos poeto Vytauto Varnagirio eilės:

Neužmirštuolei

Ateik į mano širdį
Erškėčių karūna ant sidabruojančios galvos,
Iš pasmerktos vaikystės
Nepasibaigiančios maldos…

Ateik iš drėgno bunkerio
Ir kruvinos pašvaistės,
Iš varno girios ūkanų,
Kur skausmas tyliai vaikščioja…

(Varnagiris Vytautas. Mamytukei. Utena, 1998. P.16)

Kitame eilėraštyje, vėl pavadintame „Neužmirštuolei“, jaunas kalinys guodžiasi:

Šią naktį vėl po vandeniu nardino –
Tarp žemės ir dangaus…
Ir liko tik viena viltis –
Galų gale nušaus!

Dar ne. Iškentęs cypės tamsą
Ir tundros vėjų šaltį,
Per margelito nuolaužas
žibuokle žvelgsi –

Prisikėlimo ašara,
It kibirkščia poliarinės pašvaistės…

(Varnagiris Vytautas. Netekties atmintis. V.,2001.P.39)

Labai šaltos 1947 m. gruodžio 23-iosios rytą Boleslovo Šeštakausko sodyboje, jo paties pakviesti, apsistojo keturi Geležinio vilko rinktinės 22-os kuopos 2-ojo būrio partizanai. Tarp jų ir būrio vadas Juozas Karašauskas-Liepa. Tik dabar paaiškėjo, kad B.Šeštakauskas buvo NKVD užverbuotas agentas Perkūnas, kuris sekė Krosnos valsčiaus inteligentus (fondas 3, byla 41/59; ją atrado A.Vilutienė).
Tą rytą sodybos šeimininkas išvyko į malūną, jo sūnus Sigitas – į Krosną, tarnybon, o NKVD kariuomenės būrys apsupo sodybą ir padegė tvartą, kuriame buvo partizanai. Šie bandė prasiveržti. Būrio vadas J.Karašauskas – Liepa buvo sunkiai sužeistas, suimtas, žiauriai kankinamas, nuteistas ir ištremtas kalėti į Mordovijos lagerius. Ten jis ir mirė tremtyje 1963 metais.
Tada žuvo ir Juozas Navickas-Liūtas (20 m. amžiaus), Juozas Svinkūnas-Šamas (21 m.); buvęs vokiečių kariuomenės kareivis, rusų belaisvis, austras Oskaras Ilingas-Oskaras (20 m.). Jų kūnai buvo užkasti Krosnoje. 1989 metais partizanų palaikai perlaidoti Tauro apygardos partizanų kapuose Marijampolėje (žr. Jakubonis A.Minėjimas Vytautiškių kaime// Tremtinys. 2002, lapkričio 7).
O išdavikas B.Šeštakauskas? Jis ir visa jo gentis amžiams pažymėti išdavikų dėme. Dvidešimtmečių jaunuolių, jų niekšiškai pražudytų, kraujas iki šiol šaukiasi dangaus teisingumo.
Žuvus Liepos būriui, jo ryšininkė A.Sabaitytė, 44-os kuopos vado Felikso Čereškos-Karvelio prašoma, tapo ryšininke tarp Tauro apygardos Vytauto ir Dainavos apygardos Šarūno rinktinių. Jai buvo duotas Vilties slapyvardis.
Mes nežinome Vilties takų tarp partizanų rinktinių. Tik vėl skaitome V.Varnagirio eilėraštį Neužmirštuolei-Vilčiai, kuri tarsi atskleidžia tuos takus, parodo jų nakties klaikumą šešiolikmetei mergaitei:

Neužmirštuolei – Vilčiai

Tiktai naktis. Apuoko šauksmas.
O takas užpustytas…
Giliai atsidūsėdama pušis sugaudžia.
Ir pro šakas išbėgę žvaigždės švyti!

Bet kur priglausiu savo širdį,
Netekusią Gimtinės šilumos?
Naktis visus garsus toli be galo girdi:
Iš kur, kada ir kas sulos…

(Varnagiris Vytautas. Netekties atmintis. V.,2001. P.125)

Jau kalinamas Intoje, jaunas kalinys Kūčių vakarą vėl mąsto apie Viltį-Neužmirštuolę ir rašo jai naują eilėraštį, jos slapyvardžiais pavadintą. Eilėraštis primena visų Intos kalinių maldą Kūčių naktį:

Neužmirštuolei-Vilčiai

O, Viešpatie, ateik šį gūdų vakarą
Uždegti kibirkštėlę džiaugsmo!
Jau kraujas gyslose sušąla,
Ateik iš Paukščio Tako aukščio.

Nors mėnesio spindulėliu
Per kedrų susipynusius spyglius į mano širdį,
Šerkšnos žvaigždžių pasikalbėjimu tyliu,
Ir būsiu aš išgelbėtas, Tave išgirdęs…

(Vidugiris Vytautas. Netekties atmintis. V., 2001. P.127)

Ar susikryžiavo jų keliai – A.Sabaitytės ir jauno poeto, daug eilėraščių skyrusio partizanų ryšininkei Neužmirštuolei-Vilčiai, Lietuvoje ar Intos lageryje, kas žino? Jeigu susikryžiavo, tikriausiai netrukus išgirsime graudžią Intos lagerių kalinių meilės istoriją, vertą talentingiausios rašytojo plunksnos.
1949 m. birželio 6 d. Prienų aps. Naujosios Ūtos valsčiuje, Skirptiškės kaime, prie Janulio sodybos, išduotas žuvo Kazys Pinkvarta-Dešinys, vienas iš Geležinio vilko rinktinės kūrėjų, Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės tėvonijos vadas.
1949 m. liepos 22 d. Marijampolės NKVD buvo suimta ir ryšininkė A.Sabaitytė. Žiauriai tardoma, už akių Ypatingojo susirinkimo Maskvoje nuteista už „tėvynės išdavimą“ (!?) ir ištremta į Komiją, Intos ir Lemju ypatingojo režimo lagerius.
Kai ją pirmą kartą 1949 metų pabaigoje Intos lageryje pamatė Lietuvos laisvės armijos generalinio štabo majoras Leonas Vilutis, ji atrodė 16-17 metų ir jau buvo nuteista kalėti griežtojo režimo lageryje. Ji buvo labai kukli, daug melsdavosi ir teritorijoje pasirodydavo tik draugės pakviesta su kuo nors pasimatyti. Tada jie apsikeitė keliais laiškučiais, bet netrukus ją išvežė į kitą lagerį, ir ryšys nutrūko (žr.Vilutis L.Likimo mozaika. Kaunas, 1992. P.173).
Apie Intos lagerio realybę jau rašėme straipsnyje apie Mortutę Linkaitę, Juozo Lukšos-Daumanto ryšininkę Pamiškės šermukšnėlė („XXI amžius“, 2002 04 24).Straipsnis ir buvo parašytas pagal Antaninos Garmutės ir Aldonos Vilutienės liudijimus.
O ta realybė buvo baisi: alinantis vergiškas darbas, blogas maistas, nuolatiniai pažeminimai. Visa tai reikėjo ištverti neprarandant žmogaus orumo. Tai buvo įmanoma tik labai stiprios dvasios žmonėms, turintiems viltį ir ateities perspektyvą. Tokia ir buvo Aldona.
Po Stalino mirties A.Sabaitytė buvo amnestuota ir iš lagerio paleista. Grįžusi į Lietuvą, ji bandė kabintis į gyvenimą: deja, kaip rašo ji pati, „visos durys buvo uždarytos ne tik į mokslą, bet ir į bet kokį darbą“. Stojo į Marijampolės mokytojų seminariją, bet ten studijos buvo ne politinei kalinei.
Bet… pasaulis ne be gerų žmonių. Kaip liudija L.Vilutis, Marijampolės mokytojų seminarijos direktorius Aldonai tyliai patarė pamėginti laimę Alytaus pedagoginėje mokykloje. Taip ji ir padarė, laikinai „pamiršusi“ savo „universitetus“ Komijos lageriuose. Baigusi dirbo Kudirkos Naumiesčio, Žėglių, vėliau Netičkampio, dar vėliau Marijampolės J.Jablonskio mokyklų pradinių klasių mokytoja.
Per 1956 metų vasaros atostogas Aldona kartu su savo giminaite P.Rainiene, važiavusia pas savo 25 metams nuteistą vyrą, atvyko į Intą. Čia lietuvaites pasitiko ne kas nors kitas, o pats L.Vilutis, buvęs LLA štabo majoras, „Tigro“ partizanų rinktinės vadas. Ne tik pasitiko, bet ir apgyvendino savo jau pasistatytame namelyje. Aldona lankė senus savo lagerio draugus, o svarbiausia – rūpinosi P.Rainienės vyro išgelbėjimu, nes gerai mokėjo rusų kalbą. Tada ir teko susipažinti su jau minėtu politinių kalinių išlaisvinimo komisijos pirmininku generolu, kuris labai gerbė orią ir protingą mergaitę iš Lietuvos. Vėliau sutikęs ją Intos gatvėse, jis visada nukeldavo skrybėlę – pasisveikindavo, ją pagerbdamas.
P.Rainienės vyrą pavyko išlaisvinti, tačiau širdį teko palikti Intoje. Čia, Leono namelyje, kunigas Meldažys ir sutuokė A.Sabaitytę su L.Vilučiu 1956 m. liepos 15 d. Prieš rugsėjį Aldutė grįžo namo, į Marijampolę, į mokyklą, o Leonas, gavęs leidimą grįžti į Lietuvą, parvyko vėliau. Jie sulaukė dviejų sūnų – Kęstučio ir Gintaro.
Aldona įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą. Jį baigė 1970 metais. Dirbo Marijampolės 5-ojoje vidurinėje mokykloje matematikos mokytoja iki pat 1986 metų.
Prasidėjus Atgimimui ir Leonas, ir Aldona pradėjo rinkti medžiagą apie partizanų kovas Lietuvoje. 1988 metais buvo įkurtas Marijampolės tremtinių klubas, Aldona buvo pakviesta dirbti šio klubo koordinatore. Kartu su klubo nariais ieškojo žuvusių partizanų palaikų, rūpinosi jų perlaidojimu į kapines.
1993 metais A.Vilutienė, remiama žuvusių partizanų artimųjų ir bendražygių bei savo abiejų sūnų, Marijampolėje įkūrė Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejų. Jam vadovavo iki 2000 metų.
Deja, dar 1993 metais mirė jos vyras ir bendražygis L.Vilutis, palikęs ryškų pėdsaką ne tik rezistenciniame judėjime, bet ir rezistencijos memuaristikoje, parašęs knygą „Likimo mozaika: Atsiminimai“, kurioje aprašė rezistencijos formavimosi pradžią Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje bei pateikė metraštį išgyvenimų, kuriuos jis pats patyrė rezistencijoje bei gulaguose.
A.Vilutienė irgi 1996 metais išleido prisiminimų rinktinę „Trečioji vėliavos spalva“, kuri jau spėjo tapti bibliografine retenybe. 1999 metais kartu su bendraautoriumi Justinu Sajausku parengė ir išleido Tauro apygardos partizanų vardyną „Ištark mano vardą“, kuriame gyvenimui grąžino 4756 Tauro apygardos kovotojus už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Šiuo metu A.Vilutienė toliau renka medžiagą apie pokario kovas, rengia aplanką Tauro apygardos Geležinio vilko ir Vytauto rinktinių partizanų 55-osioms žuvimo metinėms paminėti. Vadovauja paminklo šio būrio partizanų žūties vietoje statybai, remia šią statybą finansiškai.
Kaip sakė prof.Vytautas Landsbergis, „atminties kova prieš užmarštį yra laisvės kova prieš tironiją“. Kiekvienas tautos istorijai sugrąžintas rezistentas, jo vardas stoja į šių dienų rezistentų gretą valstybės laisvės ir nepriklausomybės sargyboje.

Prof.Ona VOVERIENĖ

© 2002"XXI amžius"