Jis mylėjo ne tik artimą, bet ir priešus

Vyskupas Vincentas Borisevičius

Lietuvoje šiomis dienomis plačiai minėtas vyskupas–kankinys Vincentas Borisevičius. Lapkričio 23 dieną sukako 115 metų nuo Telšių vyskupo V.Borisevičiaus gimimo, o lapkričio 18 dieną - 56 metai nuo sovietų jam įvykdytos mirties bausmės.

Lapkričio 18 dieną Telšių kunigų seminarijos didžiojoje auloje vyko konferencija, skirta paminėti vyskupo ir kankinio Vincento Borisevičiaus 56 - osioms žūties metinėms. Taip pat ši konferencija buvo skirta ir kasmėnesinei kunigų formacijai. Susirinkusieji kunigai ir seminaristai konferencijos pradžioje meldėsi - kalbėjo Rytmetinę, po kurios Telšių vyskupas Jonas Boruta, SJ, papasakojo apie vyskupo V.Borisevičiaus didžiulį pamaldumą ir meilę Dievui bei artimui. Telšių vyskupas ypač akcentavo dar vieną didžiulę savo pirmtako dorybę – meilę priešams. Tai vienas pagrindinių akcentų siekiant, kad šis vyskupas kankinys būtų paskelbtas šventuoju. „Mes negalime nežvelgti į tokias asmenybes ir į praeitį, nes mes į praeitį žiūrime per šių dienų prizmę ir per tai mūsų žvilgsnis nukreipiamas į dabartį ir ateitį. Vyskupo V.Borisevičiaus asmenybės kilnumas yra pavyzdys savo mentalitetu ir šventumo siekimu visoms kartoms”, - sakė Telšių vyskupas.
Vysk. J.Boruta pristatė susirinkusiesiems neseniai LKMA išleistą leidinį „Vyskupas Vincentas Borisevičius straipsniuose ir dokumentuose“, kuriame yra surinkti visi straipsniai ir dokumentai, pasakojantys apie šią iškilią asmenybę. Vysk. J.Boruta pats redagavo šį leidinį ir labai daug nuveikė, kad jis būtų išleistas. Jis papasakojo kunigams ir klierikams apie kankinio didvyriškumą, aukojimąsi ir didžiulę artimo meilę. Lektorius rėmėsi paties vysk. V.Borisevičiaus rašytu ganytojišku laišku, kuris buvo skaitomas parapijose 1946 m. vasario 5 d., kai vyskupas jau buvo suimtas. Šis laiškas yra tarsi vysk. V.Borisevičiaus testamentas, kuriame aiškiai atsispindi jo asmenybės didingumas – meilė artimui, Dievui ir netgi priešams. Tai buvo jo viso gyvenimo moto, kurio jis šventai laikėsi iki galo ir neišdavęs buvo pasmerktas mirti.
Monsinjoras Vytautas Steponas Brazdeikis skaitė paskaitą apie jaunuomenės krikščionišką auklėjimą. Lektorius perteikė vysk. V.Borisevičiaus mintis šia tema ir labai puikai susiejo tai su šių dienų aktualijomis. Savo atsiminimais pasidalijo vyskupas Antanas Vaičius, kuris ganytoją prisiminė kaip išskirtinę asmenybę, spindėjusią aplinkiniams savo pamaldumu, nuoširdumu, atsidavimu savo darbui ir žmonėms. Kunigas Saulius Damašius pristatė vyskupą ir kankinį kaip rūpestingą ganytoją, kuris labai rūpinosi savo vyskupijos tikinčiųjų išganymu. „Šitai labai aktualu ir šiandien. Tai svarbus Bažnyčios misijos akcentas – skleisti gėrį ir artimo meilės įsakymo vykdymą, pagrindžiant jį gerais darbais ir karšta malda”, - sakė pranešimą skaitęs kun. S.Damašius.
Po konferencijos kunigai ir tikintieji rinkosi šv. Mišioms Telšių Katedroje, kurioms vadovavo ir pamokslą pasakė Telšių vyskupas J.Boruta. Buvo meldžiamasi, kad vyskupas ir kankinys V.Borisevišius, kurio kanonizacijos byla jau pradėta, būtų greičiau iškeltas į altorių garbę. Po šv. Mišių visi rinkosi į Katedros kriptą pasimelsti prie vyskupo V.Borisevičiaus kapo. Jo palaikai 1999 metais buvo parvežti iš Vilniaus Tuskulėnų parko kapavietės ir perlaidoti Telšių Katedros kriptoje, šalia kitų ten palaidotų Telšių vyskupijos vyskupų.
Lapkričio 20 dieną vyskupo ir kankinio V.Borisevičiaus minėjimas vyko jo gimtojoje Vilkaviškio vyskupijoje. Visų pirma jo tėviškės vietoje – Vilkaviškio rajono Bebrininkų kaime – pašventintas naujai pastatytas kryžius. Šioms apeigoms vadovavo Telšių vyskupas J.Boruta. Kartu su juo atvyko generalvikaras kan. Juozas Šiurys, Telšių seminarijos rektorius kan. Algis Genutis, vicerektorius kun. Antanas Lapė, dvasios tėvas kun. Sigitas Žilys, licėjaus direktorius mons. Vytautas Steponas Brazdeikis, kurijos sekretorius kun. Remigijus Saunorius ir visi Telšių seminarijos klierikai. Kryžiaus pašventinime taip pat dalyvavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, vyskupas Juozas Žemaitis, MIC, Palaimintojo J. Matulaičio kunigų seminarijos ugdytojai ir klierikai. Po to svečiai buvo priimti šalia esančio Antanavo miestelio salėje, sausakimšai pripildytoje vietinių gyventojų. Tiek prie kryžiaus, tiek ir šioje salėje Telšių ganytojas J.Boruta papasakojo vysk. V.Borisevičiaus biografiją, itin akcentuodamas jo meilę priešams, ypač išryškėjusią paskutiniame ganytojiškame laiške.
V.Borisevičius gimė 1887 metais. Kartu su broliu Kazimieru baigė šv. Kotrynos gimnaziją Peterburge. Tėvas svajojo, kad jo sūnūs pasirinktų kunigystės kelią, todėl leido jiems mokytis taip toli nuo namų, nes Peterburge esančios dvi šv. Kotrynos gimnazijos – viena berniukams, kita mergaitėms – buvo vienintelės katalikiškos gimnazijos visoje tuometėje carinės Rusijos imperijoje. 1903 metais V.Borisevičius įstojo į Seinų kunigų seminariją, vėliau studijavo Friburgo universitete Šveicarijoje, kur gavo teologijos licenciato laipsnį. 1910 metais įšventintas kunigu. Vikaravo Kalvarijoje. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo paimtas į carinės Rusijos kariuomenę sunkiai ir rizikingai katalikų kapeliono tarnybai: mat kariuomenės vadovybė protegavo vyraujančią stačiatikių konfesiją, o katalikybę tik pakentė.
1918-1921 metais V.Borisevičius dėstė tikybą ir buvo kapelionu Marijampolės gimnazijoje. Čia susidūrė su jaunimu, Rusijoje užsikrėtusiu ateizmo, socializmo, komunizmo idėjomis, labai priešišku religijai. Nuo 1922 metų profesoriavo Gižuose veikusioje Seinų kunigų seminarijoje. 1926-aisiais tapo Telšių vyskupijos kancleriu, o po metų pradėjo eiti naujai įkurtos kunigų seminarijos rektoriaus pareigas. 1940 metais įšventintas vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupu pagalbininku. Po ketverių metų tapo Telšių ordinaru. 1945-ųjų pabaigoje sovietinės valdžios suimtas ir beveik po metų sušaudytas. Pagrindinė šio nuosprendžio priežastis - nesileido užverbuojamas. Formaliai vysk. V.Borisevičių apkaltino padėjus partizanams, nes jis jiems atidavė 3 kg kumpio iš savo maisto atsargų ir vieno partizano laiškelį perdavė jo pažįstamam. Nuosprendžiui neturėjo įtakos liudijimai, kad vokiečių okupacijos metais vyskupas padėjo ir žydų tautybės piliečiams, rusų kariams - taigi idėjiniu atžvilgiu skirtingiems žmonėms, – nes, pasak jo paties, bet kokia neapykanta nesuderinama ne tik su jo charakteriu, bet visų pirma su katalikų vyskupo padėtimi.
Vysk. V.Borisevičiaus minėjimas toliau tęsėsi šv.Mišiomis Marijampolės mažojoje bazilikoje prie palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio kapo. Koncelebracijai vadovavo vysk. J.Boruta, giedojo Telšių seminarijos klierikų choras. Per pamokslą Telšių vyskupas vėl trumpai pristatė vysk. V.Borisevičiaus biografiją ir labai plačiai citavo paskutinį jo ganytojišką laišką. Gerai žinodamas, kad greitai vėl bus suimtas ir nuteistas mirti, vyskupas skubėjo parašyti šį laišką apie meilę priešams. Pats jį perrašinėjo rašomąja mašinėle ir 1946 m. sausio 22 d. – porą savaičių prieš paskutinį areštą – įteikė dekanams, kad išdalytų po vieną dviem parapijoms: padaryti daugiau kopijų nebebuvo laiko. Šio laiško vienintelis egzempliorius tik visai neseniai netikėtai atrastas, tvarkant vieno mirusio kunigo archyvus.
Šio paskutinio ganytojiško laiško pradžioje vyskupas kreipiasi į savo tikinčiuosius, „kviesdamas grįžti prie Kristaus, kuris paskelbė beveik negirdėtą stabmeldžių pasaulyje taisyklę – mylėti net priešus“. Visame vyskupo laiške ypač akcentuojama ši tema, gausiai cituojant Senąjį Testamentą, Jėzaus ir apaštalų žodžius, Bažnyčios Tėvų mokymą. Ganytojas gyvai ragina mylėti kiekvieną žmogų, neieškant „savo kerštams pasiteisinimų“: nekalbėkime, kad priešų meilė yra negalima – nes Dievas neįsako negalimų dalykų; nesakykime, kad padaryta blogybė per didelė, – nes pats Kristus mirdamas atleido savo priešams; nekalbėkime, kad priešas atleidimo nevertas, nes ir jis sutvertas pagal panašumą Dievo, kuris leidžia, kad saulė tekėtų teisiesiems ir neteisiesiems (plg. Mt 5, 45). Vyskupas rašo, kad kerštas didina nesutikimų ugnį, o tik „meilė yra tarsi alyva, minkštinanti neprietelystės votį“. Priešų meilė yra karžygiškumas, kurio ragina siekti Evangelija, nenustatanti ribų gailestingumui ir kviečianti atleisti nelaukiant atsilyginimo.
Pamokslo pabaigoje vysk. J.Boruta sakė, kad šis jau iš esmės pasmerkto mirčiai ganytojo laiškas yra patikimiausias liudytojas jo šventos kankinystės, herojiškos Dievo, artimo ir net priešų meilės. Tokia meilė atidaro dangaus vartus ir iškelia į šventųjų garbę.
Po šv.Mišių Marijampolės V.Mykolaičio-Putino internatinės mokyklos salėje aktoriai Česlovas Stonys, Pranas Zaremba ir Saulius Sipaitis pristatė kompoziciją „Fiat voluntas Dei“ („Teesie Dievo valia“). Ji pasakoja apie kito kankinio ir arkivyskupo Teofilio Matulionio – gyvenimą. Skiriasi šių dviejų vyskupų biografijų datos ir faktai, bet spindi ta pati dvasia, kuri, pasak dėkojimo giesmės šventųjų kankinių garbei, trapiam žmogui įkvepia tokį ryžtą, „kad jis narsiu Dievo liudytoju pasidaro su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi“.
Telšių kunigų seminarijai buvo suteiktas vysk. V.Borisevičiaus vardas. Vardo suteikimo ceremonija įvyko lapkričio 23-iąją, minint dvi su seminarijos ir vysk. V.Borisevičiaus gyvenimu susijusias sukaktis: Telšių kunigų seminarijos steigimo 75-ąsias ir vysk. V.Borisevičiaus gimimo 115-ąsias metines.

Pagal VR

© 2002"XXI amžius"