Atnaujintas 2002 m. gruodžio 6 d.
Nr.92
(1099)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Visuomenė
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Konferencija apie tautinį ir religinį ugdymą

Lapkričio 22 dieną Telšių Vincento Borisevičiaus katalikiškoje gimnazijoje vyko respublikinė mokslinė - praktinė konferencija „Tautinis ir religinis ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje“. Tai jau antroji tokio pobūdžio konferencija, pirmoji buvo surengta pernai Plungėje.
Kadangi renginio diena buvo susijusi su vysk. V.Borisevičiaus atminimo paminėjimu, vysk. dr.Jonas Boruta, sveikindamas konferencijos dalyvius, papasakojo apie surastus vysk. V.Borisevičiaus penkis ganytojiškus laiškus. Laiškai buvo rašyti įvairiomis temomis: pirmasis - apie žaizdas, kurias paliko žmonių sąmonėje okupacija. Antrasis - skirtas Žemaičių Kalvarijai ir Dievo Motinos reikšmei mūsų katalikiškame gyvenime. Trečiasis - apie Dievo buvimą ir tikėjimą, prasidėjus tikram sovietmečiui. Ketvirtasis - skirtas pabėgėliams iš Lietuvos. Jame rašoma apie artimo meilę. Ir penktasis, parašytas 1945 metais šv.Kalėdų dienomis Vilniuje, tuomet, kai vysk V.Borisevičius pirmą kartą buvo suimtas ir paleistas mėnesiui apsigalvoti. Vyskupui buvo grasinama sušaudymu, jeigu nesutiks bendradarbiauti. Sausio 2 dieną jis parašė laišką apie meilę priešingų pažiūrų žmonėms ir kategoriškai atsisakė bendrai dirbti su okupantais. Šis laiškas buvo išsiųstas sausio pabaigoje, laukiant antrojo suėmimo. „Paskutinis vysk. V.Borisevičiaus laiškas yra ne mažiau reikšmingas nei vysk.M.Valančiaus testamentinis laiškas“, - kalbėjo vysk. J.Boruta.
Pranešimus konferencijoje skaitė profesoriai, mokslų daktarai, mokytojai. Prof. Ona Voverienė pasidžiaugė, kad Lietuva pakviesta į NATO. Tai reiškia, kad Lietuva įtvirtino savo Laisvę ir Nepriklausomybę. Mums jau nebegresia pavojai, tad galime pradėti naujo gyvenimo statybą. O ši statyba turi būti susijusi su dvasingumo atkūrimu. „Šiandien daug kalbama apie globalizacijos pavojų mažoms tautoms ir mažoms valstybėms. Publikacijose ir mokslininkų pasisakymuose šis pavojus vertinamas kaip grėsmė tautiškumui ir valstybingumui. Neigti tokių grėsmių pavojų būtų nemoksliška ir netoliaregiška. Tačiau gąsdinti žmones eurointegraciniu procesu taip pat neteisinga. Nutautinti užgrobtas žemes siekia tik okupantai. Tauta globalizacijos procese yra įdomi savo tautiniu savitumu, savo dvasinėmis vertybėmis ir savo kultūra“, - sakė prof. O.Voverienė. Pranešėja teigė, kad šiuo metu Lietuvoje vyksta kur kas pavojingesni procesai nei globalizacija. Tai sovietizacijos procesų aktyvinimas ir gana įžūlus jų propagavimas. Toks pavojus pasireiškia politinių kalinių ir tremtinių turto nacionalizavimu, valstybinių pensijų paskyrimu buvusiems stribams, genocido vykdytojams Lietuvoje, o taip pat pačių drąsiausių žmonių šalinimu iš žiniasklaidos. Valstybė gudriai propaguoja rinkos ideologiją- be idealų, be dvasingumo, be tautos istorijos ir jos vertybių. Nėra gailestingumo, pagarbos ir atjautos senatvėje. Didžiausia tautos vertybė - tautiškumas yra pavojingai keičiamas vadinamąja liberaliąja demokratija.
Prof. Vincentas Lamanauskas apgailestavo, kad pasitraukusieji į užsienį lietuviai nenori prisipažinti esantys lietuviais. Brandi tauta turi nepaliaujamai kalbėti apie save per savo kultūrą, suprasti save, mokėti įvertinti savo būklę. Europos Sąjunga nėra priešas, į kurią įsijungų prarasime savo tapatybę. Liūdniausia, kad savo tapatybę galime prarasti dėl savo kaltės. Profesorius pasiūlė tris išeitis: pirma, mes, lietuviai, pirmiausia politinis elitas, turime suvokti nacionalinės idėjos reikšmę. Neturime ir negalime izoliuotis nuo pasaulio, kita vertus, privalome išlaikyti savo pagrindines vertybes. Antra, svarbiausias tautos klestėjimo pagrindas - mūsų visų susitelkimas, solidarumas ir brandus lietuviškas pilietiškumas. Trečia, norint išugdyti visavertę asmenybę, svarbu ne vien tobulinti žmogaus protą, reikia tobulinti jo dorą, dvasią ir sąžinę.
Apie tautinį ir religinį ugdymą Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940) pradžios mokykloje kalbėjo dr.Vidimantas Raudys. Prelegentas pastebėjo, kad tautinis ugdymas ir tautiškumas to meto Lietuvoje labai siejosi su religiniu ir doriniu ugdymu. Lietuva buvo neatskiriama nuo religijos. Sovietinis laikotarpis, vertinant istoriniu požiūriu, yra labai trumpas - tik 50 metų. Tačiau šiandien jaučiamas palikimas labai skaudus - tai materialinių vertybių aukštinimas, jų pervertinimas, kraštutinumai, nihilizmas. V.Raudys siūlė laikyti tautinį ugdymą pagrindu, aukštesne pakopa visuomeniniam ir pilietiniam ugdymui.
Gydytoja psichiatrė Jūratė Sučylaitė papasakojo apie savo penkerių metų poetinės terapijos patirtį. Grožinės literatūros kūrinio ar jo ištraukos skaitymas, diskusija ir refleksinis rašymas padeda ligoniams atsiverti, išsilaisvinti iš traumuojančios patirties. Tokiu būdu dirbant atsiranda kūrybiškumas, gerėja bendradarbiavimas, didėja dėmesys visuomenės gyvenimui, tuo pačiu ir tautiškumui. Gydytoja siūlė poetinės terapijos elementus panaudoti literatūros pamokose, įvairiuose būreliuose savivokai ir tautiškumui ugdyti.
Konferencijoje džiugino ne vien įdomūs pranešimai ir pateiktos konkrečios idėjos, pritaikytinos šiandieninėse mokymo įstaigose, tačiau ir labai tvarkinga, šeimyniškai šilta renginio vieta. O ypač mandagūs, gerai išauklėti Telšių V.Borisevičiaus katalikiškosios gimnazijos moksleiviai.

Elona GUBAVIČIŪTĖ
Telšiai

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija