XXI amžius

Paskui laiko strėlę

(Pabaiga. Pradžia Nr. 87, 89, 91)

Ėjo 1945-ųjų gruodis.
Per vienerias paskutiniųjų kautynių su okupantų kariuomene Kalpokas buvo sužeistas. Jį išgelbėjo ir slaugė pažįstami ūkininkai. Kiek atsigavęs slapstėsi Rygoje. Apie šį jo gyvenimo ir kovų laikotarpį archyvų dokumentuose žinių beveik nėra.
Šiek tiek daugiau apie Kalpoko ir jo šeimos likimą papasakojo Zita Gimbutienė:
„Vieną po kito, be jokio atsikvėpimo ar poilsio, partizanams teko atlaikyti daug kautynių su rusų kariuomene. Dauguma Kalpoko ir kitų būrių vyrų žuvo. 1945 metų rudenį žuvo jo bendražygiai Kostas Kaminskas ir Ernestas Valentėlis. Tik K.Kalpokas, kovojęs įvairiuose būriuose, dalyvavęs daugelyje kautynių, išliko gyvas, tačiau vienas. Vadas be ištikimų bendražygių. Vieni jau buvo žuvę, kiti – suimti, beveik visų šeimos ištremtos į Sibirą. Iš pradžių Kazimieras gyveno nelegaliai, padirbtais dokumentais Juozo Žemaituko, Alfonso Jakučio, Rabačiausko pavardėmis. Biržų apskrityje, Geidžiūnų kaime, jį slėpė ūkininkas Povilas Kaziūnas, vėliau slapstėsi Zastaučių kaime pas Liną Vaitiekonį. Tame pačiame kaime svetima pavarde slapstėsi ir jo žmona Uršulė Kalpokienė. Saugumiečiai jo ieškojo, sekė, į būrius ir pas gimines pasikalbėti vis dažniau ateidavo įtartini žmonės – provokatoriai. Persekiojamas enkavėdistų, Kazimieras išvyko į Rygą. Ten gyveno Jakabpilio gatvėje, kur jį globojo šešiasdešimtmetė latvė Regina. Pirmą kartą suimtas 1950 m. kovo 8 d., vežamas į Vilnių šoko iš traukinio ir pabėgo. Antrą kartą buvo suimtas 1951 m. gruodžio 7 d. Teistas Šiauliuose 1952 m. birželio 9 d. Karinis Pabaltijo tribunolas nuteisė jį mirties bausme. Nuosprendį pasirašė justicijos papulkininkis Konstandenka.
Kol Kazimieras slapstėsi Rygoje, mano šeima buvo ištremta į Sibirą. Ištrėmė mus už tai, kad mano tėvas dalyvavo 1941 metų sukilime Rokiškyje. Tėvą enkavėdistai suėmę nukankino.
Tremtyje mes esame gavę iš Kazimiero keletą laiškų, siųstų iš Rygos, aišku, svetima pavarde ir netiksliu adresu. Gaila, kad tų laiškų neišliko. Skaudu pagalvojus apie tragišką Kalpoko sūnų – dvynukų likimą. Berniukai gimė neišnešioti, septynių mėnesių, augo silpnos sveikatos. Eugenijų išvežė į Sibirą kartu su mano šeima, kaip bandito sūnų. Antrasis iš dvynių, Antanėlis, liko Lietuvoje pas kitus giminaičius. Liūdna, užaugęs gražus vaikinas, Eugenijus niekur nepritapo, buvo niekinamas, apšauktas bandito sūnumi, nerado vietos nei Sibire, nei sugrįžęs namo. Prasigėrė vaikinas. Bėgdamas nuo paniekos tėvynėje, sugrįžo atgal į Sibirą. Paskutinė žinutė apie jį mus pasiekė iš Rusijos kalėjimo. Vienintelis laiškelis su neapykanta bolševizmui. Jo likimo nežinome.
Ne geriau sekėsi ir antrajam sūnui Antanui, gyvenusiam Lietuvoje. Vaikystėje patirta trauma dėl tėvo netekties, psichologinis saugumiečių spaudimas, panieka jį dvasiškai palaužė. Nelengva ir dukrų Teresės ir Audronės dalia.
Kalpokas buvo išduotas: žmonės įvairiai kalbėjo, svarstė, ar nebus išdavęs vienos iš dukrų vyras, turėjęs ryšių su KGB. Tačiau tai tik kalbos, nieko tikro nežinome. Motina Uršulė tas kalbas paneigė, nes iš tiesų Kalpokas jau seniai buvo gaudomas ir sekamas. Nesvarbu, kas, ką ir kaip kalbėtų apie jį ir jo šeimą, žmonės, kurie pažinojo K.Kalpoką, kovojo drauge su juo, prisimena vadą kaip gerą organizatorių, visapusiškai išsilavinusį žmogų: jis sugebėjo, reikalui esant, gydyti sužeistuosius, tvarstyti žaizdas, jautė kiekvieno širdgėlą ir stengėsi padėti. Iš kautynių į kautynes jį vijo kario pašaukimas, neužgijęs skausmas dėl smogikų nukankinto brolio ir karštas kovotojo už laisvę temperamentas. Kitaip gyventi, slėptis už bendražygių nugarų jis nemokėjo, visada veržėsi į pačią kautynių ugnį. Liūdna, kad tokių pasišventusių kovai už laisvę vadų mes turėjome ne tiek daug… Vos gavęs žinią apie stribų ar enkavėdistų siautėjimus kaimuose, jis bematant ten pribūdavo, viesulu pralėkdavo. Jo bijojo stribai, Kalpoko pavardę gerai žinojo kiekvienas enkavėdistas. Jo kova buvo pernelyg atvira, nors vadas privalo labiau saugoti save, kautynėse jis būdavo visada priekyje kitų. Tokį jį prisiminė mano mama ir daug pasakojo apie jo asmenybę“.
Skaudžiausios tiesos verčia pamąstyti, kokie mes, lietuviai, esame, ypač tada, kai surandi enkavėdistų ranka su dideliu kruopštumu užrašytus kaltinimus vadui – išdavystę. Neužteko išdavikams išvardyti Kalpoko būrio partizanų, bet dar ir juodžiausią melą skleidė. Nesigėdijo meluoti apie Čedasų mokytoją Karolis Jasiūnas, kurio Kalpokas pasigailėjo, nors jis buvo įtariamas neaiškiais ryšiais su KGB. Gal norėdamas įsiteikti okupantams, gal save gelbėdamas, K.Jasiūnas prišnekėjo tokių baisių dalykų, ko nei Kalpokas, nei jo vyrai nebuvo padarę. Savo melu išdavikas pakenkė teisiamajam tiek, kad Kalpokui jau nebuvo įmanoma išvengti mirties bausmės. Išdavystė – juodžiausias sielos veidrodis, per metų metus išugdęs lietuvių tautos nepasitikėjimą ir abejingumą.
Teisme prieš Kalpoką liudijo Antanas Rinkevičius, Ona Meiluvienė, Skribelis, Skrodis, Babachina, Matriona Avsejeva, Anfisa Rinkevičiūtė, Palivonas, Panfilas Turkovas, Emeljanas Turkovas, Elena Mironienė. Liudininkai kaltino Kapoką už tai, kad jis organizavo pasipriešinimo sovietų valdžiai ginkluotus būrius, įrodinėjo, esą pats Kalpokas juos suėmęs ir 1941 metais tardęs. Aršiausi šmeižikai Kalpoko byloje, pasirodo, buvo atklydę iš Rusijos, bėgliai nuo bado, ėję paskui Raudonąją armiją geresnio gyvenimo ieškoti, bei vietiniai rusai ar mišrių šeimų asmenys. Su kai kuriais Kalpokas nė nebuvo susitikęs, tačiau daugiausia liudininkų surinkta būtent iš šito socialinio sluoksnio žmonių.
Ne viską saugumiečiai buvo suinteresuoti įrašyti tardymo bylose ir protokoluose. Suprantama, jog karinė okupacinė Lietuvos vyriausybė taip pat nenorėjo, kad pasklistų žinia apie didžiulį masinį tautos pasipriešinimą netoli Lietuvos – Latvijos sienos. Tačiau liudytojų, dalyvavusių ar mačiusių Panemunio miestelio puolimą 1944 metais, teigimu, vadovaujant K.Kalpokui, miestelį puolė jungtinis būrys, kuriame buvo trys šimtai partizanų. Dokumentuose paminėta tik devyniolika kovotojų: Kazimieras Kalpokas (iš Jokūbiškio vienkiemio), Kazys Krisiūnas, Petras Šakys (iš Eidžionių k.), Jonas Šakys, Albinas Šiaučiūnas, Alfonsas Šiaučiūnas, Jonas Kaunietis, Povilo, Jurgis Kazlauskas, Jonas Kazlauskas –Rabinas, Romas Rasimavičius (iš Raikėnlų k.), Petras Rasimavičius, Adolfas Kaupelis, Stasys Klukys, Alfonsas Styra (iš Buivėnų k.) Bronius Baltušis, Povilas Baltušis, Kazys Samulėnas (iš Eidžionių k.), Juozas Zoluba (iš Raikėnų k.), Jonas Šaltis (iš Radžiūnėlių k.). Tai pavardės partizanų, kurie tapo tragiškos pasipriešinimo okupacijai istorijos didvyriais. Jie, paprasti kaimo berneliai, artojai, - nepavejamos laiko strėlės legenda.
Apie Čedasų mokytojo, partizanų vado K.Kalpoko paskutines gyvenimo dienas saugumo protokoluose nėra net žinutės pėdsako. Nėra didvyrio kapo, niekas nesistengė jo artimiesiems pranešti, kur užkastas nuteistojo mirti kūnas. Niekas neįsiminė, neužrašė paskutinių jo pokalbių, nebėra netgi tų, kurie, nors valandėlę pabuvę bendroje kameroje, gal įsiminė ir būtų perdavę gyviesiems jo priešmirtinius žodžius ir priesakus. Viso to nėra. Galima tik įsivaizduoti, koks galėjo būti paskutinis enkavėdistų pokalbis su suimtuoju. Jeigu tik būtų leista, vos suėmę K.Kalpoką, smogikai vietoje jį būtų nukankinę: per daug sveikatos karinei okupacinei vyresnybei jis pagadino.
- Suskaičiavai, kiek mūsų nužudei? – smogikų grupės eilinis vos tvardėsi.
O gal ir davė valią kumščiams, gal vado veidas jau po pirmojo klausimo paplūdo krauju? Niekas to nežino.
- Kiek? Kiek mūsiškių nušovei? – rėkė jau saugumo būstinėje kitas tardytojas.
- Neskaičiavau.
- Neskaičiavai? Jis mat neskaičiavo! – pylėsi smūgiai vienas po kito.
- Kodėl neskaičiavai? – vėl klausė, atgaivinę netekusį sąmonės kibiru ledinio vandens. – Kodėl neskaičiavai? Per daug užmuštųjų buvo?
- Neliko laiko skaičiuoti, ponas viršininke.
- Pridėk jam dar už „poną“, - liepė vyriausiasis, stebėjęs tardymo egzekuciją.
- Kvaily, verčiau prašytum pasigailėti.
- Iš okupanto išmaldos neprašysiu. Niekada.
- Prakeiktasis! Kuo save laikai?
- Aš karys: ne nusikaltėlis ir ne šventasis, kai man trenkia per veidą, antro žando neatsuku. Aš – karys ir nė vieno žmogaus nenušoviau, kas nesikėsino į Lietuvos laisvę.
- Greit tavo Lietuvoje lietuvių neliks, - mėgavosi tardytojas.
- Žinau. Jūs pradėjot žudynes, jūs ir pabaigsit. Karas – įteisintos žudynės. Bet aš karo nepradėjau. Mes gynėmės. Visa mano tauta gynėsi, kaip galėjo. Ir nesiteisinu: aš jus kaltinu.
- Švietėjiškos fantazijos, - pasakė tas, kuris pats nekankindavo suimtųjų. Jis tik duodavo įsakymus kankinti. Ir dabar pridūrė:
- Fantazijos, buvęs mokytojau. Buvęs, dabar beveik negyvėlis, tačiau šį tą sužinoti niekada nevėlu: čia visada buvo Rusijos gubernija. Ir bus!
- Pabuvęs karceryje, Vilniuje, viršininke, jis kalbės kitaip, - talkino enkavėdistui vertėjas.
- Ar jūsų ne per daug vienam kaliniui ir dar su antrankiais? – mokytojas išdrįso šypsotis.
- Tylėt! – staugė vienas smogikų. – Kur slapstosi tavo gauja, katrie dar gyvi?
- Jūs jau visus mano vyrus nužudėt, nukankinot, mūsų šeimas į Sibirą ištrėmėt. Likau vienas.
- O kas tave slapstė Rygoje?
Tyla.
- Nesupratai klausimo? Pas ką slėpeisi Rygoje?
Smūgis. Enkavėdistas atsakymo nesulaukė. Po smūgio vadas jau nepakilo.
Nepakėlė galvos ir neprašneko daugiau nė žodžio, nors labai norėjo jiems pasakyti, jog kiekvienam žmogui, kiekvienai tautai skirtas savas laikas ir sava kova. Tik jis, Kazimieras Kalpokas, partizanų vadas, niekada nesigėdys ir nesigailės viesulu pralėkęs paskui savojo laiko strėlę ir net paskutinę gyvenimo akimirką šventai tikėjęs – ateis į Lietuvą diena, kai žmonės išdrįs priminti trėmimus į Sibirą, kankinimus ir „tautų vaduotojus“ pavadins tikruoju okupantų vardu. Tiesa atsiskleis, nes niekas negali sustabdyti amžinojo laiko strėlės skrydžio ir niekam niekada nepavyks prievarta nužudyti žmogaus laisvės troškimo.
Kalpoko bendraminčiai ir likę gyvi artimieji žino tik tiek, jog mirties bausmė buvo įvykdyta 1952 metais. Žinant enkavėdistų neribotą valdžią, žiaurumo ir kankinimo priemones, neabejojama, kad jis galėjo būti nukankintas. Pasipriešinimo kovų vadams žūti akimirksniu nuo taiklaus šūvio nebuvo leista.
Nebandau žuvusio didvyrio dienų ir žygių gretinti su mūsų neseniai atkurtos nepriklausomybės dienomis ir jaunų žmonių idealais.
Kol kas tai nesulyginama, nes mano tautos laiko strėlė dabar lekia paskui pinigus ir turtą ir nežinia, kiek laiko dar lėks ir kada praskries šitą juodą bedvasę laiko atkarpą. Gal po šimtmečio? Tada, kai ne žodžiais - širdimi ir išmintimi įvertinsim tuos, kurie žuvo gindami laisvę.
Ką gi, palauksiu drauge su jumis, kol manoji laiko strėlė dar nesustojo.

Janina SEMAŠKAITĖ