Jeigu irsta pamatas, nėra reikalo taisyti stogą

Socialdemokratams mažumėlę smogė Seimo narys krikščionis demokratas Petras Gražulis. „Darbo žmonių“ rūpintojėliai nepatogiai muistėsi, kai P.Gražulis viešai atskleidė ir taip visiems gerai žinomą faktą, kad neokomunistinė valdžia nesudaro vienodų konkurencijos sąlygų visiems rinkos dalyviams. Aišku, P.Gražulis taip kalbėdamas neatrado jokios Amerikos. Juk ne visi rinkos subjektai gali ir nori paremti valdančiuosius socialdemokratus ir socialliberalus pinigais, pirmiausia per rinkimus. Kitaip kaip korupcija nepavadinsi, kai sudaromos visos sąlygos vienoms bendrovėms ar firmoms, žlugdant kitas. Kad ir ką kalbėtum, bet nuo pat didžiosios prichvatizacijos metų Lietuvoje ėmė šeimininkauti monopolijos; čia net nebegalima kalbėti apie laisvąją rinką. Tai pats grubiausias laukinis kapitalizmas. Ir joks plačiai išreklamuotas Nacionalinis susitarimas, siekiant ekonominės ir socialinės pažangos, kurį pasirašė politinės partijos ir įtakingiausios visuomeninės organizacijos, pažaboti monopolijos nepadės. Beje, šis susitarimas labai primena sovietmečio penkmečio ar kitų planų abstrakčias deklaracijas. Pavyzdžiui, ką gali reikšti šio susitarimo teiginys, kad „Lietuva, jos žmonės ir politikai turi sveiką ambiciją būti geriausi, sekdami Airijos pavyzdžiu“. Aišku, gerai yra sekti, bet reikia nepamiršti pagrindinio dalyko – Airijos niekada nevaldė komunistai ir svetimos šalies bei totalitarinės ideologijos kolaborantai. Ir išbristi iš susidariusios situacijos reikia ne popierinių susitarimų, po kuriais mielai suraitė parašus, be politinių partijų vadų, ir du pagrindiniai Lietuvos oligarchai – B.Lubys ir V.Uspaskich.
Kol vieni rengiasi pavyti ir pralenkti Airiją, kiti tokiomis abstrakcijomis neužsiima. Ne vien todėl, kad nesuvokia, apie ką kalbama, o todėl, kad pustosi padus ne tik į Prezidentūrą, bet ir į savivaldybių tarybas. Pasirodo, kokių tik kandidatų ten neatsirado – kone šimtas nuslėpusių savo teistumą. Ir teisti ne už kokios vištos, kolchozinio „kombikormo“ maišo ar skardos lapo nugvelbimą. Teisti už prievartavimą, kyšininkavimą, dokumentų klastojimą, jau nekalbant apie chuliganizmą. Kaip ir dera, daugiausia tokių – R.Pakso Liberalų demokratų partijos ir K.Prunskienės bei R.Karbauskio Naujosios demokratijos ir Valstiečių partijos sąrašuose. Keisčiausia, kad, pavyzdžiui, partijos vadas R.Paksas netgi teisino tokius savo partiečius, motyvuodamas „nepatyrimu ir neišmanymu“. Nieko sau! Mat, pasak R.Pakso, pastaruoju metu į jo sukurtą partiją ėmė plūsti tokia gausybė žmonių, jog per tą antplūdį kas gi pastebės, kad po liberalų ereliais susispietė nusikaltėliai ir kiti lengvos duonos mėgėjai. Tiesa, R.Paksas nemato nieko blogo, kad kai kurie jo kandidatai buvo teisti. „Juk už kažkokius menkniekius“, - teigė lakūnas ir pretendentas į Prezidento postą. Nuo jo neatsiliko ir „valstietis“ R.Karbauskis, pareiškęs, kad kandidatai tik atspindi visuomenę. Esą jo ir K.Prunskienės kandidatai daugiausia buvo teisti tik už naminukės varymą, o čia joks nusikaltimas…
Nėra abejonės, kad tarp dešimt tūkstančių kandidatų į savivaldybes tokių atsirastų ne šimtas, o kur kas daugiau. Tačiau kas gi juos visus patikrins? Visai nesvarbu, kad Vyriausioji rinkimų komisija, vadovaujama Z.Vaigausko, teigia nesudedanti bluosto, taip pluša šiomis dienomis. Gerai nors tiek, kad išdrįso priminti, jog tarp „išbrokuotų“ A.Paulausko vadovaujamų socialliberalų partijos kandidatų ne kokie nors naminės varytojai ar vištų vagys, o piktnaudžiavę tarnyba, sukčiavę, kontrabanda užsiiminėję veikėjai.
Beje, vienoje kandidato į Prezidento postą „nepaperkamojo“ V.Šustausko kalboje nuskambėjo gana įdomus palyginimas. Atsakydamas į priekaištus, kad į jo partijos rinkimų į Kauno savivaldybės tarybą sąrašą įtrauktas vieno Kauno nusikalstamo pasaulio veikėjo sūnus, V.Šustauskas atrėžė, jog žvalgomasi ne ten, kur reikėtų. Jis atkreipė dėmesį, kad joks nusikaltėlis, nušvilpęs kokį automobilį ar apšvarinęs butą, nevykdo ir nevykdė tautos genocido, kaip tai darė ir dabar daro valdžioje esantys partiniai vadovai, kagėbistai bei jų atžalos. Bent jau šiuo klausimu su V.Šustausku sutikti galima. Matyt, nereikia priminti, ant kurio dabartinio „gelbėtojo“ stalo kasdien guldavo raudonas aplankas su KGB atliktų darbų ataskaitomis.
Ir nieko čia nepadarysi - kaip dabar madinga sakyti, - yra kaip yra. Atrakcionų bumas, nors ir pasiekęs virimo temperatūrą, toli gražu nesibaigė. Pažadų puodų dangčiai pradės kilnotis paskutinėmis dienomis prieš rinkimus. Viralas jau kunkuliuoja. Tiesa, labai nelaiku Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą mokėti visą pensiją dirbantiems pensininkams. Tam reikės, kaip spėta apskaičiuoti, surasti 70 milijonų litų. O valdančioji partija ir Vyriausybė jau buvo spėjusi ištrimituoti, kad nuo Naujųjų metų padidins pensijas mažas pensijas gaunantiems pensininkams. Dabar gi Seimo Finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas A.Butkevičius aimanuoja, jog dėl Konstitucinio Teismo sprendimo tampa keblu įvykdyti pažadą – jau nuo kitų metų sausio didinti mažas pensijas. Pasak A.Butkevičiaus, tai gali būti padaryta balandžio mėnesį. Gali, negali – kitas dalykas. Juk rinkimai bus seniai praėję. Aišku, valdančiajai partijai norėtųsi pažymėti „darbo žmonių šventę“ – gegužės 1-ąją. Tačiau yra ir kitokių būdų tai padaryti. Pavyzdžiui, surengti džiaugsmingos liaudies manifestacijas, kuriose dėkingi žmogeliai išlietų savo padėką partijos nuveiktiems darbams.
Liberalai per savo vasarą surengtą „Absurdo Lietuvoje“ akciją nustatė, kad Vyriausybėje ir ministerijose buvo priimta per 140 absurdiškų įstatymų bei sprendimų. Aišku, nepralenkiamas šioje srityje buvo valdančiosios koalicijos globojamas sveikatos apsaugos ministras Romualdas Konstantinas Dobrovolskis, nusprendęs, kad gydytojai savo pacientams receptus gali išrašyti tik mėlynu rašalu! Kaip pažymėjo Liberalų sąjungos lyderis Eugenijus Gentvilas, be tokių absurdų, nedarančių didelių nuostolių piliečių kišenei, yra absurdai, iš kurių valdžia melžia pinigus. Pavyzdžiui, mokėti mokestį, norint pakeisti savo žemės paskirtį. Mokėti reikia už savininko sprendimą pasistatyti namą ant dirbamos žemės. Visišku absurdu galima pavadinti ir Teisingumo ministerijos sprendimą, kad įtariamieji privalo ranka perrašinėti savo baudžiamąsias bylas. Ir tai kompiuterių amžiuje! Dar juokingiau skamba nuostatos dėl nelegalaus darbo. Jeigu, pavyzdžiui, parduotuvėje nedirbantis žmogus savo geram bičiuliui padeda krauti prekes daugiau kaip dešimt minučių, jis jau gali būti paskelbtas nelegaliai įdarbintu. Tokie ir panašūs dalykai buvo atskleisti Seime surengtoje konferencijoje „Žmogaus vertė Lietuvoje“. Joje buvo konstatuota, kad valdžios institucijos visiškai nesirūpina žmonėmis, nors pirmaeilė jų pareiga - padėti žmogui.
Kaipgi, žiūrint į „socialinės krypties“ valdžios grimasas, nepacituoti poeto Algimanto Mikutos eilučių:

Lemtingosios prasmės švytėjo minutę,
sekundę švytėjo vaizdai,
iš puvenų dygę netrūko supūti,
balti nusidažė juodai…

Na, o kitas poetas ir publicistas Rimantas Kmita rašo: „Sklandžiai kalbant galima padaryti įspūdį, o charizmatiškoms asmenybėms pavyksta netgi užburti, primesti savo taisykles ir taip vedžioti už nosies, o paskui pabėgti, kol publika neatsipeikėjo. Pabėgus pasiruošti kitam susitikimui, nes jį seks. Žodžiai laksto žvirbliais ir jaučiais, sklandus čiulbesys, o paskui toreadoro kerai. Vedžioti jautį už nosies, maustyti jį, kaip oratorius mausto publiką. Jo toks darbas. Už kalbėjimą mokami pinigai. Kažkas moka pinigus už klausymą, skaitymą. Darančiam kalbą, nubyra tų pinigų koks trupinys. Jei jau kalbame apie pinigus, tai visuomet daug daugiau nubyrėdavo plepiams. Plepėjimas yra apkalbėjimas – kuo toliau nuo tikrumo“ („Nemunas“. 2000, Nr. 2).

Petras KATINAS

© 2002"XXI amžius"