15. Lietuviai prievartinėje karinėje tarnyboje
SSRS kariuomenėje 1945-1991 metais

Gelbėtojas iš laivo „BM-73“

Karpas Samochvalovas gyvena Daugpilyje. Didvyrio ordiną jam įteikė Rusijos Federacijos ambasadorius Latvijoje N.Bondarenka. Kartais naktimis jis nubunda išpiltas šalto prakaito – vis tos maldaujančios akys, žvelgiančios pro iliuminatorių. Tačiau jūrai liko ištikimas iki 1992 metų, kol išėjo į pensiją.
Karpas gimė ir gyveno iki armijos Lietuvoje, Zarasų rajone. 1951 metais buvo pašauktas į privalomąją tarnybą SSRS kariuomenėje, tarnavo Juodosios jūros laivyne. Po metų Balaklavoje baigė narų mokyklą, tarnavo gelbėjimo divizione iki 1956 metų. „1955 m. spalio 9 d. mes buvome pratybose jūroje. Vakare sugrįžę prisišvartavome netoliese nuo linijinio laivo „Novorosijsk“ – šiaurinėje įlankos pusėje, - prisimena tą tolimą ir tragišką naktį K.Samochvalovas. – Sprogimą girdėjome. Tada mums buvo įsakyta vykti į įvykio vietą. Matėme laivą, pasvirusį į kairę pusę, priekis - vandenyje. Priplaukėme prie laivo per vidurį. Į mus pro iliuminatoriųžvelgė jūreivių akys. Jie prašė pagalbos, o mes niekuo negalėjome jiems padėti, be to, nežinojome, jog sprogimas sugadino išėjimą iš priekinio kubriko, į vidų veržėsi vanduo ir laivas ėmė svirti. Gavome įsakymą iš skęstančio laivo gelbėti jūreivius. Išmetėme tiltelį, bet jį pamažu traukė svirdamas laivas. Nežinau, kiek žmonių išgelbėjom, kai laivas smarkiai pasviro ir tiltelis su žmonėmis ant jo ir ant borto nugarmėjo į vandenį, o mūsų gelbėjimo laivą „BM-73“ pasiglemžė „Novorosijsk“. Iš linijinio laivo išsiliejo mazutas, vanduo pasidengė tepalų plėve. Toje masėje murgkdėsi ir kovojo už gyvybę žmonės, siurbtelėdami mazuto ir kraujo masės. Mes, narai, kiek galėdami gelbėjome žmones, darėme kai kuriems net dirbtinį kvėpavimą. Gelbėjimo darbus tęsti darėsi vis sunkiau. Kaip išgelbėti „įkalintuosius“, kurie dainavo „Variagą“? Mašinų skyriuje žmonės buvo gyvi apie penkias paras. Jų daina tilo, o mes buvome bejėgiai jiems padėti.
Psichologiškai sunkus momentas – rinkti iš jūros žuvusiųjų kūnus. Po trijų parų žuvusieji vandenyje stovėjo it stabai. Vieni buvo atmerktomis akimis, kiti – susikibę už rankų, pečių, liemens: palikdami paskutinių gyvenimo akimirkų atvaizdą. Kėlėm jų kūnus iš vandens ir krovėm į desantinę baržą“.

Gelbėtojas paklausė: „Gyvas?“

Jūreivis Vladimiras Semioška ir Vasia Chabibulinas, artileristas iš 4-ojo bokšto, buvo atskirti 32-ame kubrike ir per stebuklą buvo išgelbėti. Tiesa, Vasia mirė ligoninėje, neišlaikė plaučiai. Vladimirui buvo lemta išgyventi. Tragedijos naktį 32-ame kubrike jūreiviai miegojo ramiu jaunatvišku miegu. Tik Vladimiras, budėjęs prie telefono, stipriai spaudė telefono ragelį rankose ir snūduriavo bijodamas užmigti. Iš pradžių nesuprato, kas staiga iš rankų išplėšė ragelį, pabiro šviestuvų stiklai. Tamsoje smarkiai siūbavo laivas. Pamanė, kad jį sudrebino besišvartuojantis narų laivas, bet čia pasigirdo bocmanų signalai, paskelbė apie avariją. Vladimiras įjungė šviesą iš akumuliatoriaus, pažadino miegojusius jūreivius. Šie paskubomis išbėgo į savo postus, Vladimiras liko kubrike vienas. Telefonu jis bandė tai vienur, tai kitur prisiskambinti ar ką išgirsti, bet nepavyko. Pas jį užbėgo kraštietis Ženia ir pranešė, jog priekinėje laivo dalyje įvyko sprogimas. Jam išbėgus, pasigirdo komanda: „Bojevaja trevoga!“(„Kovinė parengtis!“) Iššokęs į viršų, Vladimiras pamatė linijinį laivą, apšviestą prožektorių iš kitų laivų, o dešinėje denio pusėje – išsirikiavusius jūreivius. Įėjęs laivyno vadas sukomandavo: „Būti postuose iki galo“. Vladimiras sugrįžo į kubriką prie telefono. Per garsiakalbį girdėjosi komandos, šūksniai, triukšmas. Laivas ėmė svirti, nuo gultų krito pagalvės, čiužiniai. Kažkas užbėgęs pranešė: yra žuvusiųjų ir sužeistųjų. Laivas sviro vis labiau ir labiau, bet Vladimiras laukė komandos, nusigavo į 28-ą kubriką. Laivas taip smarkiai siūbavo, jog čia esantys vaikinai laikėsi kas už ko nusitvėręs. Visų įtampa peraugo į siaubą, kažkas sušuko: „Tuoj nugrimsim, sudie, draugai!“. Staiga laivas apvirto, oro srovė Vladimirą įtraukė į 32-ą kubriką tarsi dulkių siurblys. Ten dar degė šviesa. Jis išvydo iš liuko tiesiamą ranką. Sugriebęs įtraukė jūreivį pas save. Tai buvo Vasia. Tuo tarpu dingo elektra, plūstelėjęs vanduo apsėmė kubriką, vaikinai mirko vandenyje iki smakro.
Apačioje buvo metro dydžio ventiliacinė skylė, į kurią jūreiviai susidėdavo asmeninius daiktus. Ten juos ir įtraukė vandens srovė. Kubrike, virš vandens, dar buvo 60-70 cm aukščio oro pagalvė. Abu vaikinai atsitokėjo nuo patirto šoko. Įsiklausę išgirdo: kažkur dainavo „Variagą“ ir beldė. Smūgiai girdėjosi ir tylūs, ir garsūs, ir tolimi, ir artimi. Šviesos nebuvo, vanduo vaikinus laikė tarsi gniaužtuose. Vasia buvo totoris, ant jo krūtinės puikavosi ištatuiruotas laivas „Novorosijsk“. Jie nusprendė: jei pavyks išsigelbėti, liks draugais visą gyvenimą. Sugrabalioję varžtų raktą, pabeldė, bet niekas neatsakė. Kankino miegas, rodos, tuoj užmigs. Bet žinojo, kad negalima. Laimei, pasigirdo radijo transliacija: „Visi, visi, visi, kas mane girdi, sudaužkite į korpusą“. Atrodė, jog sugriaudėjo laivas – toks garsus buvo įkalintų jūreivių beldimasis. Pasigirdo įsakymai: „Visiems sutartinai atsiliepti“ ir „Laikytis iki galo“, „Ateina narai“.
Ne visur galėjo narai prasiskverbti, bet į 32-ą kubriką per liuką švystelėjęs naro šviestuvėlis dviem vaikinams atgaivino pačią didžiausią gyvenimo svajonę – gyventi. Naras su savimi turėjo butelį kakavos ir kvėpavimo aparatą. Vasia juo nemokėjo naudotis, nes buvo artileristas, o Vladimiras buvo išmokęs per mokymo kursus. Todėl naras išsivedė Vasią pirmą, davęs Vladimirui kakavos ir palikęs kvėpavimo aparatą.
Vladimirui atrodė, kad praėjo amžinybė, kol gelbėtojas grįžo. Naras paklausė: „Gyvas?“. O toliau Vladimirui viskas susiliejo - tik tamsa akyse. Jis nesuvokė, rytas ar vakaras. Tik kai jiedu buvo beeiną tilteliu, jis atsipeikėjo, apkabino narą ir pabučiavo į šalmą. Ligoninėje jam davė spirito ir – į šildymo kamerą, nes buvo peršalęs vandenyje. Vasia mirė ligoninėje, plaučiai neišlaikė.

Mokslą užbaigsite laive

Vytautas Sakalauskas – kaunietis. Užaugo Aleksote, netoli bažnyčios. Tėvai kasdienių rūpesčių verpete nė nepastebėjo, kaip jų Vytautas išaugo į aukštą, petingą vyrą. 1951 metų spalį Kauno Požėlos r. kariniame komisariate buvo aišku: šį atletišką vaikiną – į laivyną. Iš Vilniaus V.Sakalauskas su kitais šauktiniais į SSRS privalomąją tarnybą bildėjo traukiniu, prekiniuose vagonuose skambėjo lietuviška daina. Vytauto laukė penkerių metų tarnyba Juodosios jūros laivyne. Retsykiais traukinys stabtelėdavo ilgėliau: vaikinams duodavo pavalgyti, pasivaikščiodavo minutę kitą. Jauni, neišlepinti, per karą vaikystę praleidę vaikinai nė nepajuto, kaip privažiavo Sevastopolį. Mokomojoje kuopoje, kaip ir privalu, – egzaminai, patikrinamas fizinis pasirengimas ir atranka. Žinoma, dar buvo ir karinė priesaika. Vytautas pateko į 7-ąjį korpusą, mokomojoje kuopoje jį rengė bokštų elektriku. Laive „Novorosijsk“ V.Sakalauskas buvo 2-ojo laipsnio viršila iš k/d 2. Mokomojoje kuopoje Vytautas susipažino su kauniečiu Kazimieru Juodeliu. Tada užsimezgusi draugystė tęsiasi iki šių dienų.
Po poros savaičių apmokymų Vytautas pirmą kartą įžengė į linijinį laivą. Buvo pasakyta: „Mokslą užbaigsite laive“. Prasidėjo vyriškumo pamokos. Nors Vytautas vargo nebijojo, bet „pradžia jūreivio – tikrai nelengva“, prisimena šiandien V.Sakalauskas. Laivas nebuvo pritaikytas žmonėms miegoti. Pertvarkius sovietams, kubrikuose jūreiviams buvo padaryti pakabinami gultai, ant jų patiestas čiužinys, kurį iš žolių prisikimšdavo patys jūreiviai.
„Sunku buvo išmokti greitai, labai tvarkingai pasikloti lovas – gultus, prisisiūti kur reikia juostelę su savo pavarde, taip pat nepriekaištingai rūpintis savo išvaizda, nes tik trečiais tarnavimo metais leisdavo plaukus auginti. O dar režimas: 6 val. ryto keltis, 10 val. vakaro – gultis, - prisimena Vytautas. – Vėliau juokdavomės iš naujokų, kaip jie vargsta su lovomis, maišais, kol juos suriša, o mes, „seniai“, susitvarkome, ir dar lieka laiko. „Dedovščinos“ pas mus laive nebuvo. Santykiai tarp jūreivių tikrai gražūs, beje, impulsyviau į viską reaguodavo gruzinai. Tada gi Stalinas buvo gyvas. Vadai patardavo su gruzinais nekonfliktuoti. Buvo vienas gruzinas mūsų kubrike, bet antrais tarnavimo metais, kaip paprastai, leisdavo jūreivius atostogų. Šis vyras, kai išėjo atostogų, tai ir nebegrįžo, kur jį rasi kalnuose? Pradžia visiems buvo nelengva dėl rusų kalbos, bet išmokome“.
V.Sakalauskas gyveno 8-ame kubrike, maždaug 18-20 kv. m dydžio, jame nakčiai suguldavo iki 40 jūreivių. „Kaip silkės statinėje“, - juokauja Vytautas. Jei naktį kuriam prireikdavo į tualetą, turėdavo kaip katinas, už viršutinių gultų užsikabinęs, išeiti, jei ne – prižadindavo kitus, nes nebuvo kur kojos pastatyti. Praėjus kuriam laikui, jei būdavo lietus, per geležines lubas ėmė lašėti. Tada jūreiviai guldavo su drabužiais ir ant galvų užsitraukdavo antklodę. Galiausiai kapitonas įsakė 8-ą kubriką suremontuoti. Valgio gaminimas, bulvių skutimas – ne - maloniausi jūreiviams darbai, bet teko priprasti. Prieš 10 val. vakaro vykdavo patikrinimas, vadas supažindindavo su rytdienos dienotvarke. Tvarkos, drausmės, kantrybės išmoko visi – tokia jūreiviška kasdienybė.
Teko Vytautui sargyboje prie vėliavos budėti, bet neilgai: koja didelė, žiemą apavo šilto nėra, tada jį perkėlė budėti prie raštinės, o ten karšta. Vytautas kantrus, nesiskundė ir tada, kai irkluodamas stuburkaulį iki kraujo nutrynė. Pamatęs gydytojas žaizdą sutvarkė ir liepė bent porą savaičių neirkluoti. Nepaklausė, irklavo toliau. Su K.Juodeliu jiedu pasidalydavo rūpesčiais, džiaugsmais. Kartais užsukdavo pas Vytautą Ūsą. Valgio užteko, maistas buvo geras, tik ar vitaminų stoka, ar laivo įtaka – jūreiviai skųsdavosi, kad ima slinkti plaukai, kristi dantys. Jei jokia katė laive neišgyvendavo, galima daryti išvadas, kaip tai atsiliepė žmogaus sveikatai. Vytautui laivyne sekėsi, be to, pamatė kai kuriuos Krymo miestus: Jaltą, Sočį. Dažnai žiūrėdavo kino filmus, dainavo chore. Atostogų 1952-aisiais į Kauną vienam mėnesiui grįžo abu su K.Juodeliu. Abiem buvo lemta išgyventi tragediją, palydėti paskutinėn kelionėn tarnybos draugus. Vytautas šiandien detaliai prisimena košmariškus įvykius, atsimena daugelio jūreivių vardus ir pavardes bei įvairias tarnybos laivyne detales.
Tą naktį galingas sprogimas laive pažadino Vytautą. Pabudęs iš miego vaikinas nesusigaudė, kas kur vyksta, pagalvojo, jog tai signalas pratyboms, ir, užbėgęs ant denio, ėmė dairytis lėktuvo. Mato: vyrai eina. Nuskambėjo kovinės parengties signalas, visiems reikėjo būti savame poste. Vytautas buvo beeinąs į savo postą, kai išvydo, kad ant vieno vamzdžio karo ranka su laikrodžiu. Grįžęs į kubriką pranešė: „Vyrai, sprogimas, imkime daiktus“. 8-as kubrikas buvo laivo viduryje, todėl iš karto pavojus negrėsė. Sprogimo vietoje buvo bocmanai, kitos atskiros grupės – jie nugarmėjo ar išlėkė gabalais. Atėjo ir K.Juodelis. Į 8-jį kubriką sunkėsi vanduo. Vytautas užsidėjo rankinį laikrodį, Kazimieras pasiėmė nuotraukų albumus. Viršuje jie sutiko Margį, paklausė, ką jis matė. Margis pasakė, jog sprogimo skylės niekas neužtaisys. Pro kairįjį bortą vanduo sunkėsi vis greičiau. Vytautas apsivilko jūreivišką milinę, o tuo tarpu laivas smigo gilyn.
Kazimiero nesimatė – nubėgo į savo postą, o Vytautas buvo beeinąs į savąjį, kai su didžiausiu triukšmu laivas apsivertė. Vytautą patraukė apačion. Šmėkštelėjo mintis: „Kad tik neužspaustų dumble, bus sunku mirti“. Laimei, jį oro srovė nusviedė tolyn. Pramerkęs akis, Vytautas išvydo gelbėjimo laivų prožektorių šviesą. Neprarado sąmonės, gerai mokėjo plaukti, buvo sveikas, todėl yrėsi vandeniu artimiausio gelbėjimo laivo link. Plaukti buvo sunku: šūksniai ir riksmai, skęstantys jūreiviai griebdavo vienas už kito. Vytautas vandenyje nusivilko primirkusią milinę, nusiavė batus ir, priplaukęs prie motorinės gelbėjimo valties, sugriebė ištiestą ranką, įvirto. Iš valties paklausė: „Tu sveikas?“ - „Sveikas“, - atsakė. „Čia pat pamačiau man ištiestą ranką ir tepalais aplipusį jūreivį, patraukiau - jis be kojų. Įvirtęs valtin jūreivis nežmonišku balsu suriko: „Vytai, aš be kojų“. Ėmiau guosti, bet šis šaukė apie savo nelaimę, jog liko visam gyvenimui invalidu“, – pasakojo V.Sakalauskas. Jam iki tarnybos laivyne pabaigos buvo likę 18 dienų.

Krante

V.Sakalauskas prisimena: „Išsilaipinus iš gelbėjimo valties, krante davė neštuvus ir liepė nešti sužeistuosius į ligoninę. Pirmiausia rinko be kojų, be rankų, kad skubiau sustabdytų kraujavimą. Medikai nespėjo teikti pagalbos“. Ligoninėje Vytautas pasijuto nesveikuojąs, buvo prisigėręs jūros vandens. Todėl iki vakaro jį palaikė ligoninėje, o tada – į 7-ąjį mokomąjį korpusą. Ten apysveikiems, patyrusiesiems šoką duodavo po 150 g spirito, rodė filmus, kvietė žiūrėti koncertus.
Pasak V.Sakalausko, ištrauktus iš vandens žuvusių jūreivių kūnus suguldydavo ant kranto, surašydavo vardus, pavardes. Prie sužeistųjų ar žuvusiųjų vienas per kitą spraudėsi artimieji, klausinėjo, raudojo. Ėjo žmonės iš viso Sevastopolio. Kūną įvyniodavo į baltą medžiagą, įdėdavo į karstą, užkaldavo ir užrašydavo pavardę. Karstai buvo padaryti iš raudonai dažytų lentų. Trečią dieną po nelaimės Sevastopolio Komunarų kapinėse laidojo pirmuosius 42 žuvusius jūreivius. Žmonių prisirinko gausybė, verkė, kai kurie alpo, raudojo net vaikai.
Kitus jūreivius, iškeltus iš jūros, laidojo broliškose kapinėse. Lapkričio 9 dieną vyko pagrindinės iškilmingos laidotuvės ir tęsėsi iki lapkričio 14 dienos. Per dieną žuvusiuosius sudėdavo į karstus, vakarop veždavo į kapines, kur ekskavatorius iškasdavo apie 20 metrų pločio duobę, į kurią eilėmis klojo karstus: sudeda karstus, perkloja lentomis ir ant jų vėl kitą eilę kloja. Taip keliais aukštais. Prie kapo duobės pasakoma atsisveikinimo kalba, šūvis į orą, ir ekskavatorius užverčia žemėmis. Taip palaidojo laivo „Novorosijsk“ tragedijos aukas. V.Sakalauskas prisimena, jog iki duobės jam teko panėšėti karstą Vytauto Ūso, jūreivio iš k/d 5.
Sevastopolyje, kaip visada, lapkričio 7-ąją vyko paradas, kurį priiminėjo SSRS karinio jūrų laivyno naujasis štabo viršininkas admirolas V.A.Fokinas. Visiems buvo aišku, kad tai ne įprastas paradas, o paskutinė karinė pagarba žuvusiems „Novorosijsk“ jūreiviams. Jūreiviai žygiavo juodomis uniformomis, neįprastai pasitempę ir netradiciškai - juodomis pirštinėmis.
Tiesa, spalio 29-osios rytą sevastopoliečiai graibstė laikraščius: gal bus kokia žinutė. Deja, net Juodosios jūros laivyno laikraštis „Flag rodiny“ rašė apie komjaunimo organizacijos eilių stiprinimą, apie lapkričio 1-2 dienomis įvyksiantį humoro vakarą. Su kuo palyginti artimųjų skausmą, kurį didino tyla, nežinomybė? Laive „Kerčj“ kilo jūreivių sambūris, jie panikavo, jog gali atsitikti tai, kas atsitiko linijinio laivo žmonėms, bet greitai juos nuramino. Aprimus įvykiams, nuskendusio laivo jūreiviams leido pasirinkti, kur tarnauti: sausumoje ar kitame laive. Vaikinai pasirinko jūrą, o tuos, kam buvo likę mėnuo ar kitas, išleido į namus. V.Sakalauskui ir K.Juodeliui tebuvo likę 18 dienų. Jiems skyrė po 500 rublių, aprengė naujomis uniformomis, įteikė garbės raštus už gerą tarnybą ir išleido į namus. Bilietai buvo užsakyti į traukinį naktį, į geležinkelio stotį vežė dengtuose sunkvežimiuose, liepė nieko nepasakoti.
Leonardas Andriulaitis iš Šakių rajono Turčinų kaimo buvo pašauktas į privalomąją karinę tarnybą 1953 metais. Paskirtas į karinį jūrų laivyną Sevastopolyje mokomąjį korpusą mašinistu-turbinistu. 1954 metais Leonardas pradėjo jūreivio tarnybą laive „Novorosijsk“ mašinistu-turbinistu 2-ajame mašinų skyriuje, kur prižiūrėjo pagrindines turbinas ir siurblius. Jį išgelbėjo atsitiktinumas – gelbėjimo laivas pasuko atbuline eiga. Po tragiškų įvykių jis buvo pervkeltas tęsti tarnybos į kreiserį „Kuibyšev“. Demobilizavosi 1957 metais. Su virpesiu širdyje, kartais ašarą nubraukdami pasakoja apie 1955 m. spalio 29-osios tragiškus įvykius linijiniame laive „Novorosijsk“ vyrai iš Lietuvos – L.Andriulaitis, Kazimieras Juodelis ir V.Sakalauskas.
„Paskutinį kartą išplaukiu į jūrą – sugrįšiu namo“, - rašė 1955 m. rugpjūčio 26 d. Vytautas Ūsas savo tėvui į Kėdainių rajoną, Pilėnus, ir prašė daugiau laiškų jam nerašyti. Gal lemtingą minutę buvo išsakyta mintis – Vytautas išplaukė į jūrą, tik nesugrįžo. Ant Juodosios jūros kranto stovi obeliskas, skirtas „Novorosijsk“ jūreiviams. Ant jo užrašas: „Meilė Tėvynei ir ištikimybė karinei priesaikai stipresni už mirtį“. Šie žodžiai skirti ir jūreiviui lietuviui – 1-ojo laipsnio viršilai V.Ūsui.
Vytautas gimė 1930 metais Pilėnų kaime, Kėdainių rajone. Visomis išgalėmis kaimo vaikas siekė mokslo, mėgo techniką. Gal dėl to, kai 1950 m. balandžio 4 d. jį pašaukė į armiją, tapo elektriku laive „Novorosijsk“. Buvo pareigingas, sąžiningas vaikinas, 3-iojo rango kapitono Jefimo Matusievičiaus numylėtinis. Abu jie žuvo. Lankantis Sevastopolyje pas kapitono žmoną Olgą Matusievič, ji išpasakojo šilčiausius savo vyro prisiminimus apie lietuvį V.Ūsą, o giminaičiui Remigijui Ūsui Olga skyrė daug dėmesio, padovanojo nuotraukų. 1952 metais laikraštyje „Flag rodiny“, straipsnyje apie pareigos supratimą, buvo taip parašyta apie V.Ūsą: „Jūreivis V.Ūsas poste. Gaudžia turbinos, dreba denis. Vadas ramus: sudėtingi laivo įrengimai – patikimose rankose“. Įdėta ir V.Ūso nuotrauka, padėkos raštas į Lietuvą tėvui.
Petras Petrulevičius iš Skuodo buvo pašauktas į sovietų kariuomenę 1952 metais ir buvo paskirtas į karinį jūrų laivyną Sevastopolyje. Jis buvo vienturtis, gyveno su motina ir senele, tėvas buvo žuvęs kare. Tarnavo Petras laivo bibliotekoje ir buvo labai patenkintas, nes po armijos svajojo mokytis aukštojoje mokykloje. Tai jam nebuvo lemta. 1955 metų rudenį motina gavo iš karinio dalinio pranešimą, jog sūnus žuvo vykdydamas kovinę užduotį. Daugiau - jokių paaiškinimų. Tik po kurio laiko užsukęs į namus kretingiškis tarnybos draugas papasakojo žūties istoriją.
Vytautas Rudžionis – trečiasis kaunietis, likęs gyvas po linijinio laivo tragedijos. Šią vasarą išėjusio Amžinybėn tėvo atminimą su pagarba saugo jo dukra Violeta Makauskienė, dirbanti Kauno Šančių bibliotekoje. „Tėvas apie savo tarnybą kariniame jūrų laivyne daugiau pasakodavo vaikaičiams nei mums“, - prisipažįsta Violeta. Jis rašė atsiminimus. V.Rudžionis ir Leonidas Bakši buvo geri tarnybos draugai, kartu sportavo, diskutavo ir dalijosi svajonėmis. Po tragedijos laive jūreiviška draugystė nenutrūko. Leonidas atvažiuodavo iš Sevastopolio į Lietuvą, o Vytautas su šeima vykdavo į Sevastopolį. Su ašaromis akyse kaip tikrą dukrą apkabino L.Bakši Violetą, šį rudenį atvykusią į Sevastopolį, 47-ąsias linijinio laivo žūties metines. Du skirtingų kartų žmones susiejo atmintis, supratimas, pagarba.
Jurgis Grinkevičius iki tarnybos armijoje gyveno Marijampolės apskrityje, Amalviškių kaime. Šeimoje augo du broliai ir dvi seserys. Jurgis – vyriausias. Seserys Marytė ir Stasė prisimena, kokios buvo linksmos brolio Jurgio išleistuvės. Kaimo jaunimas dainavo, šoko iki ryto. Paskui tėtis pasikinkė arklius ir išvežė jį į Simną. Toliau – Vilnius, Kronštatas, kur Jurgis sėmėsi jūreivystės mokslo. Šešis mėnesius „Novorosijsk“ tarnavo J.Grinkevičius turbinistu.
Pasak seserų, gruodžio 10 dieną namiškius aplankė žinia: „Gindamas save ir Tėvynę, žuvo J.Grinkevičius“. Po pusmečio atėjo kita žinia, jog J.Grinkevičius palaidotas Sevastopolyje, broliškose kapinėse.
Kai Jurgio brolį Klemensą 1961 metais tarnauti SSRS armijoje atvežė į Sevastopolį, tėvai nerado sau vietos iš sielvarto. Kas žino, kur nelaimė slypi? Klemensas atliko privalomąją tarnybą jūrų aviacijoje ir grįžo į gimtąją Marijampolę. Stasė į Sevastopolį pirmą kartą prie brolio kapo nuvyko 1985 metais. Įvažiuoti į šį karinį miestą tuomet būdavo keblumų, bet Stasei savo patarimais kelyje padėjo draugiški sevastopoliečiai, pasakojo apie jau senokus, bet širdyje neišdildomai likusius tragedijos įvykius, užjautė, ramino.
Šį rudenį seserims kelionė buvo ypač jaudinanti, pilna netikėtumų: jos dalyvavo iškilmingame 47-ųjų tragedijos metinių paminėjime, sutiko žmonių, gyvų istorijos liudytojų, daugiau sužinojo, susipažino, prie monumento žuvusiesiems padėjo gėlių, lietuvišką vėliavėlę, uždegė žvakelę ir pabėrė žiupsnelį tėviškės žemės. Šie simboliai taip reikalingi lietuvio sielai, rodos, nusitiesia tiltas tarp būties ir nebūties. Stasė Kudirkienė ir Marytė Streškienė buvo sujaudintos „Novorosijsk“ veteranų nuoširdumo, organizuotumo, taip pat kultūrinės programos atvykusiems iš Lietuvos žuvusiųjų artimiesiems.
Margio ir Romo Marcinkevičiaus, išgyvenusių tragiškus įvykius „Novorosijsk“, jau nėra tarp gyvųjų. Šie vaikinai sugrįžo į Lietuvą, atlikę privalomąją karinę tarnybą kariniame Juodosios jūros laivyne. Vienas jų mokėsi Klaipėdos jūreivystės mokykloje, kitas plaukiojo žvejybiniu traleriu.
Nėra žinių apie tuomet žuvusius ir išėjusius į karinę privalomąją tarnybą SSRS armijoje iš Lietuvos šiuos jūreivius: Stasytį Viktorą, Leono, jūreivį; Mikolaitį Juozą, Kazio, 2-ojo laipsnio viršilą; Daunį Vincentą, jūreivį (gyvenusį iki armijos prie Šiaulių); Ivaną Aleksejevą (gali būti iš Vilnijos).
Žinoma, jog Juozas Mikolaitis buvo pakrikštytas Joniškio bažnyčioje kunigo Katino 1932 m. rugsėjo 18 d. Kūdikiui suteikti Jono Kazimiero vardai. Jis gimė 1932 m. rugsėjo 1 d. Gudaičių kaime, Kazimiero Mikolaičio ir Joanos Juškaitės-Mikolaitienės, Joniškio valsčiaus ūkininkų, šeimoje.
Krikšto tėvai – Leonas Mikolaitis ir Joana Vilčaitė. J.Mikolaitis s Sutvirtinimo sakramentą priėmė 1949 m. lapkričio 22 d. Šios žinios – iš Joniškio bažnyčios registracijos knygos. Jei skaitytojai ką nors žinotų apie išvardytus jūreivius, prašome skambinti arba parašyti į „XXI amžiaus“ redakciją.
Autorės ir Leonardo Andriulaičio asmeninio albumo nuotraukos

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

© 2002"XXI amžius"