Sugebėjęs pasiekti daug aukštumų
Čekiškė vėl minėjo Praną Dovydaitį

Čekiškės vidurinė mokykla – pirmoji Lietuvoje taip garbingai įamžinusi Praną Dovydaitį, taigi sugebėjusi pasiekti, kad jai būtų suteiktas šios neeilinės asmenybės vardas. Mokykla P. Dovydaičio tragiškos mirties 60–metį minėjo ne lapkričio 4 dieną, kada jis buvo sušaudytas, o lapkričio 8-ąją – P. Dovydaičio dvasinio bičiulio arkivyskupo Mečislovo Reinio, Dievo tarno (jam užvesta beatifikacijos – kėlimo į altorių garbę byla), mirties dieną. Manyčiau, toks minėjimas ne atsitiktinis: P. Dovydaitis ir M. Reinys buvo du galingi Lietuvos ąžuolai, pakirsti sovietinių okupantų, jie daug nuveikė mokslo, kultūros, politikos, tautos dvasinio tobulinimo kelyje. Abiejų ryškus, kupinas pasiaukojimo gyvenimo kelias, plati pedagoginė, administracinė, mokslinė, politinė, žurnalistinė bei visuomeninė veikla.
Čekiškės Švč. Trejybės bažnyčioje gausiai susirinkę mokiniai, parapijiečiai bei giminaičiai meldėsi už prof. P.Dovydaitį. Šv. Mišias aukojo šios bažnyčios administratorius kun. Vaidas Bartkus, Kauno II dekanato dekanas kun. Augustinas Paulauskas ir Kauno arkivyskupijos kancleris kun. Evaldas Vitulskis.
Po šv. Mišių dr. Aldona Vasiliauskienė, perskaičiusi prezidento Valdo Adamkaus palinkėjimus mokyklos bendruomenei, kalbėjo tema ,,Prano Dovydaičio dvasingumo svarba nūdienai”. Mokyklos salėje vyko mokinių konferencija. 11-os klasės mokiniai, vadovaujami mokytojos Genovaitės Vaičekauskaitės, parengė išsamius pranešimus: ,,Istorinis Prano Dovydaičio palikimas Lietuvai” (Aurelija Bačiūnaitė), ,,Žurnalistinis Prano Dovydaičio palikimas” (Virginija Maziliauskaitė), ,,Prano Dovydaičio dvasingumo palikimas Lietuvai” (Vaidotas Stalerūnas). Straipsnio autorė, įvertindama mokinių pranešimus, dėkojo mokytojai, sugebėjusiai tinkamai nukreipti mokinių darbus, džiaugėsi moksleivių kruopščiu darbu, svariai tartu žodžiu – tai studentų lygį atitinkantys darbai, kuriuose buvo aiškūs tikslai, nuoseklus medžiagos dėstymas ir konkrečios išvados. Linkėjo pranešėjams pasiekti mokslo aukštumų - skatino ir kitus mokinius įsitraukti į mokslinę veiklą, taip pat paragino į konferenciją atvykusius Kauno rajono švietimo skyriaus atstovus nepamiršti bei atitinkamai įvertinti ir mokytojos, ir mokinių darbą. Mokyklos direktorius Algirdas Šiaučiulis pateikė ateities veiklos planus P. Dovydaičio atminimui įamžinti mokykloje.
Konferencijoje kalbėjo P. Dovydaičio giminaičiai, svečiai. Konferenciją stebėtinai puikiai vedė 11 klasės mokinė Monika Buivydaitė.
Džiugu, jog nedidelė mokykla sugebėjo pasiekti, kad būtų pavadinta P.Dovydaičio vidurine mokykla, nenurimo gavusi šį pavadinimą, o toliau kaupia ir skleidžia žinias apie enciklopedinio masto mokslininką, kurio gyvenimo kelyje itin svarbus buvo pedagoginis darbas: nuo mokytojo pradžios mokykloje iki profesoriaus Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitete (1927 m.); nuo mokslinių straipsnių iki LKMA akademiko (1933 m.) bei filosofijos mokslų daktaro (1935 m.) vardų. Ryški P. Dovydaičio administracinė veikla: nuo pirmosios lietuviškos mokyklos Kaune direktoriaus pareigų (1916-1922 m.), vėliau Religijos istorijos katedros vedėjo Teologijos–filosofijos fakultete (1922-1940 m.), šio fakulteto sekretoriaus (1924/1925 m.), Universiteto senato sekretoriaus (1928/1929 m.) iki Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos vicepirmininko (1922-1929 ir 1933-1940 m.). Ženkli ir politinė veikla: nuo Lietuvos Tarybos nario (1917 m. rugsėjo 21 d.), Nepriklausomybės Akto signataro (1918 m. vasario 16 d.) iki trečiojo Lietuvos respublikos ministro pirmininko (1919 m. kovo 9 (12) d. – balandžio 12 d.).
Itin plati kultūrinė jo veikla – ypač žurnalistinė. Buvo apie 40 laikraščių bei žurnalų leidimo iniciatorius ir steigėjas, ilgametis ,,Ateities” (pradėta leisti 1911 m.) redaktorius, ,,Lietuvos mokyklos” (1918 m.); leista mokslinių žurnalų triada: gamtos mokslų žurnalas ,,Kosmos” (1920 m.), filosofijos – ,,Logos” (1921 m.), religijų istorijos – ,,Soter” (1924 m.) ir kitų; Lietuviškosios enciklopedijos viceredaktorius (1931-1940 m.). Buvo veiklus visuomenininkas: ateitininkijos įkūrėjas (1911 m.), vyriausias ateitininkų federacijos vadas (1921-1927 m.), katalikiškų jaunimo organizacijų puoselėtojas bei globėjas, įvairių draugijų narys, rinktas į vadovaujančias pareigas: ,,Saulės” draugijos vicepirmininkas (nuo 1916 m.) ir pirmininkas (iki 1919 m.), Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos pirmininkas (1920-1924 m.), Katalikų veikimo centro Vyriausios valdybos narys (nuo 1927 m.) ir vicepirmininkas (1931-1937 m.), Lietuvos darbo federacijos vicepirmininkas (1928-1934 m.), o ją perorganizavus į Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungą - pirmininkas (1934-1940 m.), talkino įvairioms katalikiškoms moterų bei vyrų organizacijoms.
Čia paminėtose ir kitose srityse P. Dovydaitis sugebėjo pasiekti aukštumų. Tačiau tos aukštumos nebuvo karjeristo, dažniausiai sietino su egoistu, kelias. Jis nepavargdamas kantriai ir atkakliai ėjo – ėjo meilės Dievui, tėvynei ir žmonėms keliu, likdamas ištikimas savo idealams net ir tada, kai tas kelias vedė per sovietinius kalėjimus, KGB tardymus bei Ypatingojo pasitarimo nuosprendžius. Beveik pusantrų metų iškankintas įvairiuose lageriuose, garsiajai ,,troikai” pritaikius net ketvertą pastraipų iš 58-ojo straipsnio, 1942 m. lapkričio 4 d. buvo sušaudytas Sverdlovskio kalėjime. P. Dovydaitis – sovietinio ,,teisingumo” auka, ant kurio kapo niekas nepastatys kryžiaus, nes jo ir kapas nežinomas.
P. Dovydaičio kiekviena gyvenimo diena buvo sklidina aktyvios veiklos, skleidžiant ne tik žodžiu, bet ir asmeniniu pavyzdžiu Dievo meilę, kuriant gėrį bei grožį, teikiant džiaugsmo bei žinių, rūpinantis bei puoselėjant jaunimą, galvojant apie tautos ateitį ir valstybės suklestėjimą. Tad jo pavyzdys labai reikalingas šiandien bėdų bei vargų nukamuotoje ir tebekamuojamoje, dvasiškai skurstančioje Lietuvoje, ir mes turime kuo plačiau skleisti apie jį žinias.
Belieka tik džiaugtis, kad Čekiškės P.Dovydaičio vidurinė mokykla puikiai atlieka šią misiją – nepamiršusi 60 profesoriaus mirties metinių, leido pajusti, kad P. Dovydaitis artimas mums ir šiandien, nes jis savo gyvenimu, savo darbais skleidė krikščioniškuosius idealus, teigė, kad mokslas neprieštarauja religijai, ragino atsinaujinti pagal religinius ir patriotinius idealus. Jo keltos idėjos – tikėjimo, sakralinių vertybių, palaimos, vilties ir mokslo – reikalingos tautos dvasiniam atsinaujinimui.

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ
Čekiškė, Kauno rajonas

© 2002"XXI amžius"