Atnaujintas 2002 m. gruodžio 13 d.
Nr.94
(1101)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Ora et labora
Mums rašo
Atmintis
Visuomenė
Nuomonės
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Jau nebe juokai

Šiemetinė rinkimų kampanija daugelį piliečių visiškai išmušė iš vėžių. Ne tiek kandidatų į Prezidento postą ir savivaldybes gausa, kiek jų brukamu absurdu. Tiesa, vieni sako, kad nuo kandidatų žarstomų pažadų ir fantastiškų planų turi smagaus juoko, net kalėdiniai rūpesčiai nublanksta. Kiti gi saujomis ryja raminamuosius vaistus ir teigia, kad ir Kalėdų švenčių nesulauksią, nes per visą gyvenimą didesnių gražbylysčių nesąmonių nėra matę ar girdėję. Sunku su tuo nesutikti. Kaip pažymėjo politologas, Lietuvos teisės universiteto dėstytojas, Demokratinės politikos instituto ekspertas V.Laučius, trafaretinis ir politiškai neįpareigojantis kandidatų kalbėjimas yra įžeidžiantis rinkėjų apsisprendimo atžvilgiu. Neįmanoma teisingai rinktis, už ką balsuoti pakankamai aiškiai nesuvokus, kuo pretendentai į valstybės vadovo postą skiriasi vienas nuo kito, kuo ypatingos jų politinės programos.
Žemiausios prabos populizmas lenda pro visus plyšius. Tačiau keisčiausia, kai pretendentai į aukščiausiąjį postą valstybėje tarpusavio „diskusijoje“ gana dažnai taip kelia į aukštybes vienas kitą, jog atrodo, kad susitinka ne varžovai, o kažkokio uždaro patricijų klubo nariai. Antai, susitikę vienos televizijos ringe, kandidatai R.Paksas ir K.Bobelis taip kėlė į padanges vienas kito nebūtus ir negirdėtus nuopelnus, jog, anot politologo V.Laučiaus, ima atrodyti priklausą vienai partijai ar šeimai. Pabaigoje abu vos nepasibučiavo ir iškilmingai pasižadėjo remti vienas kitą antrajame rinkimų rate. Abu, žinoma, įsitikinę, kad į antrą rinkimų ratą paklius. Tačiau visus nurungė „gelbėtojų“ partijos kandidatas V.Andriukaitis, parodęs tautai gana profesionaliai susuktą „dokumentinį“ filmą apie savo nuopelnus, atvedant Lietuvą į nepriklausomybę. Pasirodo, jeigu ne V.Andriukaitis, tai ir šiandien nepriklausomos valstybės nebūtų. Bet įdomiausia šiame kino „šedevre“ tai, kad „disidentą ir laisvės kovotoją“ liaupsina ne tik didžiai nusipelnęs partijai G.Ilgūnas, bet ir daugeliui gerai pažįstamas KGB tardytojas Kontrimas. Daugelis sovietmečio inteligentų „už antitarybinę propagandą“ pabuvojo šio KGB veikėjo kabinete, o kai kuriems Kontrimo pastangų dėka teko atsidurti Mordovijos lageriuose. Reikia manyti, kad V.Andriukaitis tai puikiausiai žino. Dar daugiau, šiame filme kandidatas apgailestavo, esą dabar draugas Kontrimas yra nepelnytai nuskriaustas. Kokiame gi dar fantastiniame filme galima pamatyti ar išgirsti panašų absurdą? Antra vertus, gal ir gerai, kad šis filmas buvo parodytas visuomenei. Bent jau daugeliui pagaliau atsivers akys, kokius kandidatas renkasi „nuskriausti“ kagėbistai. Ir, žinoma, tokių kino šedevrų kūrėjai. Beje, vienas toks sovietmečio eros pabaigoje susukęs filmą, šmeižiantį monsinjorą A.Svarinską, dabar darbuojasi kito kandidato - Seimo Pirmininko patarėju.