Jau
nebe juokai
Šiemetinė rinkimų kampanija daugelį
piliečių visiškai išmušė iš vėžių. Ne tiek kandidatų į Prezidento
postą ir savivaldybes gausa, kiek jų brukamu absurdu. Tiesa, vieni
sako, kad nuo kandidatų žarstomų pažadų ir fantastiškų planų turi
smagaus juoko, net kalėdiniai rūpesčiai nublanksta. Kiti gi saujomis
ryja raminamuosius vaistus ir teigia, kad ir Kalėdų švenčių nesulauksią,
nes per visą gyvenimą didesnių gražbylysčių nesąmonių nėra matę
ar girdėję. Sunku su tuo nesutikti. Kaip pažymėjo politologas,
Lietuvos teisės universiteto dėstytojas, Demokratinės politikos
instituto ekspertas V.Laučius, trafaretinis ir politiškai neįpareigojantis
kandidatų kalbėjimas yra įžeidžiantis rinkėjų apsisprendimo atžvilgiu.
Neįmanoma teisingai rinktis, už ką balsuoti pakankamai aiškiai
nesuvokus, kuo pretendentai į valstybės vadovo postą skiriasi
vienas nuo kito, kuo ypatingos jų politinės programos.
Žemiausios prabos populizmas lenda pro visus plyšius. Tačiau keisčiausia,
kai pretendentai į aukščiausiąjį postą valstybėje tarpusavio diskusijoje
gana dažnai taip kelia į aukštybes vienas kitą, jog atrodo, kad
susitinka ne varžovai, o kažkokio uždaro patricijų klubo nariai.
Antai, susitikę vienos televizijos ringe, kandidatai R.Paksas
ir K.Bobelis taip kėlė į padanges vienas kito nebūtus ir negirdėtus
nuopelnus, jog, anot politologo V.Laučiaus, ima atrodyti priklausą
vienai partijai ar šeimai. Pabaigoje abu vos nepasibučiavo ir
iškilmingai pasižadėjo remti vienas kitą antrajame rinkimų rate.
Abu, žinoma, įsitikinę, kad į antrą rinkimų ratą paklius. Tačiau
visus nurungė gelbėtojų partijos kandidatas V.Andriukaitis,
parodęs tautai gana profesionaliai susuktą dokumentinį filmą
apie savo nuopelnus, atvedant Lietuvą į nepriklausomybę. Pasirodo,
jeigu ne V.Andriukaitis, tai ir šiandien nepriklausomos valstybės
nebūtų. Bet įdomiausia šiame kino šedevre tai, kad disidentą
ir laisvės kovotoją liaupsina ne tik didžiai nusipelnęs partijai
G.Ilgūnas, bet ir daugeliui gerai pažįstamas KGB tardytojas Kontrimas.
Daugelis sovietmečio inteligentų už antitarybinę propagandą
pabuvojo šio KGB veikėjo kabinete, o kai kuriems Kontrimo pastangų
dėka teko atsidurti Mordovijos lageriuose. Reikia manyti, kad
V.Andriukaitis tai puikiausiai žino. Dar daugiau, šiame filme
kandidatas apgailestavo, esą dabar draugas Kontrimas yra nepelnytai
nuskriaustas. Kokiame gi dar fantastiniame filme galima pamatyti
ar išgirsti panašų absurdą? Antra vertus, gal ir gerai, kad šis
filmas buvo parodytas visuomenei. Bent jau daugeliui pagaliau
atsivers akys, kokius kandidatas renkasi nuskriausti kagėbistai.
Ir, žinoma, tokių kino šedevrų kūrėjai. Beje, vienas toks sovietmečio
eros pabaigoje susukęs filmą, šmeižiantį monsinjorą A.Svarinską,
dabar darbuojasi kito kandidato - Seimo Pirmininko patarėju.