XXI amžius

Bebaimiai

Ne tik mokslo žmonės, bet ir kiekvienas iš mūsų esame patyrę ir įsitikinę, kad baimės jausmas yra negeras, žlugdantis jausmas. Baimių įvairovė tokia didelė, kad jos aprašyti neįmanoma: vieni bijo vorų, roplių, kiti – didesnio aukščio, dar kiti – uždarų patalpų, išeiti į sceną ar tribūną, lipti į aukštesnį medį ar kalną, bijojo ar tebebijo komunistų ir kagėbistų, bijo šaltos žiemos, karštos vasaros, bijo Dievo, bijo šėtono, bijo mirti, bijo gyventi, bijo netekti valdžios. Liguistą įkyrią, nepagrįstą baimę medikai vadina fobija. Antai uždarų patalpų baimė vadinama klaustrofobija. (Panašu, kad dauguma mūsų Seimo narių serga šia liga, nes iš baimės neva uždarai belangei posėdžių salei posėdžių nelanko.)
Visas baimes galima skirstyti į pagrįstas ir nepagrįstas. Štai vorų baimė yra nepagrįsta, nes neteko girdėti, kad voras į voratinklį įpainiotų žmogų, o gyvačių, komunistų, kagėbistų – pagrįsta, nes nuo jų nukentėjo ne vienas. Liguista įkyri, nepagrįsta baimė žmogų žlugdo, o pagrįsta – išganinga, sergėja, tarnauja saugiai būčiai. Yra baimių, kurias priskirti prie pagrįstų ar nepagrįstų sunkoka. Tokia yra Dievo baimė. Žmogus nugyvena visą gyvenimą Dievo baimėje, nenusikalsta iš Dievo baimės. Tačiau Dievas – maloningas ir gailestingas, todėl ne iš baimės, o iš meilės Jam reikėtų vykdyti Dievo valią, nenusidėti, savęs, savo blogo elgesio bijoti. Yra ir kitokia Dievo baimė, kai sąmoningai vengiama įtikėti, kad nereikėtų vykdyti Dievo valios, Jo įsakymų, o gyventi pagal savo valią. Tačiau tokia Dievo baimė nepagrįsta, nes Jis davė pasirinkimo laisvę, vadinasi, savęs, savo klaidų ir kalčių reikia bijoti. Taigi tiek tikintieji, tiek netikintieji Dievą turėtų nevengti išganingos, sergėjančios baimės, o labiausiai bijoti savęs. Deja, mūsų gyvenime patirtis rodo, kad daugelis nebijo nei Dievo, nei šėtono, nei savęs, o patys, šėtono apsėsti, braunasi į viešpačius, viešpatauja, vykdo šėtono valią. Anot profesorės Onos Voverienės („Lietuvos aidas“, 2002 11 09, p. 5), „…komunistinė-čekistinė dauguma liko akla ir kurčia Antikomunistinio kongreso ir Tribunolo sprendimams ir paspartintais tempais ėmė atkurti Lietuvoje sovietinę diktatūrą su visais jos požymiais“. Ir nieko nebijo, tapo bebaimiai!
Neseniai žiniasklaida paskelbė, kad Brazilijos mokslininkai nustatė baimės sritį žmogaus smegenyse. Toks atradimas paskatins mokslininkus ieškoti būdų gydyti nuo liguistos baimės, įvairių fobijų. Tačiau tokiuose ieškojimuose slypi ir pavojus, nes kas gi nutiktų, jei būtų naikinama kartu su nepagrįsta ir pagrįstoji baimė? Tokią padėtį matome tarp daugumos mūsų Seimo narių, Konstitucinio ir kitokių teismų teisėjų, vyriausybės bei savivaldybių darbuotojų, kurie, tarsi užsikrėtę kažkokiu antibaimės virusu (iš komunistinės praeities ir putiniškos dabarties), įsisiautėjo, tapo paties šėtono parankiniais, nieko nebebijo, šoka šėtonišką šokį. O gal prieš galą? Iš nevilties, kad tiesa, teisė ir teisingumas nenugalimi, nesunaikinami, jei dėl jų kovojama, galiausiai laimi.
Čia pat savivaldybių, ne už kalnų ir Seimo rinkimai, nedaug laiko liko „viešpačiams“ atsikvošėti, gaivinti savyje išganingąją baimę, vaikų, vaikaičių ir tautos pasmerkimo baimę, nes užmarštis su paniekos ir pasmerkimo žyme yra labai sunki bausmė, kurią patiria ne tik nubaustasis, bet ir jo šeima, visa giminė.

Algimantas ZOLUBAS
Vilnius