Atnaujintas 2002 m. gruodžio 20 d.
Nr.96
(1103)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Žemiškajame gyvenime Rojaus nebūna
Lietuvos vyskupų Konferencijos kreipimasis artėjant rinkimams

Brangūs tikintieji, visi geros valios Lietuvos piliečiai, paskutinę Advento savaitę jūsų laukia nelengvi pasirinkimai – turėsite balsuoti Respublikos Prezidento ir savivaldybių tarybų rinkimuose. Paremdama kurį nors kandidatą ar partiją, Katalikų Bažnyčia nutoltų nuo savo misijos laimėti Kristui visus žmones – ši nuostata jau ne kartą buvo paaiškinta. Tačiau ganytojai nori paraginti, kad kiekvienas pasinaudotų savo pilietine teise, nori atkreipti dėmesį į principus, kurių nedera išleisti iš akių. Primename, kad pasauliečiai turi moralinę pareigą gerai apmąstyti, krikščioniškomis vertybėmis grindžiamu valios pareiškimu dalyvauti sprendžiant politinius ir visuomeninius reikalus. Istorija byloja, kad atsisakymas balsuoti naudingas tiems, kurie veržiasi į atsakingas vietas, siekdami privačių ar tam tikros grupuotės interesų.
Šie dvigubi rinkimai reikalauja ypatingo jūsų apdairumo, nes labai skiriasi Prezidento ir savivaldybių tarybų veiklos sritys, nesutampa būdai, kuriais jie gali į gera keisti jūsų gyvenimą. Vadinasi, daugelis kriterijų, pagal kuriuos suteiksite pirmenybę vienam ar kitam pretendentui į Prezidentus, gali netikti, kai spręsite apie savivaldybių tarybų rinkimuose iškeltus partinius sąrašus, ir atvirkščiai. Pagaliau kandidatai kartais kalba apie dalykus – pensijas, policijos darbą, paramą žemdirbiams ir kt., kuriuos lemia ne Prezidentas ir ne savivaldybių tarybos, o Seimas ir Vyriausybė. Gerai pagalvokite, ar nusipelno pasitikėjimo tie, kurie iš principo negalėtų įgyvendinti savo pažadų.


Prezidento rinkimai: lietuvių pilietinės klausos testas

Šie Prezidento rinkimai parodys, kaip toli Lietuvos piliečiai pasistūmėjo populizmo link. Keletą testų per rinkimus Lietuvai yra parengusi ir Rusija. Apie tai rinkimų išvakarėse kalbėta Demokratinės politikos instituto ir Konrado Adenauerio fondo surengtoje konferencijoje “Prezidento rinkimai: Lietuvos politinio gyvenimo diagnozė”. Diskusijoje, be kita ko, pabrėžta, kad šie rinkimai kaip niekad išryškino daugelį Lietuvos politinio gyvenimo ir visuomenės ligos simptomų, o tikslesnę ligos diagnozę sužinosime po gruodžio 22-osios.

Kai veidas suauga su kauke

Vytauto Didžiojo universiteto Senato pirmininkas prof. Egidijus Aleksandravičius daugiausia dėmesio skyrė Rolando Pakso ir jo komandos savivaldybių rinkimuose įvaizdžio aspektams. Jis atkreipė dėmesį, kad R.Pakso - “tikro tvarkos riterio, pažadėjusio diktatūrą mafijai” - įvaizdis yra radikaliai ironiškas atminties nepraradusiems ne Vilniaus gyventojams. “Turiu omeny šimtamilijoninių mokesčių nusukimus nuo Lietuvos iždo, jam būnant Vilniaus meru, ir visokias pasakas su jo paties pinigais dar prieš įšokant į didžiosios politikos traukinį”, - sakė prelegentas. Jo nuomone, visa tai jau yra pavojingo atotrūkio ženklai, didinantys įtarumą, kad šio įvaizdžio nešiotojai ima nebeskirti kaukių nuo veidų.


Geresnio gyvenimo troškulys

Artėjant Prezidento rinkimams kažkaip liko užmiršti kartu vyksiantys savivaldybių rinkimai. Iš šalies atrodytų, kad jie tėra simbolinis priedas prie pirmojo šalies žmogaus rinkimų. Bet iš tikrųjų taip nėra. Kad ir kokios būtų ribotų galių mūsų vietinės valdžios, vienos ar kitos politinės jėgos pergalė nulems ir bendrąją Lietuvos politinę situaciją. Kad ir ką sakytume apie savivaldybes, kaip tik rinkimai į jas taps pirmąja repeticija prieš 2004 metų Seimo rinkimus. Pagal tuos vietos valdžios rinkimus bus daromos ir prognozės ateičiai, nužiūrimos kairiosios ar dešiniosios vienmandatės Seimo rinkimų apygardos, projektuojami koaliciniai partiniai junginiai.
Iš tiesų rinkimų agitacija savivaldos lygiu kiek blankoka. Kai kuriuose didesniuose miestuose savų partijų populiarumą bando pakelti optimistiniai lyderių-kandidatų į Prezidento postą portretai. Dažnai jų kompaniją papildo vietinių skyrių partiečiai. Tačiau daugelis tų plakatų nuobodžiai panašūs tarpusavyje, kaip panašios ir cukruotos partijų lyderių šypsenos. Apie kokią nors rimtesnę regioninę programą savo miestui ar rajonui neverta nė kalbėti. Pažadai čia būna dviejų rūšių: arba miglotai optimistiniai (kai pretendentai į merus siūlo savuosius nerealius suklestėjimo projektus, primenančius Naujųjų Vasiukų miražus), arba konkrečiai smulkmeniški (kai žmonės suvokia savo savivaldybės finansinių galių ribotumą), bet be tolesnės regiono plėtros vizijos.


Geriau daryti atgailą ir neklaidinti Lietuvos žmonių!

Neseniai pasipiktinę Laisvės kovotojai parodė man vieno laikraščio numerį. Stambia antrašte puikavosi straipsnis – „Rinkimų vajų bandoma perkelti ir į bažnyčias“. Manau, kad aš, kaip bolševikų kankintas, daugeliui metų pasmerktas koncentracijos lageriuose – gulaguose badui, šalčiui ir katorgos darbams, turiu teisę pasakyti savo pastabas ir apsaugoti gerus žmones nuo klaidų ir neobolševikų apgaulės.
Po antrašte – gana didelė nuotrauka: R.Paksas sveikinasi su arkivyskupu S.Tamkevičiumi. Toliau – kardinolas. Bet matyti, kad ši sena nuotrauka yra kažkoks montažas. Daugelį šokiravo besisveikinančiųjų šypsniai. Iš minėto straipsnio aiškėja, kad kandidatas į prezidentus R.Paksas išsiuntinėjo daugeliui Lietuvos katalikų kunigų (o gal ir visiems) „ganytojišką“ laišką: „Didžiai gerbiamas kunige klebone… Adventui atėjus ir šv. Kalėdų belaukiant, priimkite mano nuoširdžiausius sveikinimus, kuriuos norėčiau perduoti ir visai Jūsų parapijos bendruomenei“.
Bolševikų okupacijos metais bažnyčias lankydavo KGB agentai, užrašinėję kunigų pamokslus. Vėliau, atsiradus japoniškiems diktofonams, agentų darbas palengvėjo ir jų apsilankymai padažnėjo. Mums, kunigams, buvo gerai žinomi KGB sumanymai. Perskaitęs Evangeliją, visuomet pasakydavau: įjunkite magnetofoną, pradedu pamokslą. Ir mano byloje kaip įkaltis buvo 29 kasetės. Teismą pasiekė tik devyniolika: matyt, nenorėjo per daug viešinti kai kurių savo agentų.


Išniekinta koplyčia Utenoje

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui J.Bernatoniui
Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui A.Klimavičiui

Prieš keletą dienų Utenoje nežinomi asmenys išterliojo Švč.Mergelės Marijos Kankinių Karalienės koplyčios fasado sienas bei įėjimo vartų stulpus. Įspūdingos architektūros koplyčia, pastatyta Aleksandro Žemaičio (beje, staiga prieš pat koplyčios pašventinimą mirusio ir joje palaidoto) rūpesčiu bei lėšomis ir skirta broliui partizanui ir motinai atminti, yra tapusi Utenos miesto įžymybe bei simboliu. Teritorijoje aplink koplyčią, vadinamame partizanų kalnelyje, yra palaidota partizanų, jiems atminti pastatyta daug kryžių. Neseniai koplyčios išorė buvo atnaujinta, o joje pradėtos laikyti reguliarios pamaldos, į kurias gausiai renkasi uteniškiai ir miesto svečiai.