Naujoji globalinė tvarka negali būti atsieta nuo moralės principų
Savo kreipimesi Pasaulinei taikos dienai (minimai sausio 1-ąją)
Popiežius priminė enciklikos „Pacem in terris” artėjantį 40-metį ir jos idėjas

Palaimintasis Jonas XXIII beatifikuotas 2000-aisiais šventaisiais metais

Ateinanti sausio 1-oji kartu su naujametėmis iškilmėmis ir Dievo Gimdytojos pagerbimu Katalikų Bažnyčioje taip pat jau 36-ą kartą bus minima kaip Pasaulinė maldos už taiką diena. Ta proga paskelbtame savo tradiciniame kreipimesi, pavadintame „Pacem in terris: nuolatinė užduotis”, popiežius Jonas Paulius II norėjo priminti savo pirmtako palaimintojo Jono XXIII gerąjį raginimą išsaugoti visuotinę taiką. Šis raginimas, išreikštas 1963 metų balandžio mėnesį paskelbtoje enciklikoje „Pacem in terris” („Taika žemėje”), per pačią šaltojo karo kulminaciją, neprarado aktualumo ir šių dienų pasauliui, sukrėstam tarptautinio terorizmo bangos, kada ypač reikia globaliniu teisingumu paremtos taikos.
Esant atsinaujinusiai ginklavimosi varžybų plėtrai, kada nemažėja pilietinių ir tarptautinių „brolžudiškų konfliktų“ apimtis, kada kuriamos naujos prieštaringos „prevencinio karo” teorijos, Šventasis Tėvas primena būtinumą laikytis politikos srityje amžinųjų fundamentalių vertybių bei visuotinai atnaujinti įsipareigojimą taikai. Tik išmintingai įvertinant „laiko ženklus” ir pasiryžtant su atsidavimu darbuotis bendrojo gėrio labui, yra įmanomas tikrasis tarpusavyje kaip niekad glaudžiai susietos visos žmonių giminės taikus sambūvis. Jonas Paulius II kreipimesi ragina kurti naujas globalinio valdymo struktūras, kurios būtų grindžiamos visų žmonių orumo lygybe ir skatintų jų pagrindinių teisių bei pareigų realizavimą.
Pažymėtina, kad 1963 m. balandžio 11 d., Didįjį ketvirtadienį, paskelbta popiežiaus Jono XXIII enciklika „Pacem in terris” yra pirmasis tokio pobūdžio Katalikų Bažnyčios dokumentas, kuris buvo skirtas ne tik dvasinio luomo nariams, tikintiesiems, bet ir „visiems geros valios žmonėms”. (Vėliau tokios nuostatos savo enciklikose laikėsi ir kiti popiežiai.) Visi gali ir turi suprasti, kad patvari taika yra įmanoma, jeigu „yra grindžiama tiesa, kuriama vadovaujantis teisingumu, gaivinama ir ugdoma artimo meilės veiksmais bei įgyvendinama laisvės sąlygomis”.

Istorinis kontekstas ir paralelės su dabartimi

Popiežiaus Jono Pauliaus II laišką būsimajai Pasaulinei ir taikos dienai gruodžio 18 dieną spaudos konferencijoje pristatė naujasis Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas italas arkivyskupas Renatas Martinas, kuris šiame poste pakeitė rugsėjo mėnesį mirusį vietnamietį kardinolą Fransua Ksavjerą Ngujen Van Tuaną. Prieš tai 16 metų arkivyskupas R.Martinas dirbo Šventojo Sosto misijos Jungtinių Tautų Organizacijoje vadovu. Kalbėdamas apie Šventojo Tėvo kreipimąsi, kuriuo, kaip minėta, siekiama pažymėti enciklikos „Pacem in terris” paskelbimo 40-metį, arkivyskupas pirmiausia pabrėžė tą istorinį kontekstą, kuriame ji buvo pateikta pasauliui.
Vos prieš dvejus metus iki „Pacem in terris” paskelbimo, 1961-aisiais, buvo pastatyta Berlyno siena, kuri simbolizavo komunistinio režimo pančiais suvaržytos Rytų Europos atitvėrimą nuo likusio laisvojo pasaulio.
Be to, septintojo dešimtmečio pradžioje galutinai subyrėjo kolonijinė sistema Afrikoje ir Azijoje, kas sąlygojo naujų nepriklausomų valstybių atsiradimą, o kartu ir sovietinio totalitarizmo pastangas savo įtakai plėtoti šiame besivystančiame Trečiajame pasaulyje. 1962 metais, Sovietų Sąjungai dislokavus savo strateginį ginklą vos už 80 mylių nuo Jungtinių Valstijų krantų - neseniai komunistinį perversmą patyrusioje Kuboje, buvo susidariusi labai reali pasaulinio branduolinio karo grėsmė. Tuo metu Romoje vyko II Vatikano Susirinkimas, kuriame, be kita ko, buvo svarstomos Katalikų Bažnyčios galimybės vesti dialogą su sparčiai besikeičiančiu šiuolaikiniu pasauliu.
Dabar bandoma ieškoti kokių nors paralelių tarp šių dienų bei ankstesnių visuotinės reikšmės įvykių, ir jos nesunkiai atrandamos. Buvusią „geležinę uždangą” pakeitė nauja siena tarp išsivysčiusių industrinių valstybių, informacinės visuomenės ir to trečdalio pasaulio gyventojų, kurių pajamos nesiekia ir dolerio per dieną - dauguma kurių neturi netgi ko valgyti. Taigi totalitarinio komunistinio Rytų bloko ir demokratinio Vakarų pasaulio priešpriešą pakeitė kitokių „civilizacijų sandūra”, kurios apibrėžiamos skirtingais ekonominio išsivystymo lygiais arba skirtingomis pasaulėžiūrinėmis nuostatomis. Vietoje Kubos krizės dabar turime Irako krizę, o šaltojo karo ideologines batalijas pakeitė prevencinio karo teorijos. Panašiai kaip II Vatikano Susirinkimo metu, dabar vėl vis dažniau girdime kalbant, jog, „pasauliui atsidūrus pažiūrų aklavietėje ir nežinant, kaip toliau gyventi”, Bažnyčia turi aktyviau skelbti savo socialinį mokymą ir ryžtingai reikalauti vadovautis moraliniais principais tiek nacionalinės, tiek tarptautinės politikos mastu.
Popiežius Jonas Paulius II, savo kreipimesi komentuodamas „Pacem in terris” mokymą, pažymi tą reikšmingą faktą, „jog pasaulis, nepaisant tam tikros dramatiškos padėties (o gal būtent dėl jos - M.B.), vis labiau suvokia konkrečias dvasines vertybes”. Žmonės vis labiau suvokia, „kad jų ryšys su Dievu, viso gėrio šaltiniu, yra jų ir kaip individų, ir kaip socialinių būtybių gyvenimo tvirtas pamatas ir aukščiausias kriterijus”. Toks ryšys tarp dvasinių vertybių geresnio suvokimo ir politinių to pasekmių ypač akivaizdus taikos įtvirtinimo srityje.
„Teisingai supratus taikos problemą, negalima ignoruoti klausimų, susietų su moralės principais, ypač tokių, kaip pagarbos žmogaus teisėms ir orumui”, - sakė pristatydamas Jono Pauliaus II kreipimąsi arkivyskupas R.Martinas. Čia gyvybiškai svarbus vaidmuo tenka religijai, nes ji „ryžtingai dėmesį sutelkia į tai, kas jai būdinga: atsivėrimą Dievui, visuotinio broliškumo troškimą ir solidarumo kultūros skatinimą”, rašoma kreipimesi. Enciklikoje „Pacem in terris” plačiai kalbama apie būtinumą nutraukti ginklavimosi varžybas ne vien tik todėl, kad „be nusiginklavimo taika lieka nuginkluota”, bet ir todėl, kad didžiulius ginklavimosi fondus (dabar kasmet ginkluotei išleidžiama 800 milijardų dolerių!) galima būtų panaudoti finansuojant tikrąją pažangą. „Neįmanoma pasaulyje panaikinti bado, kol kasmet šimtai milijardų dolerių skiriami ginklavimuisi”, - pabrėžė Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas.

„Pacta sunt servanda”

Popiežius Jonas Paulius II savo kreipimesi kalba ir apie enciklikos „Pacem in terris” pranašiškai iškeltą žmogaus teisių gynimo nuostatą, kaip į XX a. pabaigos pagrindinį politikos variklį. Įsitikinimas, kad visos žmogiškos būtybės lygios savo orumu ir todėl visuomenė privalo prie šios prielaidos priderinti savo struktūras, greitai davė pradžią žmogaus teisių sąjūdžiams, kurie vienai didžiausių šiuolaikinės istorijos varomųjų jėgų suteikė konkretų politinį pavidalą, - rašoma kreipimesi Pasaulinei taikos dienai. - Šie sąjūdžiai, iš tikrųjų išplitę jau visame pasaulyje, prisidėjo prie diktatoriškų valdymo formų žlugimo, nes reikalavo pakeisti jas kitomis, demokratiškesnėmis, didesnį tautos dalyvavimą laiduojančiomis formomis”. Šios jėgos davė pradžią 1989 metų įvykiams Rytų ir Vidurio Europoje, nulėmusiems komunistinės sistemos žlugimą.
Visgi Šventasis Tėvas pripažįsta, kad iki galo nebuvo įgyvendinta Jono XXIII vizija žmogaus teisėms suteikti visuotinį pobūdį. „Tenka, deja, konstatuoti, kad tarptautinė bendrija neretai svyruoja dėl pareigos gerbti bei įgyvendinti žmogaus teises”, - rašo jis savo kreipimesi. - Matome, kaip veriasi nerimą kelianti praraja tarp naujų „teisių”, skatinamų pažangios technologijos visuomenėse, ir elementarių žmogaus teisių, kurios vis dar nepakankamai įgyvendinamos ekonomiškai silpnuose regionuose”. Popiežius nurodo, kad pirmiausia jis turi omenyje žmogaus pagrindines teises į maistą, gyvenamąjį būstą, teisę į tautos apsisprendimą ir nepriklausomybę. Jis perspėja, kad likusi tokia „didelė netvarka” pasaulyje neišvengiamai sukelia įvairaus pobūdžio įtampą ir konfliktus.
Jonas Paulius II pabrėžtinai primena, kad jeigu turtingos šalys nori taikos, jos privalo įvykdyti savo įsipareigojimus, duotus tarptautinėse konferencijose, ypač pažadus paremti vargingas valstybes. „Politiniai viršūnių susitikimai regioniniu ir tarptautiniu mastu tarnauja taikai tik tuomet, kai prisiimtus bendrus įsipareigojimus gerbia kiekviena pusė”, -pažymi jis savo kreipimesi. Priešingu atveju, konstatuoja Šventasis Tėvas, tokie susitikimai ir susitarimai gali likti nereikšmingi ir tušti. O tada, kaip matome iš daugelio tarptautinio gyvenimo pavyzdžių, žmonės pradeda abejoti politinio dialogo naudingumu ir kaip nesutarimų sprendimo būdą vėl renkasi jėgos metodus, tarp jų ir nepateisinamus terorizmo veiksmus.
„Prisiimtų ir nevykdomų įsipareigojimų neigiami padariniai taikai turėtų skatinti valstybių ir vyriausybių vadovus labai atsakingai vertinti kiekvieną savo nutarimą”, - aiškina Popiežius. Jis pažymi, kad visais laikais turėjo būti laikomasi prisiimtų įsipareigojimų, „bet pažadus vargšams būtina laikyti ypač saistančiais”. Įsipareigojimų nevykdymas ekonomiškai silpnoms šalims yra didelė moralinė problema, nes jose kyla didelis nusivylimas. Tai „dar labiau išryškina pasaulyje egzistuojantį neteisingumą” dėl esamų nevienodų galimybių, ypač kai parama neturtingiesiems dažnai nulemia ir jų padorią egzistenciją. Dėl beviltiškumo visiškai prarandamas pasitikėjimas, kuris „tarptautiniuose santykiuose yra pamatinės vertės socialinis kapitalas”.
Kad „apimtas netvarkos” pasaulis galėtų vėl gyventi laisvai, teisingai ir saugiai, popiežius Jonas Paulius II siūlo tris būdus esamai padėčiai sutvarkyti. Pirmiausia jis dar kartą primena bendrąjį Bažnyčios mokymą, kad visuomeniniai reikalai negali būti atsieti nuo moralės principų. Palaimintasis Jonas XXIII savo enciklikoje „Pacem in terris” taip pat nepritarė tiems, kurie teigė, jog politika yra visiškai atskirta nuo moralės ir yra pavaldi vieninteliam intereso kriterijui. „Politika yra žmogaus veikla, todėl ji pavaldi moraliniam sprendimui”, - rašoma kreipimesi Pasaulinei taikos dienai. Visuomeninis gyvenimas nevyksta už moralinio vertinimo ribų, todėl pasaulinė politika negali būti „savotiškoje laisvojoje zonoje”, kurioje dorovės įstatymas neturi jokios galios”.
Kitas neatidėliotinai spręstinas klausimas įtvirtinant naujus pasaulinės tvarkos pavidalus yra sutelkimas dėmesio į „visuotinių žmogaus pareigų” veiksmingą vykdymą. Esmė ta, kad, 1948 metais priėmus Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kuri iš esmės buvo svarbus žingsnis kelyje į teisinių valdymo struktūrų kūrimą, nebuvo pakankamai akcentuojamos iš to kylančios pareigos. „O juk būtent pareiga nužymi ribas, kurių teisėms nevalia peržengti, kad jos nevirstų savivale, - pabrėžia popiežius Jonas Paulius II. - Didesnis visuotinių žmogaus pareigų įsisąmoninimas labai pasitarnautų taikai, nes suteiktų moralinį pamatą bendram „dalykų tvarkos” pripažinimui, kuri nepriklauso nuo kokio nors individo ar grupės valios”.
Pagaliau Šventasis Tėvas pateikia savo esminį pasiūlymą „visiems bendromis jėgomis kurti naują visos žmonių šeimos organizacinę struktūrą, kuri laiduotų tarp tautų taiką bei santarvę ir tuo pačiu skatintų jų visapusišką pažangą”. Jis iš karto pažymi, kad šio jo siūlymo nereikia laikyti kvietimu kurti kokio nors darinio - „globalinės supervalstybės”. Juk dar visų savo galimybių neišnaudojo ir Jungtinių Tautų Organizacija, kurią popiežius Jonas XXIII laikė „patikima priemone taikai pasaulyje išlaikyti bei įtvirtinti”. Kaip neseniai pastebėjo Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas, Šventasis Sostas svarsto galimybę tapti tikruoju Jungtinių Tautų nariu (dabar turimas nuolatinio stebėtojo statusas). Taigi kalbėdamas apie naują pasaulio „organizacinę struktūrą”, Šventasis Tėvas turi omenyje „tęsimą ir gilinimą jau dabar vykstančių procesų”, kurie atitinka „skaidrumo bei patikimumo poreikį visose viešojo gyvenimo srityse”, taip pat ir tarptautinio politinio autoriteto mastu.

Artimųjų Rytų konfliktui spręsti ir kovai su terorizmu reikalinga nesavanaudiška politika

Tarp konkrečių problemų, kurias sprendžiant popiežius Jonas Paulius II siūlo taikyti naująjį „moralios politikos” metodą, yra padėtis Artimuosiuose Rytuose ir ypač Šventojoje Žemėje, kurią apibrėžia kaip „dramatišką”. Tiek JAV, tiek Vatikanas, tiek patys Izraelio vadovai pripažįsta, kad Šventosios žemės teritorijoje turi taikiai egzistuoti dvi valstybės - žydų Izraelis ir arabų Palestina. Nepaisant to, per pastaruosius dvejus metus dėl tebesitęsiančio prievartinio konflikto žuvo beveik 2,5 tūkstančio žmonių. „Diena po dienos, metai po metų griežtas abipusis atmetimas ir tiesiog begalinė smurto bei keršto grandinė kol kas suardo bet kokius mėginimus pradėti kalbėtis apie tikrąsias problemas”, - teigė Šventasis Tėvas.
Šis konfliktas sukėlė ir ekonominę suirutę, ypač Vakariniame Jordano krante. Čia vidutinės gyventojų pajamos minėtų dvejų metų laikotarpiu sumažėjo beveik tris kartus (nuo 2000 iki 700 dolerių), apie 70 proc. darbingų palestiniečių neturi jokio pajamų šaltinio ir 1,8 mln. (daugiau kaip pusė) gyventojų savo egzistenciją palaiko tik humanitarinės paramos dėka. Izraelio ekonominiai nuostoliai yra mažesni, tačiau taip pat juntami, ypač finansinėje srityje, ryškus ir žmonių psichologinis nuovargis nuo nesibaigiančių teroristinių išpuolių. Todėl akivaizdžiai reikia suderinti tarptautinės bendrijos pastangas, siekiant įvesti Artimuosiuose Rytuose taiką, tačiau, kaip pripažįsta Jonas Paulius II, įvairių valstybių skirtingi interesai šio regiono ir taip labai keblią padėtį daro dar dramatiškesnę.
Tiesiogiai nekaltindamas nė vieno konflikto dalyvio, Šventasis Tėvas perspėja, jog „kol atsakingi pareigūnai nėra pasirengę nuoširdžiai peržiūrėti savo valdžios taikymo būdų bei rūpintis savo tautų gerove, tol bus sunku įsivaizduoti, kaip būtų įmanoma pasistūmėti taikos link”. Ši pastaba, matyt, vienodai taikytina tiek kraštutinę nesutaikomos kovos poziciją užėmusiai Arielio Šarono vadovaujamai Izraelio vyriausybei, tiek ir ypač korumpuotai bei nesugebančiai susitvarkyti su savo teroristinėmis grupėmis Jesiro Arafato politinei palestiniečių administracijai. „Brolžudiškas karas, kasdien drebinantis Šventąją Žemę ir supriešinantis jėgas, aiškiai rodo, kaip reikia vyrų ir moterų, įsitikinusių, jog politika turi remtis pagarba žmogaus orumui bei teisėms. Tokia politika būtų visiems nepalyginti naudingesnė negu nuolatinis konfliktinės situacijos palaikymas”, - tvirtina popiežius Jonas Paulius II. Tokie palinkėjimai yra naudingi žinant sausio mėnesį planuojamus rinkimus tiek Izraelyje, tiek Palestinos autonominėje savivaldoje. Tačiau Izraelyje vyraujant „griežtos politikos” nuotaikoms, atrodo, rinkimus vėl laimės A. Šarono vadovaujama „Likhud” partija, o Palestiniečių autonomijos vadovybė kaip paprastai „dėl susidariusių aplinkybių” rinkimus nukels į neapibrėžtą ateitį.
Popiežius Jonas Paulius II savo laiške Pasaulinei taikos dienai paminėti daugiau neminėjo jokių konkrečių tarptautinių problemų, nesvarstė išsamiau nei tarptautinio terorizmo grėsmės, nei JAV siekių įveikti jį karinėmis priemonėmis, iškeliant vadinamąją prevencinio karo koncepciją. Tačiau spaudos konferencijoje, kai buvo pristatomas šis dokumentas, atsakydamas į žurnalisto klausimą arkivyskupas R.Martinas pripažino, kad po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių „tarptautinio terorizmo vėžio auglys pasauliui kelia didžiausią grėsmę, ypač jo stabilumui ir saugumui”. Arkivyskupas taip pat pažymėjo, kad reikia stengtis nuginkluoti terorizmą palaikančius ir masinio naikinimo ginkluotę turinčius režimus, tačiau pasitelkus Jungtinių Tautų Organizacijos sistemą, o ne vienašališkais veiksmais.
Be to, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas sakė, kad prevencinis karas yra iš esmės agresijos aktas, o ne gynybos priemonė, ir todėl jai netinka „teisingo karo” apibrėžimas. „Kiekviena valstybė turi teisę gintis nuo užpuolimo, - patikslino arkivyskupas R.Martinas. - Bet tai turi būti tikras užpuolimas, o ne užpuolimo tikimybė”. Jau kelis mėnesius Vatikano vadovai, tarp jų ir kardinolas A.Sodanas, gana skeptiškai vertina JAV prezidento Džordžo Bušo grasinimus pradėti prevencinį karą prieš Irako diktatorių Sadamą Huseiną. Tačiau, daugelio stebėtojų nuomone, būtent minėtas arkivyskupo R.Martino pareiškimas buvo kaip niekad aiškus ir nedviprasmiškai griežtas.

* * *

Baigdamas savo kreipimąsi Pasaulinei taikos dienai, popiežius Jonas Paulius II dar kartą primena prieš 40 metų paskelbtos enciklikos „Pacem in terris” palikimo reikšmę, ypač joje iškeltą užduotį visiems geros valios žmonėms „kurti naujus visuomenės santykius, vadovaujantis tiesa, teisingumu, meile ir laisve”. Šventasis Tėvas taip pat išreiškė viltį, jog „Pacem in terris” keturiasdešimtosios metinės bus tinkamai paminėtos bažnytinėse bendruomenėse naujomis ekumeninio ir tarpreliginio pobūdžio iniciatyvomis. Šios iniciatyvos bus atviros visiems, trokštantiems sulaužyti skiriančius barjerus, sutvirtinti abipusės meilės saitus, geriau vieniems kitus suprasti ir atleisti visiems, iš kurių buvo patirta neteisybė”.

Mindaugas BUIKA

© 2002"XXI amžius"