Atnaujintas 2003 m. sausio 3 d.
Nr.1
(1105)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Nuomonės
Ora et labora
Darbai
Visuomenė
Atmintis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pasaulis
Mums rašo


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Modernus liftas slaugos ligoninėje

Utenos šv.Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje įrengtas modernus 1600 kg keliamosios galios liftas, galintis transportuoti sunkius ligonius su visa lova. Turėti tokį liftą buvo viena iš ligoninės personalo bei ligoninės labui besidarbuojančių seserų pranciškonių vizija. Sukaupus reikiamų lėšų, ši vizija tapo tikrove.

Ligoninė - sunkiems ligoniams

Utenos šv.Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė buvo įsteigta 1996 metais sename, kadaise čia buvusios Utenos ligoninės pastate. Steigėjas - Panevėžio vyskupijos Utenos dekanatas (dekanas - jau miręs kun. P.Adomonis). Ligoninė, pavadinta šv.Klaros, vienuolės pranciškonės, globojusios ligonius, vardu, tapo prieglobsčiu neįgaliesiems, sunkiomis ligomis sergantiems, negalintiems judėti ir patiems apsitarnauti žmonėms. Tokių žmonių slauga reikalauja nemažai kantrybės ir pasiaukojimo. Todėl neatsitiktinai ši ligoninė susilaukia vienuolių pranciškonių dėmesio - seserys iš vienuolyno Pitsburge (JAV) ne tik dažnos viešnios Utenoje, bet čia jos atlieka ir kilnią globėjišką misiją. Ypač daug širdies šilumos šios ligoninės labui yra atidavusi sesuo Dolorita.
Ligoninės medicinos personalas - dvi gydytojos, septyniolika slaugytojų nuoširdžiai rūpinasi ligoniais. Ligoninė siekia tapti modernia, šiuolaikine pirminio lygio stacionare įstaiga, savo darbe medikai nori pritaikyti naujausius slaugos mokslo pasiekimus ir metodikas, nuolat kelti kvalifikaciją ir gilinti žinias. Lifto įrengimas buvo viena prioritetinių sričių, gerinant slaugos kokybę.


Ar verta kriminalinį gyvenimą iškelti viešumon?

Skubam su vaiku namo jau tamsiu paros metu. Aš į priekį, o mažasis bemaž atbulas, besidairydamas į šalis. „Nebijok, - sakau sūnui. – Niekas negriebs motinos su vaiku!“ - „Ką gali žinoti, - bailiai duslia greitakalbe išberia žiniasklaidos vaikas. – Visokių durnių šiais laikais yra. Per televizorių sakė“.
Tikrai neleidžiu vaikams ilgai spoksoti į televizorių. O ypač po aštuntos valandos vakaro. Bet ir nekalčiausiose laidose reklamos metu sukišami anonsai kriminalinių laidų (ir ne tik) su išdarkytais kūnais ir skausmingiausiomis, žiauriausiomis aukos pasakojimo detalėmis. Tokia reklama pasieks savo negeidžiamą antireklaminį poveikį: teks uždrausti vaikams iš viso žiūrėti televizorių, nes niekada nežinai, kokioje laidoje ir kuriuo metu jis išvys besimėtančias žmogaus kūno dalis…
Bet kolegos tik skėsteli rankomis: kol bus paklausa tokių laidų, bus ir pasiūla. Suprask, gyvenam kažkokioj nesveikoj visuomenėj, kurioje vieni yra aukos, kiti – nusikaltėliai, o treti – žiūri televizorių ir mąsto, prie kurių prisidėti: sėdėti ir tapti auka ar pačiam nusikalsti. Trečio kelio nėra – toks įspūdis susidaro atsisėdus prie televizoriaus ar paėmus į rankas laikraštį.
Ant šitos kriminalinių temų populiarumo bangos nutarė pasisupti ir VšĮ „Kolpingo kolegijos“ diskusijų klubas, pasirinkęs temą „Ar verta kriminalinį gyvenimą iškelti viešumon?“ Turbūt todėl tarp kviestųjų dalyvauti – daugiausia žurnalistų, policijos atstovai ir keli Kolpingo kolegijos dėstytojai. Moderatorius – doc. dr. Sigitas Daukilas.