Atnaujintas 2003 m. sausio 8 d.
Nr.2
(1106)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Atmintis
Žvilgsnis
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kelio ženklas

Vaidotas Daunys 1992 metais

Ir lyg idėja, šalnos pakąsta – kelio ženklai.
Klausyk, tai banga praeities, mums ieškanti kranto!
Jos viršūnėje švysteli tie, kas gelmėj pasiryžta,
Štai tyli paslaptis obelies, sprogstančios vėjy!

Tik šviesos ilgesys mums įduoda į ranką po plunksną,
Po paukštį akims, po pavasario skrydį veidams,
Skleidžiasi saulėje sapnas, garuoja drėgni mūsų rūbai,
Provėža kovo sniege.

(V.Daunys. „Kelio ženklai“)

Žymiam kultūros veikėjui, poetui, redaktoriui Vaidotui Dauniui sausio 2-ąją būtų sukakę 45-eri. Būtų, jei ne lemtingas skrydis oro balionu.
1995 m. liepos 29 d., šeštadienį, Vingio parke vyko aerostatų varžybų, skirtų V Pasaulio lietuvių sporto žaidynėms, vakarinis skrydis. Oro balionų fiesta – „Padangių gėlės“. Startas buvo numatytas 19 val., bet dėl sudėtingų meteorologinių sąlygų (vėjas 6 m/sek., gūsiai 9 m/sek.) atidėtas 20 val. Po 20 val. startas buvo atidėtas dar kartą – 20.30 val. Šį kartą jau startavo pirmasis balionas – su teisėju. Maždaug po 5 min. į dangų netikėtai pakilo aerostatas, kurį pilotas dar tik rengė startui… Tai atsitiko dėl techninių nesklandumų. Kai, dar prieš startą atsiplėšęs nuo žemės, dideliu greičiu į viršų šovė oro balionas, jis kartu iškėlė ir gondolą laikiusius žmones. Visi, pakilus balionui, spėjo nušokti, išskyrus Vaidotą. Jis buvo iškeltas į 300 metrų aukštį ir iš ten krito žemyn, į Vingio parko teritoriją. Iš mėlynės aplink jo dešinės rankos riešą nuspręsta, kad gondolą jis laikė virve apsisukęs ranką, todėl laiku nespėjo nušokti. Pilotas kabantį savo komandos narį pastebėjo tik maždaug 100 metrų aukštyje. Griebė už rankų, bandė įtraukti į krepšį. Deja…
Tai buvo jaukus šventiškas liepos pabaigos vakaras. Žmonių minia Vingio parke buvo plūstelėjusi kaip į Sąjūdžio mitingą. Žmogus, kaip mažas šapelis, atitrūko nuo gondolos, bet ne nuo būties. Žmogus iš dangaus krito į žemę.
Viena iš JAV atvykusi moteris tada paklausė rašytojo Raimondo Kašausko: „Čia pas jus visko pasitaiko, ar tik jis neatsistojo kam nors skersai kelio?“ „Ne, – atsakė R.Kašauskas, - Vaidotas niekam negalėjo stovėti skersai kelio, turbūt ir pavydo niekam nekėlė, nes visiems buvo aišku, kad tokios naštos, kokią užsikrovė jis, ne kiekvienas imtųsi“. Galbūt dėl to ir įvairių pažiūrų žmonės, politikos, kultūros veikėjai ėjo prie jo karsto, minia grūdosi gatvėje, prie Rašytojų sąjungos pastato.
„Jūs manęs nepažįstat, bet pasakysiu – didelio draugo netekot“, - pasakė man laidotuvėse.
„Labai, - atsakiau nepagalvojęs“, - taip 1995 metų laikraštyje „Atgimimas“ savo straipsnelį „Bičiulį išlydint“ pradeda filosofas Romualdas Ozolas. Ir toliau rašo: „(…) Ne tik susimąstyti, bet ir realizuoti tokį daugiasluoksnį kultūros pasaulį, kokiu jau iki šiol buvo tapęs Regnum (liet. Karalystė – V.K. past.), gali tik poetas, bet ne bet koks, o mąstantis ir suprantantis. Vaidotas skaidriai jautė, tiksliai mąstė, aiškiai suprato ir – priedo – ryžtingai veikė. Ir liko prakilnus inteligentas, bendraujantis vienišius, aristokratinio idealizmo žmogus.
Iš čia – iš savo paties gelmių – jis sėmėsi Regnum pasaulio kūrimo paskatą. Regnum turėjo būti aisbergo viršūnė.(…) Likusieji bendražygiai mato, kaip tuščia liko, trūkus aisbergą laikiusiai gravitacijai. Iš inercijos tebeskrieja leistieji žurnalai, knygos, koncertai, filmai. Didelio draugo netekom. Labai“.
V.Daunys gimė 1958 metais Panevėžyje, užregistruotas Rokiškyje. Savo įvairialypį talentą jis paveldėjo iš tėvų: motinos Joanos Daunienės, lituanistės, Vydūno draugijos garbės narės, ir tėvo Stasio Daunio, sovietmečiu represuoto, dabar – žymaus etnografo, savito poeto. Iki aštuntos klasės vidurio Vaidotas mokėsi Kauno 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabartinėje Maironio gimnazijoje), o baigė vidurinį mokslą jau Rumšiškėse, dabartinėje J.Aisčio vidurinėje mokykloje. Vėliau studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą.
Pirmieji Vaidoto eilėraščiai periodikoje pasirodė 1967 metais, kai jam tebuvo devyneri. Tai, suprantama, buvo dar naivūs, vaikiški eilėraščiai, tačiau tikrai retas šešiolikos metų žmogus parašo eilėraščių, į kuriuos įterpta lotyniškų frazių. 1974-aisiais laikraštyje „Kauno tiesa“ pasirodė jo eilėraštis „Tikiu žmogumi“, kupinas meilės ir tikėjimo. Jau po metų kitų Vaidoto poezijoje suskamba būties paslaptys. Daug to meto poeto eilėraščių siejasi su žmogaus egzistencijos vienu pagrindinių klausimų – mirtimi. Tačiau laiko, erdvės laikinumas negąsdina nei poeto, nei jo lyrinio herojaus. Nuo tada V.Daunio poezijoje jau yra juntamas gyvenimo laikinumas ir pomirtinis tęstinumas. Kiek vėliau atsiranda ir labai svarbus vienišumo akcentas.
Dar studijuodamas Vilniaus universitete Vaidotas pradėjo dirbti žurnalo „Pergalė“ (dabar – „Metai“ – K.V. past.) literatūros mokslo ir kritikos skyriuje. Tuo metu pasirodė jo rašytos knygų recenzijos, apžvalgos, moksliniai straipsniai. Vaidotas rengėsi rašyti disertaciją apie Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą.
1983 metais žurnale „Nemunas“ pasirodė V.Daunio eilėraščių ciklas „Metų laikai“, vėliau tapęs pagrindu jo to paties pavadinimo pirmajai poezijos knygai.
Joje jaučiamos sutvirtėjusios vienatvės, tikėjimo temos, aliuzijos į piligrimystę. Sniegas ir vėjas – tai turbūt dvi ryškiausiai knygoje gyvenimišką būtį atspindinčios materijos, kurių laikinumas neleidžia mums užsimiršti.
1985-1989 metais Vaidotas parengė ir redagavo almanachą „Veidai“, kurio pasirodė penkios knygos. Jame jis siekė apjungti pradedančiuosius poetus, prozininkus, kritikus, muzikus, filosofus.
Nuo 1985 metų V.Daunys kurį laiką vadovavo ir Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai. Vilniuje, Rašytojų sąjungos klube, surengtame vakare, skirtame Vaidoto 40-osioms gimimo metinėms, poetas Kęstutis Navakas sakė, jog V.Daunys buvo neabejotinas visos savo kartos lyderis. „Aš puikiai prisimenu, kokia sensacija buvo jo pradėtas leisti almanachas „Veidai“ – pirmasis autentiškas jaunųjų balsas“, - pažymėjo K.Navakas. 1987 metais V.Dauniui buvo pasiūlyta redaguoti moksleiviams skirtą žurnalą „Žvaigždutė“, o nuo 1988 metų rudens jam pavyko įkurti meno kultūros žurnalą „Krantai“, kurį iki pat žūties redagavo. „Krantai“ – žurnalas, jungiantis įvairius menus, kultūrą, atstovaujantis Dailininkų, Kompozitorių, Fotomenininkų ir Teatro veikėjų sąjungoms, iškart tapo ryškiu atgimstančios lietuvių kultūros reiškiniu. Pasak profesorės Viktorijos Daujotytės, „nuo „Veidų“ Vaidotas ėjo į „Krantus“, nuo „Krantų“ į Regnum; visą laiką jis klausė, kur yra tie žmonės, kurie galėtų kalbėti tikra kalba apie Bachą, Karsaviną, Čiurlionį“.
1991 metais jis su savo draugais įsteigė Regnum fondą , - leidybinį, poetinį ir muzikinį projektą: įkūrė to paties pavadinimo knygų leidyklą, periodinį almanachą ir kamerinės muzikos ansamblį. Regnum almanacho pirmosios knygos pirmajame puslapyje Vaidotas rašo, kad šis projektas skiriamas „draugams, kurių jau nebėra ir kurių dar nėra“, bei deklaruoja priklausomybę, - priklausomybę dvasioje. V.Daunys pasisakė už kūrybą, turinčią kriterijus, atidengiamus tradicijoje, ir pabrėžė tradicijos tęstinumą. Karalystė plėtėsi: įvairiuose Lietuvos miestuose Vaidoto organizuotuose renginiuose buvo klausomasi eilių, aptariami Oskaro Milašiaus, Mandelštamo, Karsavino, Bacho kūriniai, būdavo pristatomos naujos knygos ir periodiniai leidiniai. „Būtų tragiška, jei bandyčiau kurti ir realizuoti man svetimus projektus. Šia prasme daugybę gyvenimo sunkumų atperka ta idėja, kuri manyje kirba. Tai yra viso mano gyvenimo idėja“, - sakė Vaidotas, kalbėdamas su rašytoju Aliu Balbieriumi. „Mūsų veiklos branduolys – tai kūryba, - tame pačiame interviu akcentavo Vaidotas. – Tai ne vien poezija, muzika, filosofija, leidyba – tai net socialiniai klausimai. Viskas, kas kūrybiška gyvenime.(…) Iš visų šių dalykų kyla Karalystės principai, nes tai yra ne vien metafiziniai, iš aukščiau ar giliau kilę dalykai: juk kiekviena karalystė privalo turėti ir labai kietus žemiškus pagrindus. Karalystė tiesiog yra kūrybos principas.(…) Šia prasme Karalystės (Regnum) stilistika yra tokia, kuri kai kuo išsiskiria iš kitų poetų ar kompozitorių, „mėsinėjančių“ kalbą, gyvybę, žmogų. Tokie dalykai man „iš principo“ nepriimtini“.
1994-aisiais V.Daunys pradėjo redaguoti atgaivintą J.Keliuočio žurnalą „Naujoji Romuva“. 1931-1940 metais ėjęs kultūros gyvenimo savaitraštis buvo išugdęs ne vieną lietuvių inteligentų kartą. Vaidotas ryžosi pratęsti Juozo Keliuočio darbą. Deja, spėjo parengti, suredaguoti tik šešis (įskaitant signalinį) numerius. Paskutinis jo redaguotas „Naujosios Romuvos“ numeris buvo ir jubiliejinis – 500-asis. Pirmajame 1995 metų numeryje Vaidotas rašė: „Naujoji Romuva pripažįsta, jog pasaulyje egzistuoja objektyvūs kriterijai, pavyzdžiui, meilė ir teisybė“.
Iš tiesų, kokiam reikia būti, kad galėtum teigti, jog pasaulyje egzistuoja objektyvūs kriterijai ir kad tie kriterijai – meilė ir teisingumas? V.Daunio esmę turbūt tiksliausiai būtų galima apibūdinti profesorės V.Daujotytės žodžiais: „Tikėjimas kaip didžiausias idealizmas tikrovės požiūriu ir kaip realiausias dvasios realizmas“.
„Kanonas yra ne praeities, o šiuolaikinio meno problema… Į laisvę besiveržiantis ir savitiksliškumo absurdą patiriantis menas išsigelbėjimo ieško atsigręždamas… Kanonas yra laisvės stebuklas. Reikia ypatingo laisvės pojūčio, idant pasiryžtum ištarti „Tėve mūsų…“ ir idant ištartasis kanonas virstų laisvės kokybe“, - rašė Vaidotas 21-ame „Krantų“ numeryje.
Be „Metų laikų“, Vaidotas Daunys išleido ir savo esė knygą „Vilnius. Vardas ir žodis“ (1993). Joje Vytauto Balčyčio nuotraukas lydi Vaidoto poetiniai tekstai. Juose persipina estetinės, filosofinės ir teologinės autoriaus nuostatos. Nuo 1992-ųjų iki pat žūties V.Daunys dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio laidose publikavo savo esė. Vaidoto mirties dieną buvo išspausdinti paskutiniai jo apmąstymai. Apmąstymai apie mirtį. Ar tai mistinis sutapimas? Šie „Lietuvos ryte“ spausdinti esė jau 1995 metais, po autoriaus mirties, buvo išleisti atskira knyga „Šeštoji diena“, o 1999-aisiais pasaulio šviesą išvydo ir jo poezijos rinktinė „Kelio ženklai“. Šiuo metu leidykloje baigiama rengti spaudai knyga, kurią sudaro Vaidoto straipsniai ir etiudai apie literatūrą: įvairių problemų analizė, žymių Lietuvos poetų portretai, recenzijos, pasisakymai. Ji, pasak rašytojo Valentino Sventicko, knygynus turėtų pasiekti šių metų viduryje.
Vaidotas Daunys palaidotas Rumšiškių kapinėse, ant Kauno marių kranto. Netoliese ilsisi ir Jonas Aistis, kurį taip mylėjo Vaidotas.

Kas lieka už manęs, kas lieka už manęs,
Vandens žolė vainiką vėjui pina,
Saulėlydis šešėlį bangai tiesia,
Šešėly tam ir mano judesys.

V.Daunys

* * *

Artėjant 45-osioms V.Daunio gimimo metinėms leidykla „Naujasis amžius“ ir laikraštis „XXI amžius“ nutarė inicijuoti poeto ir redaktoriaus V.Daunio vardo įamžinimą Rumšiškėse. Buvo kreiptasi į Rumšiškių seniūnę E.Genevičienę, siūlant Buities muziejaus gatvės pavadinimą pakeisti į Vaidoto Daunio. Šią iniciatyvą palaikė daugiau kaip 50 visoje Lietuvoje gerai žinomų visuomenės, kultūros, mokslo žmonių, organizacijų. Tarp jų poetai Justinas Marcinkevičius ir Sigitas Geda, LR Prezidento patarėjas Darius Kuolys ir LR Ministro Pirmininko patarėjas Arvydas Juozaitis, VDU profesoriai Leonidas Donskis ir Liudvikas Pranevičius, VU profesorės Viktorija Daujotytė ir Evalda Jakaitienė, Kauno m. kultūros skyriaus vedėjas Raimundas Yla bei Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė… Lietuvos kultūra savo poziciją išreiškė aiškiai ir nedviprasmiškai. Beliko sulaukti Rumšiškių verdikto: ar miestelis, priglaudęs paskutiniam poilsiui V.Daunį, norės turėti nors mažytę gatvelę, vadinamą jo vardu?

Kazimieras VIKONIS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija