XXI amžius

Ketvirtadalis piliečių Lietuvai nupirko katę maiše

Rolandas Paksas su šeima balsavo sostinės Šilo 105-ojoje rinkimų apylinkėje Antakalnyje

Vienas politologas prieš antrąjį Prezidento rinkimų ratą sakė, kad, jeigu Rolandas Paksas taps Lietuvos Prezidentu, tai bus didžiausias demagogijos stebuklas. Ir nereikia kartoti žodžio populizmas. Demagogija ir populizmas - gana skirtingos, nors ir panašios sąvokos. Anot to politologo, populisto terminas galėtų būti vartojamas nebent vulgariam išsišokėliui, įžūliam nemokšai, įgijusiam habilituoto daktaro laipsnį, pagaliau kokiam nors televizijos klounui, siekiančiam savo pigiais tauškalais įgyti populiarumą ir užsidirbti milijonus, apibūdinti. Politikoje gi toks populizmas yra tikriausia demagogija. Tiesa, naujai išrinktas Prezidentas yra gyręsis, kad vidurinėje mokykloje mokėsi lotynų ir graikų kalbų, tad turėtų žinoti, kad žodis demagogija senovės Graikijoje buvo ne toks jau blogas: „demos agogos“ - liaudies vadovas. Vėliau šiuo žodžiu visame pasaulyje ir toje pačioje Graikijoje demagogais imta vadinti tokius „liaudies vadovus“, kurie bet kokiomis priemonėmis, nesiskaitydami su jokiais ideologiniais ar moraliniais principais, brovėsi į valdžią. Per dvylika atkurtosios nepriklausomybės metų Lietuvoje tokių buvo ne vienas. Tačiau valstybės vadovu nuo vasario pabaigos tapsiantis lakūnas pralenkė juos visus. Na, nebent „ubagų karalius“ V.Šustauskas galėtų jam prilygti. Užtat „prakišęs“ rinkimus, ir pakvietė savo gatvinius triukšmadarius atiduoti balsus R.Paksui. O dėl lotynų ir senovės graikų kalbų mokėjimo, tai ir čia, kaip ir visur kitur, būsimasis Ekscelencija pasigyrė. Visiškai aišku, kad jis puikiai moka tik rusų kalbą. Tą jis ir pats per Lietuvos radiją prisipažino bene paskutiniąją rinkimų kampanijos dieną. Laidos vedėjo, drįsusio kukliai paklausti, kokiu būdu būsimasis Prezidentas privers Lietuvos žmonių naudai ir gerovei dirbti ministrus bei kitus aukštus valdininkus, jis atsakė labai paprastai. Atseit išsikviesiąs ministrus į savo kabinetą ir griežtai pasakysiąs „porą žodžių ta kalba, kurios, kaip tikisi, lietuviai dar nepamiršo“… Taigi vadovavimo valstybei stilius nubrėžtas pakankamai aiškiai. Tik iš kurgi „jaunas ir žavingas“ lakūnas spėjo išmokti tokio stiliaus? Žinoma, jis nuo komjaunuoliškos ir partinės jaunystės laikų. Kaip ir dera Leningrado lakūnų mokyklą baigusiam buvusiam sovietinės armijos majorui, kurio rekomendacijoje į aukštesnes pareigas buvo rašoma, jog „draugas R.Paksas gerai supranta partijos politiką ir ją vykdo“. Taigi A.Brazausko ministrų kabineto nariai jau greitai gali būti išvaikyti.
Tačiau greičiausiai taip neatsitiks. Juk gerai išmanantis partines intrigas Premjeras ir valdančiosios partijos vadas apsidraudė, iš anksto faktiškai parėmęs naująjį gelbėtoją. Visai nesvarbu, kad, ilgai svarsčiusi, valdančiosios partijos vadovybė oficialiai paskelbė remsianti prezidentą V.Adamkų. Tačiau A.Brazauskas nuo tokio pareiškimo „susilaikė“. Taigi Premjeras faktiškai parėmė R.Paksą. Visai nesvarbu, kad kiti partijos vadai - G.Kirkilas, J.Karosas ir netgi Č.Juršėnas - gal ir nuoširdžiai norėjo, jog Prezidentu liktų V.Adamkus. Tačiau buvo aišku, jog senųjų laikų besiilgintis neokomunistų elektoratas pirmiausia žiūri, ką pasakys ir kaip pasielgs jų vadas. Aišku, tokiu pat keliu pasuko ir K.Prunskienės, J.Veselkos, klouno V.Šerėno, atvykėlio iš kengūrų ir koalų šalies J.Petraičio, V.Šustausko ir kitų marginalinių kandidatų rinkėjai, balsavę už šiuos kandidatus per pirmąjį rinkimų ratą. Pakanka prisiminti, ką pasakė K.Prunskienė, ragindama savo šalininkus balsuoti už R.Paksą: „Jokiu būdu negalima leisti, kad dešiniųjų kandidatas laimėtų“. O „Šatrija“ puikiai žino, ką šneka. Ji turi kur kas gausesnės informacijos ir žino daugiau nei pats būsimasis prezidentas, ką Maskvos vietininku Lietuvoje pageidauja matyti dar vienas lakūnas - V.Putinas. Už skrajojantį Rolandą taip pat savo balsus atidavė vadinamieji rusakalbiai, Pietryčių Lietuvos „tuteišiai“, visi tie, kurie, nieko nedirbdami, laukia stebuklingos rusiškos manos, kurios dosniai žadėjo jų išganytoju pasiskelbęs oro atrakcionų mėgėjas. Beje, pažymėtina, jog, pavyzdžiui, Visagine už R.Paksą savo balsus atidavė beveik 80 proc. atėjusių balsuoti vietinių rinkėjų. Matyt, nereikia aiškinti, kokia tai publika ir kam ji simpatizuoja. Gal ir ne pačiam lakūnui, bet visų pirma tiems, kurie stovi už jo nugaros, kurie dosniai pažėrė milijonus rinkimų kampanijai, kūrė juodąsias technologijas, „dokumentinius“ kino filmus, kurie kelis mėnesius kurpė straipsnius „nepriklausomoje“ žiniasklaidoje, samdė sraigtasparnius, dalijo milijonus ir pagaliau pačią paskutinę rinkimų kampanijos dieną nupirko bulvarinį laikraštį, vos ne pusės milijono egzempliorių tiražu išspausdinusį medžiagą, kuria aiškiai siekta pakirsti Lietuvos finansinį stabilumą, nukreiptą prieš tarptautinių finansų ekspertų labai gerai vertinamą „Vilniaus banką“. Tai jau kur kas daugiau nei vadinamosios juodosios rinkimų technologijos. Tiesa, Valstybės saugumo departamento šefas M.Laurinkus dėl dirbtinai sukelto skandalo, susijusio su „Vilniaus banku“, sakė, kad šis faktas bus ištirtas. Galima lažintis, jog taip neatsitiks. M.Laurinkus - ne toks žmogus, kuris kirstų šaką, ant kurios pats sėdi. Juk būsimasis Prezidentas jau aiškiai pasakė, kad VSD vadovu norėtų matyti savą žmogų.
Kaipgi čia atsitiko, jog aiškus neįvykdomų pažadų žarstytojas buvo išrinktas Lietuvos Prezidentu? Ogi labai paprastai. Nepaisant dvylikos nepriklausomybės metų, šie rinkimai dar kartą parodė, kad Lietuva faktiškai suskilo į dvi dalis. Vyko kova tarp tradicinės demokratijos šalininkų ir tos nupilietintos liumpenizuotos visuomenės dalies, kuri, nieko nedirbdama, nori gyventi geriau. Ta apmulkintoji dalis ir balsavo už tą, kuris žadėjo viską, kas tik įmanoma. Blogiausia tai, kad rimti politikai ir politologai sako net įsivaizduoti negalintys, kaip toks žmogus, kelis kartus keitęs savo partinę priklausomybę, aiškiai žiūrintis tik Maskvos pusėn, gali būti Lietuvos valstybės vadovu. Jis juk netgi savo partijos pavadinimą nukopijavo iš Rusijos demagogo V.Žirinovskio. Ir ne tik pavadinimą, bet ir veiklos stilių. Tiesiog keistai skamba naujojo Ekscelencijos aiškinimas, kad jo pergalę lėmė tai, jog jis du kartus(!) apskrido Lietuvą, „susitiko“ su trimis šimtai tūkstančių gyventojų ir todėl suprato Lietuvos žmonių lūkesčius bei godas. Tai ypač pavojinga lemiamais Lietuvos valstybei metais, kai atsiveria NATO ir ES durys. Dabar galima labai suabejoti, ar tos durys neužsitrenks, arba greičiausiai jas užtrenks pats skrajojantis Rolandas savo nerealiais reikalavimais. Užtat nesvarbu, kad R.Paksas paskubėjo pareikšti, jog Lietuvos užsienio politika nesikeis. Tikėti jo žodžiais gali nebent naivūs piliečiai. Kaip ir tuo, kad Lietuvoje šis politikas sukurs stabilumą. Apie kokį stabilumą galima kalbėti, jeigu tik 776774 (54,35 proc.) Lietuvos piliečiai (preliminariais duomenimis) patikėjo lakūno pažadais? Kita vertus, nevertėtų pamiršti, kad ir šį kartą balsuoti atėjo vos kiek daugiau kaip pusė (52,5 proc.) piliečių. Tad R.Paksui per daug džiūgauti nevertėtų, nes po jo pergalės jau beveik nusistovėjusiam stabilumui Lietuvoje atėjo galas. Labai greitai nusivils tie, kurie patikėjo R.Pakso pasakomis. Tuo galima neabejoti.
Dar ilgai bus diskutuojama apie šiuos Prezidento rinkimus. Tačiau jau dabar reikia pripažinti, jog dėl nelauktos rinkimų atomazgos iš dalies kaltas ir pats prezidentas V.Adamkus bei jo rinkimų štabas, pabrėžtinai rodęs mandagumą ir gana abejingai stebėjęs demagoginius R.Pakso žaidimus. Antra vertus, V.Adamkus neturėjo nė mažos dalies tų milijonų, kuriuos R.Paksas ir už jo stovintieji išmetė nepaprastai agresyviai rinkimų kampanijai. Na, belieka tik priminti, kad balsavusieji už „gelbėtoją“ ir jo žadėtą riestainį labai greitai nusivils. O tada, po penkerių metų, į Lietuvos Prezidento rinkimus teateis gal tik trečdalis ar ketvirtadalis rinkėjų.

Petras KATINAS