XXI amžius

Kad trauktųsi skurdas ir blogis

Kūčių dieną Lietuvos radijo „Mažosios studijos“ laidų vedėjas Julius Sasnauskas, greta valstybės vyrų, kitų iškilių asmenybių, sveikinusių šv. Kalėdų proga, suteikė žodį bažnyčios prieangyje įsikūrusiam elgetai. Kad vienuolis, pamokslininkas, puikus radijo laidų organizatorius ir vedėjas „vieną iš mažutėlių“ laiko broliu Kristuje, stato greta Prezidento, neturėtų stebinti. Nebestebina, kad prie bažnyčių kuriasi „Caritas“, asmenybės ar visuomeninės organizacijos steigia šalpos bei kitokios pagalbos žmogui fondus. Krikščioniškos brolystės ar žmogiškojo solidarumo esti vis daugiau. Kalėdinėse Lietuvos radijo laidose teko išgirsti daugiau gražių pavyzdžių, skatinančių nepamiršti bedalių. Dera pridurti, kad televizijos laidos „Bėdų turgus“ ir „Atleisk“ nėra vien jausmus padirginantys renginiai, bet ar veiksmingos neįgytos ar pamirštos meilės artimui pamokos.
Teisę pasidalyti duona su jos stokojančiuoju, pakeleivį priglausti, labdara užsiimti, materialiu būdu žmogaus žmogui meilę reikšti buvo nusavinusi valstybė. Jos žinioje buvo šalpa, našlaičių ir senelių prieglaudos. Vaikų namai augino ir be Dievo ugdė ištikimus valstybei ir komunistų partijai „darbo žmones“, senelių namai rūpinosi, kad „valstybės pagarba“, o ne artimo meilė gaubtų senatvę. Suvalstybinta, nudvasinta šalpa liko be žmogiškosios meilės, nes žmogui buvo atimta teisė į tokios meilės aktą. Išsigimė labdara, išsigimė elgetystė. Jei senais laikais žmogus iš negalios ir vienatvės tapdavo elgeta, jis neprašydavo duoti ir dovanoti, o tik išmaldos, už šalpą atlygindavo malda už aukojusįjį ar aukotojo pasiūlyta intencija. Dabar duoti neatlyginamai dažnai prašo fiziškai sveiki, turintys artimuosius, elgetos. Iš tikrųjų juokingai skamba „darbo žmonių gynėjų“ teiginys, kad didžiausias nedarbas yra kaime, kad ten labiausiai skursta žmonės. Kada ir kas girdėjo, kad lietuvis, turėdamas žemės, būtų bedarbis, neužsidirbtų sau ir šeimai duonos, drabužio? Dar neseniai, kai už darbadienį mokėjo saują pelų, iš 15 ar 60 arų priesodybinio sklypo išgyveno šeima. Senesniais laikais nusenęs kaimietis jokių pensijų ar pašalpų negaudavo – viską „duodavo“ žemelė maitintoja. Dabar, kas tik norėjo, mažiausiai po tris hektarus žemės gavo. Žemė panosyje dirvonuoja, imk kastuvą, kauptuką, jei arklio neįperki, prasimaitinsi, elgeta nebūsi. Tačiau buvusi valdžia, kartą viską iš žmogaus atėmusi, po truputį duodavo, vaizdavo, kad už darbą atlygina, o žmogus vaizdavo, kad dirba; įprato tinginiauti, girtuokliauti, elgetauti, prašyti. Girdėdami prašytojų aimanas ir matydami ašaras (dažniausiai netikras), šelpia užsienio lietuviai, giminės ir negiminės, šelpia kitų tautybių užsieniečiai, furgonais į Lietuvą keliauja šalpa. Gėda Lietuvai!
Gera girdėti, kad nyksta susvetimėjimas, grįžta bendruomeniškumas, grįžta į gyvenseną didžiausia vertybė – artimo meilė, kad jos pagrindu kuriasi bendruomenės, šalpos bei kitokios organizacijos. O kad taip sugrįžtų šelpiamųjų, netikrų elgetų, dorovė, dėl kurios stokos jų tiek daug! Lieka viltis tikėtis: meilė didžius dalykus daro. Ji ne tik vaduoja iš skurdo, nuo jos traukiasi blogis, ji prikelia paklupdytą ar suklupusį ne vieną „iš mažutėlių“.

Algimantas ZOLUBAS
Vilnius