XXI amžius

Ar ne per daug sterilus

Noriu pasidalyti mintimis, kurios man seniai neduoda ramybės.
Neramu, kad palyginti mažai tikinčiųjų skaito, o dar mažiau prenumeruoja „XXI amžių“. Kažkada A.Žemaitytė yra panašiai pasakiusi: „XXI amžius“ yra „zakristijų laikraštis“. Mano požiūriu, tai nebūtų labai bloga. Tokį pasakymą aš suprasčiau štai kaip: laikraštis rašo tik tiems, kurie yra aiškūs tikintieji, kurie glaudžiai susiję su Bažnyčia. Beje, nuo laikų, kai pasklido tas pasakymas, laikraštis patobulėjo. Visgi galėtų būti ir tokio pobūdžio laikraštis, jeigu Lietuvoje būtų daugiau katalikiškų laikraščių. Deja, tokių laikraščių Lietuvoje nėra.
Todėl mes turime galvoti ir apie potencialius tikinčiuosius arba tuos, kurie yra tik daugiau ar mažiau formalūs Bažnyčios nariai (lanko bažnyčią, bet tikro tikėjimo vis tiek neturi).
Aš nustebau pavartęs prieškarinį „XX amžių“. Tada jis buvo dienraštis, todėl, aišku, jį ne visai galima lyginti su dukart per savaitę išeinančiu dabartiniu „XXI amžiumi“. Mano nuomone, „XX amžius“ mažai skyrėsi nuo kitų tuometinių laikraščių – jame ne tiek jau daug vietos užėmė straipsniai religine tematika - daugiau rašyta apie tai, kuo žmogus apskritai tuo metu domėjosi, kuo domisi ir dabar. Mažas skirtumas tarp leidinių gal todėl, kad tada leista daugiau krikščioniškos tematikos laikraščių, kuriems nebuvo svetima krikščioniška dorovė. Dabar padėtis yra kitokia.
Todėl į tai reikia atsižvelgti. Pavyzdžiui, kad ir „XXI amžiaus“ priedas jaunimui. Jaunimas, beveik be išimties, domisi sportu, ypač vaikinai. O šiame priede ir apskritai laikraštyje apie sportą beveik neužsimenama. Susiduriu su jaunuoliais, kurie beveik kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, o namuose, nors ir randa tą laikraštį, bet vis tiek juo nesidomi. O ką jau kalbėti apie tuos, kurie „XXI amžiaus“ net nepamato.
Ar ne per daug sterilus, drįstu pasakyti, mūsų laikraštis? Gal turėtų būti ir diskusinių straipsnių? Laikraštyje nėra medžiagos, kuri padėtų jaunimui „užkibti“. Pradėjęs skaityti nuo sporto, kitų jaunimui aktualesnių, linksmesnių, šiuolaikinių dalykų, jaunimas gal nejučiomis pradėtų domėtis ir rimtesnes problemas nagrinėjančiais straipsniais, šiuolaikiniu Bažnyčios gyvenimu? Dabarties jaunimas (o gal ir mano kartos, mano tėvų kartos jaunimas toks buvo, tik mes jau primiršome) labai mėgsta linksmus dalykus - tai, matyt, tokių dalykėlių reikėtų ir mėginti įdėti. Nejaugi neatsirastų ir vienas kitas honoraro nesivaikantis humoristas ar sportu besidomintis žurnalistas idealistas?
Vien tik dejonėmis, kad laikraštis mažai skaitomas, kad sunkiai išsilaiko, kad ir kai kurie kunigai atsisako jį platinti, nieko nepasieksime. Dalį turinio visgi reikėtų aukoti tokiems dalykams, kurių galima rasti ir kituose laikraščiuose. Galbūt tik taip pritrauksime naujus skaitytojus.
Atsiprašau, kad paliečiau vietomis gal ir skaudamas vietas. Bet man tikrai norisi, kad laikraščio skaitytojų ratas plėstųsi ir vėliau „XXI amžius“ taptų krikščionišku, katalikišku dienraščiu, koks buvo „XX amžius“ prieš karą.

Vytautas UOGELĖ
Vilnius