Atnaujintas 2003 m. sausio 10 d.
Nr.3
(1107)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Aktualijos
Ora et labora
Laikas ir žmonės

Mums rašo
Atmintis
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kalėdų šventėms – naujovės

Uteniškių skulptorių iš medžio pagaminta prakartėlė

Nuo tamsių spalvų ir nuo kasdienybės pavargęs žmogus ieško dvasinės atgaivos. Kalėdų naktį uteniškiai skubėjo į savo su Atgimimu gimusią Dievo Apvaizdos bažnyčią. Ne vienerius metus čia tarnavo uteniškiams plačiai žinomas, Tauragėje gimęs kunigas Sigitas Sudentas. Jam vadovaujant, čia būta didelių švenčių, ypač vasarą. Gėlėmis ir vainikais išpuoštoje bažnyčios aikštėje, priešais koplytėlę, ne kartą skambėjo įžymių Lietuvos solistų V.Prudnikovo, E.Kaniavos, E.Prudkausko, J.Leitaitės balsai. Atvykdavo garbių svečių, pamokslininkų iš įvairių Lietuvos miestų.
Daugelis kunigą Sigitą palydėjo į Alantą (Molėtų r.) su ašaromis akyse. Atrodė, tikintieji paliekami be globos… O 2002-ųjų lapkričio mėnesį prie altoriaus pamatėme Panevėžio vyskupo J.Kaunecko paskirtąjį jauną kunigą Henriką Kalpoką. Parapijiečiai greitai pajautė nuoširdų jo norą bendrauti, dalytis viskuo, kas bažnyčios gyvenime reikalinga. Svarbiausia - žmogų pakylėti dieviškosios šviesos link, pačiam būti pavyzdžiu.
Pirmoji proga naujiems sumanymams atskleisti – Kalėdos. Prie bažnyčios, mažojoje lauko koplytėlėje, buvo įrengta prakartėlė. Viskas padaryta santūriai, be žaislų, be smulkmenų: Kūdikėlis, jo tėvai, piemenėlis, vienas kitas gyvulėlis ir akcentas – šviečianti Žvaigždė. Tai uteniškių skulptorių iš medžio pagaminta nauja prakartėlė.
...Žmogus skuba, glaudžiasi, kur šilčiau, įspūdingiau, kur spalvų ir garsų tokį vakarą daug daugiau. Ir vėl naujovė: per Piemenėlių Mišias, tyliai skambant gerai pažįstamos giesmės „Tyli naktis“ melodijai, nuo altoriaus įsiliejo jaunuolio balsas: „Žmonės, uždekim žiburį širdies, kad nepaklystų mūsų broliai tamsią juodą naktį per kietą žemės gruodą žengdami“. Tie garsai (poetės Lacrimos žodžiai) skambėjo keliolika minučių, jų tarsi prisipildė erdvė ir mažytė žmogaus širdis.
O sekmadieniais savo valandą mokinukai vėl eis prie mikrofono nuo altoriaus išsakyti savo siekių, troškimų. Tai - taip pat naujovė šioje bažnyčioje.

Kazimiera BENIUŠEVIČIENĖ
Utena

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija