Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir visuomenė
Susitikimai
Kultūra
Atmintis
Žvilgsnis
Kryžkelės
Aktualijos
Nuomonės
Istorija ir dabartis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Žuvusiųjų atminimas tepadeda sušildyti pasaulį

Sostinės Antakalnio kapinėse maldą už žuvusiųjų vėles perskaitė kardinolas Audrys Juozas Bačkis

„Sausio 13-oji mūsų tautos istorijoje yra krauju įrašyta data. Šią dieną žmonių meilė ir auka padarė didįjį stebuklą - priartino mūsų tautai laisvę. Gerai, kad kasmet susirenkame nulenkti galvas prieš mūsų didvyrius, žuvusius už laisvę, ir kartu pasisemti jėgų tęsti jų darbus“,- pasakė Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis sekmadienį per pamokslą Vilniaus Arkikatedroje.
Kardinolas A.J.Bačkis vadovavo šv. Mišių už laisvės gynėjus koncelebracijai. Šv. Mišias kartu aukojo Apaštalinis nuncijus arkivyskupas Peteris Štefanas Curbrigenas, vyskupas Juozas Tunaitis, nuncijaus patarėjas monsinjoras Čarlis Danielis Balvo ir Vilniaus Arkikatedros klebonas Ričardas Doveika. Giedojo Vilniaus Arkikatedros Didysis choras, vadovaujamas Leono Pranulio. Vargonavo Bernardas Vasiliauskas.

Konferencijoje prisimintas istorinis Europarlamento dokumentas

Buvusiam Europos Parlamento nariui Otui fon Habsburgui įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius

Kaip istorinį, drąsų, nevilties ledą pralaužusį dokumentą sekmadienį Seimo rūmuose vykusios tarptautinės konferencijos dalyviai apibūdino prieš 20 metų Europos Parlamento priimtą rezoliuciją „Dėl padėties Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje“.
Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus nuomone, simboliška, kad istorinės Europos Parlamento rezoliucijos minėjimas sutampa su Sausio 13-osios metinių išvakarėmis. „Šios dvi datos, du istoriniai įvykiai išraiškingai atspindi bendros kovos už laisvę etapus“, - pažymėjo šalies vadovas, kreipdamasis į konferencijos „Baltijos laisvė: Vakarų požiūris“ dalyvius.
Europarlamento rezoliucijos esmė, anot jo, užrašyta vienu trumpu aiškinamojo rašto sakiniu: „Baltijos šalys priklauso Europai“. Žinią apie šį Europos Parlamente priimtą dokumentą daugelis teisingai suprato, pasak Lietuvos prezidento V. Adamkaus, kaip dar kartą patvirtintą tautų ir žmonių solidarumo ženklą.
Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas pažymėjo, kad prieš 20 metų Europos Parlamentas tapo vienintele tarptautine institucija, nepabijojusia savo rezoliucija viešai paremti teisėtus Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių siekius. Todėl, Seimo vadovo nuomone, Sausio 13-oji - tai ne tik gedulo ir vilties diena, tai drąsos diena. „Drąsos Europos parlamentarų, priėmusių laiką pralenkusią Europos Parlamento rezoliuciją. Drąsos Lietuvos žmonių, panaudojusių iki tol pasaulio nematytą kovos būdą - beginklį ir nebylų pasipriešinimą, kuriam nebuvo pasirengusi net visa griaunanti sovietinė karo mašina“, - sakė A.Paulauskas.

„Didysis šimtmečio elgeta“
Kunigui V. van Štratenui sukanka 90 metų, bet jis tęsia artimo meilės darbus

Tėvas Verenfridas su vaikais prie Kalėdų prakartėlės

Olandui kunigui Verenfridui van Štratenui, O Praem, tarptautinės Katalikų Bažnyčios paramos organizacijos „Kirche in Not/Ostpriesterhilfe“ įkūrėjui, sausio 17 dieną sukanka 90 metų. Ta proga spausdiname interviu, kurį jis katalikų žinių agentūrai „Zenit“ davė gruodį „Kirche in Not/Ostpriesterhilfe“ būstinėje Kiongšteine (Vokietija).

Prelatas, gelbėjęs žydų vaikus

Judelis Beilesas prie tik ką atidengtos atminimo lentos „Pasaulio tautų teisuoliui“ prel. S.Jokūbauskiui. Dešinėje - Arkikatedros Bazilikos klebonas kun. Kęstutis Grabauskas

Gruodžio 16 dieną Kaune, prie prelato Stanislovo Jokūbauskio kapo, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pašventino atminimo lentą, kurioje primenama, kad "1999 m. Jeruzalėje prel. S. Jokūbauskiui suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas" už Antrojo pasaulinio karo metais iš Vilijampolės žydų geto išgelbėtus 22 vaikus.
Prelatas S.Jokūbauskis (1880-1947) 1944 metais, būdamas Kauno arkivyskupijos valdytojas bei Kunigų seminarijos vicerektorius, drauge su Judeliu Beilesu, dabar gyvenančiu Chaifoje (Izraelis), tuomet buvusiu Kauno žydų geto kaliniu, iš mirties gelbėjo žydų vaikus. Tada dar paauglys, vadintas tiesiog Judke, papirkdavęs vokiečių sargybinius, esą užsiiminėjęs mėsos kontrabanda, o iš tiesų maišuose ant nugaros iš geto per Vilijampolės tiltą išnešdavo vaikus, prel. S.Jokūbauskis toliau pasirūpindavo juos saugiai paslėpti.

Gyvoji Islandijos saga

Haldoras Laksnesas - vienintelis Islandijos rašytojas, gavęs literatūrinę Nobelio premiją

Pernai sukako šimtas metų, kai gimė žymus Islandijos rašytojas, literatūrinės Nobelio premijos laureatas Haldoras Laksnesas. Tai gyvoji pačios Islandijos saga, šios tautos pasididžiavimas. Neseniai Kauno menininkų namuose vyko šio rašytojo 100-ųjų gimimo metinių paminėjimas.
Kauno menininkų namų salėje gausiai rinkosi kauniečiai ir miesto svečiai paminėti Islandijos rašytojo, Nobelio premijos laureato H.Laksneso 100-ųjų gimimo metinių. Į minėjimą atvyko Islandijos garbės generalinis konsulas Arnis Arnasonas su žmona, Kauno miesto savivaldybės pirmasis mero pavaduotojas Gediminas Budnikas, Šiaurės šalių asociacijos Lietuvoje valdybos pirmininkas Jonas Aleknavičius, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas poetas Petras Palilionis, Kauno miesto V.Kudirkos viešosios bibliotekos, kurioje šiuo metu veikia H.Laksneso kilnojamoji kūrybos paroda, direktorius Zenonas Vaškevičius, renginio organizatorė Dalia Poškienė, Baltoskandijos akademijos mokslinis sekretorius Arūnas Bliūdžius, VDU studentai, kurie studijuoja islandų kalbą.
Klausydamiesi sveikinimo žodžių, kuriuos tarė Islandijos garbės generalinis konsulas A.Arnasonas, susirinkusieji išgirdo, kaip skamba islandų kalba. Diplomatas pasidžiaugė, kad gali dalyvauti pagerbiant žymų Islandijos rašytoją Lietuvoje, Kaune. Tai svarbus įvykis Islandijos ir Lietuvos kultūrinių ryšių plėtrai, tolimesniam bendradarbiavimui, sakė konsulas.

Sąlyčio taškai ir dar kai kas

Šiek tiek atlėgus aistroms po Prezidento rinkimų, politologai, žurnalistai ir visi kiti dar besidomintys politika žmonės ėmė svarstyti, kas gi yra tas naujasis Lietuvos Prezidentas: liberalas, dešinysis, centro dešinysis, užsimaskavęs kairysis, pagaliau populistas radikalas ar Rusijos statytinis. Vargu ar artimiausiu metu tai paaiškės, žinant, kad R.Paksas ne kartą keitė ne tik partijas, bet ir pažiūras. Tiesa sakant, savo pažiūrų ar ideologinių nuostatų jis niekada ir nedeklaravo. Greičiausiai vadovavosi patogiu principu: iš kur vėjas pučia…
O vėjo kryptis dabartiniame Seime ir Vyriausybėje pakankamai aiški. Tą kryptį reguliuoja Premjeras, ir niekas kitas. Todėl ir suprantamas vieno socialdemokratų veikėjų Juozo Olekos optimizmas, kad socialdemokratų politika turi daug sąlyčio taškų su R.Pakso per rinkimus deklaruotais tikslais. Pasakyta pakankamai aiškiai. Visai nesvarbu, kad prieš pat antrąjį rinkimų ratą A.Brazausko vadovaujamos partijos nariai oficialiai paskelbė remiantys Valdą Adamkų. Deja, tik oficialiai. Ir visai be reikalo buvo bandyta sukelti triukšmelį, kai bene labiausiai „neišsižadėjęs principų“ valdančiosios partijos Seimo narys B.Bradauskas tariamai nusižengė partinei drausmei, ragindamas balsuoti už R.Paksą. Taip galvojo ne jis vienas. Juk šiaip ar taip, radikalias, bet visiškai nerealias permainas žadėjęs R.Paksas kur kas artimesnis neokomunistams nei V.Adamkus. Tie nerealūs pažadai išgąsdino netgi kai kuriuos socialdemokratų veikėjus, nes R. Paksas perėmė socialdemokratų dalijamų pažadų monopoliją. Todėl jie dabar ėmė skelbti, kad, R. Paksui esant prezidentu, iš esmės niekas nepasikeis, nors pripažįsta, kad suduotas skaudus smūgis parlamentinėms partijoms gali labai skaudžiai atsiliepti ateityje, kai žmonės pradės rinkti į valdžią įvairaus plauko radikalus. Tokia tendencija ryški beveik visose pokomunistinėse valstybėse. Į tai atkreipė dėmesį ir didieji Europos laikraščiai, vertindami R.Pakso išrinkimą Lietuvos prezidentu. Vokietijos laikraštis „Hannoverische Allgemeine“ rašo, kad visa Europa privalo atkreipti dėmesį, jog tai, kad Lietuvos žmonių dauguma, prezidentu išsirinkusi populistą ir euroskeptiką R.Paksą, rodo šios šalies paprastų žmonių pagalbos šauksmą. Anot šio Vokietijos laikraščio, „jie gyvena ne keliose gerovės salelėse, apie kurias Vakaruose taip pasakojama, bet yra priversti tenkintis menkais atlyginimais ir gyventi apimti žlugimo ir nevilties jausmo. Sugriuvusios Sovietų Sąjungos pasekmės ten dar yra sunkios. Rinkimų rezultatai Lietuvoje yra pamoka visiems tiems, kurie Europos Sąjungos plėtrą laiko „pasivaikščiojimu“ ir nepakankamai vertina gerovės skirtumus. Prezidento rinkimai Lietuvoje yra sunkaus Rytų ir Vakarų Europos suartėjimo pradžia“. Pasakyta pakankamai aiškiai. Tik kas pokomunistinėje Lietuvoje siekia bent kiek sumažinti milžinišką atotrūkį tarp saujelės nuvorišų, vadinamųjų naujųjų lietuvių, ir vos suduriančios galą su galu daugumos. Bent jau „socialinę politiką“ skelbiantys socialdemokratai to nedaro ir nesirengia daryti. Dargi atvirkščiai. Valdininkų privilegijos, jų gausėjimas darosi sunkiai pakeliama našta Lietuvos žmonėms ir atsiranda puikiausia dirva populistams ir radikalams iškilti į neregėtas aukštumas, apie kokias demokratinėje Vakarų Europoje net svajoti negalėtų.