Kur veda dviejų mąstysenų simbiozė?

Jonas Mikelinskas

Skaičiau straipsnį „Liudo Truskos atsakymas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybai bei kitiems savo kritikams“ ir stebėjausi rimto istoriko arogancija bei įsitikinimu savo teisumu, tarsi istorija būtų pavirtusi matematika, operuojančia abejonių nekeliančiais faktais bei skaičiais. O su kokia panieka jis rašo apie savo oponentus: „Socialinių mokslų dr. V.Terlecko, prof. O.Voverienės, dimisijos plk. lnt. A.Navaičio ir kai kurių kitų mano kritikų dalykinis lygis yra toks, kad apie jų straipsnius geriau nekalbėti“ (žr. „Lietuvos aidas“, 2002, Nr.248, p.4).
Perskaitai tokį teiginį, ir iš karto aišku, kad L.Truska žino ne tik straipsnių, bet ir jų autorių dalykinį lygį. Pavydėtinas įžvalgumas. Šitaip apie savo oponentus nekalbėjo net ir pats Leninas, triuškindamas juos kaip reakcionierius ar revizionistus savo garsiajame traktate „Materializmas ir empiriokriticizmas“. O jeigu ką nors ir suniekindavo, tai pirmiau pasistengdavo jį apsvaiginti savo argumentais, logika bei faktais. O prof. L.Truska? Net nesiteikia vargintis, kad bent parodytų, kur jie, jo oponentai, klysta, kur neteisūs. Ir kodėl? Ogi vien todėl, kad tų jo kritikų dalykinis lygis yra toks, jog tokiam specui kaip Liudas Truska neverta net burnos aušinti. Nebent gali dar pridurti: „Beje, panašios nuomonės yra ir prof. Edvardas Gudavičius“. Tarsi istorijos mokslas jo valia būtų paverstas tokia disciplina, kur svarbiausią vaidmenį vaidina autoritetas, nors tasai autoritetas leistų sau lietuvių tautą pavadinti „niam-niam tauta“ arba Didijį Lietuvos kunigaikštį Vytautą – šunsnukiu.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija