Šventumo link, greta krikščionybės (2)

Per amžius žmonėms nuolat iškyla skeptiškos abejonės, kartais virstančios postūmiu bebaimei analizei, kurios metu apsinuogina ir negyjančios visuomenės opos.
Albero Kamiu kūrybai, jo asmenybei yra būdingi, pasak Antikos mąstytojų, „užkeiktieji klausimai“. Tai poreikis išsiaiškinti, kodėl vis dėlto mirtis ir kokia gyvenimo prasmė jos akivaizdoje, pokalbiai su likimu, su visa būtimi. Paskatų A.Kamiu kartos žmonėms susimąstyti buvo per akis. Daugelį jų būtų galima sulyginti su visuotinių sukrėtimų viršūnėmis. Rašytojo bendraamžiai gimė 1914 metų išvakarėse, subrendo 1939-ųjų išvakarėse, o perkopė į antrąją gyvenimo pusę tada, kai virš pasaulio pakilo branduolinio susinaikinimo grėsmė. Tai buvo Verdeno ir Gernikos, Osvencimo ir Hirosimos, Stalino, Hitlerio, Musolinio ir Franko epocha. Ši karta gyveno ištisų tautų trėmimo ir žudymo laikais; ji gyveno dūstančių savo mele ir tylinčių demokratijų fone, atsargios krikščioniškųjų Bažnyčių vadovų pozicijos fone. Mūsų planeta drebėjo nuo neteisybės ir springo dešimčių milijonų niekuo nekaltų žmonių krauju. Badaujančių, granatomis draskomų, nuodijamų, sugrūstų į koncentracijos lagerius, prievartaujamų vaikų akivaizdoje samprotavimai apie gailestingojo Viešpaties valią ir neišvengiamą mylinčiojo Dievo Karalystės atėjimą į žemę daug kam tada atrodė nusikalstamai naivūs. „Pasaulis, kuriame gyvenu, kelia man pasišlykštėjimą, bet aš solidarizuojuosi su jame kenčiančiais žmonėmis“, - rašė A.Kamiu. Galbūt tik Kristui užtektų stiprybės, žvelgiant į Staliną arba Hitlerį, ištarti: „Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro“.
Žmogaus, nelabai tikinčio pomirtiniu gyvenimu, nors ir su pagarba žvelgiančio į krikščionybę, tragizmą sustiprino ir jo asmeninės problemos: dar jaunystėje susirgęs tuberkulioze, A.Kamiu visą gyvenimą buvo persekiojamas ligų, grasiusių anksčiau laiko nutraukti jo gyvenimą ir kūrybinę veiklą.
Ir vis dėlto rašytojas žinojo: „Gyventi - reiškia nepasiduoti“. Įveikdamas beįsivyraujančias visuomenėje nihilistines nuostatas, A.Kamiu susiformavo ir vertybių sąmonę, ir skalę. Tai tada jis sakė, kad „visuomet atsiras filosofija, pateisinanti bailumą“, ir rašė savo užrašų knygelėse: „Tas, kuris puola į neviltį dėl to, kas vyksta, - bailys, o tas, kuris tiki žmogaus dalia, - beprotis“. Jis protestavo prieš bet kokius tironiškus režimus, nesvarbu, kad ir kokiais, kairiaisiais ar dešiniaisiais, lozungais jie dangstytųsi; aistringai pasisakė prieš žmonių gyvybės nuvertinimą. Užrašų knygelėse A.Kamiu rašė, kad „humanizmas man nenuobodus: jis netgi patinka man; tik atrodo striukas“. Tose knygelėse yra išlikęs įrašas apie susitikimą su kitais rašytojais, filosofais, bendražygiais Pasipriešinimo judėjime. Susitikime jis aistringai klausė kolegų: „Ar jūs nemanote, kad mes visi atsakingi dėl vertybių nebuvimo? O ką, jeigu mes visi, už kurių nugaros Nyčės (F.Nietzsche) filosofija, nihilizmas arba istorinis realizmas, viešai paskelbtume, kad apsirikome, kad dorovinės vertybės egzistuoja ir nuo šiol mes imsimės visko, kas reikalinga, kad jas išsaugotume ir išpuoselėtume, - ar jūs nemanote, kad tuo mes įžiebtume viltį?“ Filosofas ėmėsi daugybės darbų, teoriškai grįsdamas humanistinių vertybių būtinybę ir praktiškai diegdamas jas į Vakarų pasaulio visuomenės sąmonę. Pasekėjų, bendraminčių, draugų, bendražygių jis ieškojo visur: varganuose darbininkų kvartaluose, aukštuomenės salonuose, tarp rašytojų, tarnautojų, vienuolynuose. A.Kamiu ragino žmones vienytis geresnio pasaulio kūrimui, o šią vienybę kurti dialogu, derinant nuomonių įvairovę, siekiant santarvės ir solidarumo. Jis rašė, kad „žmogaus laime reikia rūpintis dabar, kasdien, o nenukelti jos į „šviesųjį rytojų“, kad garbingų tikslų negalima siekti negarbingomis priemonėmis, kad būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp laisvės ir teisingumo, nes laisvė be teisingumo skatina stipriųjų sauvalę, o teisingumas be laisvės tampa koncentracijos stovyklų „teisingumu“. Filosofas protestavo prieš mirties bausmes, jų panaikinimą įstatymu kėlė kaip pirmąjį besivienijančios Europos uždavinį: „Apskritai tokie kaip aš žmonės norėtų gyventi ne tokiame pasaulyje, kur nebūtų žudoma (mes ne bepročiai!), o bent jau tokiame, kur žudymas nebūtų įteisintas“. Perfrazavus šią rašytojo mintį (manome, jis neprieštarautų - K.V.), kuo puikiausiai į A.Kamiu frazę tiktų žodžiai „prostitucija“, „klonavimas“, „abortai“, „homoseksualų santuokos“, „narkomanija“ ir kt.
„Kam guodžiatės pasakomis apie iš šimtmečio į šimtmetį pergalingai žengiantį pasaulinį Protą, kai esate per sprindį nuo istorijos vulkano, ne vieną kartą jūsų regimoje atmintyje jau išsiveržusio ir grasančio vėl prapliupti taip, kad visa žemė turbūt virs išdeginta dykuma?“ - apie pavojų jis įspėjo „Mare“. „Kodėl, siekdami gėrio, einate negerais prievartos, žmogžudysčių, apgaulės keliais ir tuo galiausiai pasmerkiate ir save, ir į save panašius pasiekti kareivines, vietoje išsvajotosios laisvės?“ - perspėjo jis savo vėlyvuosiuose esė. „Kodėl gyvenate taip gėdingai ir šlykščiai, priimdami savąjį kepurnėjimąsi mele, užuot buvimą tiesoje?“ - priekaištavo jis „Nuopuolyje“. Ir kiekvieną kartą užsispyrusiai beklausinėjantis rašytojas tikrai turėjo tam pretekstą - XX amžiaus civilizacija, pametusi kelią, bastėsi po bedvasę dykumą.
„Aš ne egzistencialistas, tai Sartras (J.P.Sartre) egzistencialistas. Vienintelis rimtesnis mano filosofinis darbas - „Sizifo mitas“ - yra nukreiptas būtent prieš egzistencialistinę filosofiją“, - rašė A.Kamiu.
Baigiant šį pamąstymą apie garsųjį prancūzų rašytoją ir prieš pristatant skaitytojų dėmesiui jo pranešimo, padaryto 1948 metais Liatur Moburo (Latour-Maubourg) dominikonų vienuolyne, fragmentus, pateikiame kelis įrašus iš A.Kamiu užrašų knygelių:

* * *

Gyvenimas prigrūstas įvykių, kurie skatina mus norėti senti

* * *

Bet koks gyvenimas, kurio tikslas - pinigai, yra mirtis. Atgimimas yra susijęs su nesavanaudiškumu

* * *

Šiame pasaulyje viskas atlyginama. Ir net jeigu mūsų valia semiasi iš tapsmo išskirtinės kančios, kurią išaukštiname iki stiprybės lygmens, kad nuolat ją jaustume, tai tas mūsų pasirinkimas įrodo, jog žiūrime į tą kančią kaip į gėrį, ir tąsyk atlyginimas glūdi būtent joje

* * *

Kai žmogus išmoksta - ir ne tik popieriuje - likti vienas su savo kančia, įveikti norą nuo jos pabėgti, iliuziją, kad gali ja „pasidalyti“ su kitais, jau nebedaug ko lieka mokytis

* * *

Aš neatsisakau eiti Aukščiausiosios Būtybės link, bet nenoriu eiti keliu, vedančiu nuo žmonių

* * *

Reikia išmokti gyventi pasaulyje pagal vienuolyno įstatus (išskirta A.Kamiu - K.V.)

* * *

Štai klausimas: ar jūs aistringai, krauju mylite idėjas? Ar dėl šitos idėjos jus gali apnikti nemiga? Ar jaučiate, kad galėtumėt rizikuoti dėl jos gyvybe? Kiek mąstytojų tuomet pasitrauktų…

* * *

Galbūt A.Kamiu, atlikus savąją misiją žemėje, beliko ištarti: „Tėve mūsų…“ Galbūt tuos maldos žodžius jis ir ištarė 1960 m. sausio 4 d., važiuodamas iš Lurmareno į Paryžių?

Kazimieras VIKONIS

Netikintysis ir krikščionys
Pranešimo, padaryto 1948 metais Latour – Maubourg’o dominikonų vienuolyne, fragmentai

…Esama tokio pasaulietiško fariziejiškumo, kuriam aš stengiuosi nepasiduoti. Pasaulietišku fariziejumi vadinu tą, kuris apsimeta manąs, kad krikščionybė – lengvas dalykas, ir kuris iš šalies matomos krikščionybės vardan dedasi reikalaująs iš krikščionio daugiau negu iš savęs. Aš manau, kad krikščionis iš tikro turi daug įsipareigojimų, tačiau ne tas, kuris juos atmetė, turi priminti apie jų egzistavimą tam, kuris juos jau pripažino. Jeigu kas ir gali ko nors reikalauti iš krikščionio, tai tik pats krikščionis. Iš to išplaukia išvada: jeigu šito pranešimo pabaigoje aš leisiu sau pareikalauti iš jūsų atlikti kai kurias pareigas, tai bus turimos galvoje tik tos pareigos, kurias atlikti šiandien būtina reikalauti iš kiekvieno žmogaus, nesvarbu, ar jis krikščionis, ar ne.
Antra vertus, dar norėčiau pareikšti, kad nejaučiu žinąs kokią nors absoliučią tiesą nei turįs paskelbti kokią nors žinią, ir išeities tašku naudosiu ne principą, esą krikščioniškoji tiesa yra iliuzinė, o tik faktą, kad nesugebu į ją galutinai įsijausti.(…)
Pasakius šitai, man bus lengviau pateikti trečią ir paskutinį savo principą. Jis paprastas ir aiškus. Aš nesistengsiu keisti jokių savo minčių nei jokių jūsų minčių (kiek galiu apie jas spręsti) tam, kad susitaikytume, kad visiems mums būtų malonu. Priešingai, šiandien aš noriu jums pasakyti, kad pasauliui reikalingas tikras dialogas, jog dialogo priešingybė – ne tik melas, bet ir tylėjimas, ir kad dialogas įmanomas tik tarp žmonių, kurie išlieka savimi ir kalba tiesą. Tai tolygu pasakymui, jog pasaulis šiandien reikalauja iš krikščionių, kad jie liktų krikščionimis. Anądien Sorbonoje, kreipdamasis į kalbėtoją marksistą, vienas katalikų kunigas viešai pareiškė, kad jis irgi yra antiklerikalas. Ką čia ir kalbėti! Aš nemėgstu kunigų antiklerikalų, lygiai kaip ir filosofijų, kurios savęs gėdijasi. Tad savo ruožtu nesistengsiu vaidinti prieš jus krikščionio. Aš, kaip ir jūs, šiurpstu matydamas blogį. Bet aš nesutinku su jūsų viltimi ir toliau kovoju su šituo pasauliu, kur vaikai kenčia ir miršta.

* * *

Kodėl gi man nepasakius čia to, ką parašiau kitur?1 Per tuos klaikius metus ilgai laukiau, kad Romoje sugriaudėtų galingas balsas. Aš, netikintysis? Būtent. Mat žinojau, kad dvasia pasiklys, jeigu nesušuks prakeiksmo jėgai. Tačiau prisiekiu jums, kad milijonai žmonių ir aš taip pat jo neišgirdome, ir tuomet visas širdis, ir tikinčias, ir netikinčias, apgaubė vienatvė, kuri nesiliovė augusi sulig kiekviena praėjusia diena ir sulig kiekvienu nauju budeliu.
Tada man buvo paaiškinta, kad pasmerkimas buvo išsakytas. Tik išsakytas enciklikų kalba, o ji nėra aiški. Pasmerkimas buvo išsakytas, bet nebuvo suprastas! Kas gi nepajus, kur esama tikro pasmerkimo, ir kas gi nesupras, jog šitas pavyzdys iš dalies, o gal ir visiškai atsako į klausimą, kurį jūs man duodate. Pasaulis laukia iš krikščionių, kad jie prabiltų garsiai, aiškiai ir išsakytų savo pasmerkimą taip, kad niekad jokia, net menkiausia abejonė negalėtų kilti paprasto žmogaus širdyje. Pasaulis laukia, kad jie išbristų iš abstrakcijų ir atsistotų priešais tą kruviną veidą, koks šiandien yra istorijos veidas. Šiandien mums reikalingas susibūrimas, ir tai turi būti susibūrimas žmonių, pasiryžusių kalbėti aiškiai ir užmokėti savimi.

* * *

(…) O kuo dabar krikščionys gali mums padėti?
Pirmiausia gali padėti baigti tuščius ginčus, kurių ryškiausias – dėl pesimizmo. Pavyzdžiui, aš manau, kad Gabrieliui Marseliui2 geriau būtų palikti ramybėje tas minties formas, kurios jį jaudrina klaidindamos.(…)
Beje, kokią teisę turi krikščionis ar marksistas kaltinti mane, pavyzdžiui, pesimizmu? Juk ne aš sumaniau žmogaus skurdą ar baisias dieviškojo prakeiksmo formules. Juk ne aš sušukau tą Nemo bonus (Niekas nėra geras – lot.; plg. Mk 10,18). Ir ne aš pasmerkiau nekrikštytus vaikus. Ne aš pasakiau, kad žmogus negali išsigelbėti pats vienas ir kad iš savo nuopuolio gelmių gali viltis tik Dievo malonės. O pagarsėjęs marksistų optimizmas! Dar niekas nebuvo taip toli nužengęs nepasitikėjimo žmogumi linkme, ir galiausiai ekonominis šito pasaulio fatališkumas atrodo kur kas baisesnis už Dievo kaprizus.(…) Krikščionybė yra pesimistiška žmogaus atžvilgiu, bet optimistiška žmogaus lemties atžvilgiu. Na, o aš pasakyčiau, kad esu pesimistas žmogaus lemties atžvilgiu, bet optimistas žmogaus atžvilgiu. Ir ne dėl humanizmo, kuris visuomet man atrodė striukas, o dėl nežinojimo, kuris stengiasi nieko neneigti.
Vadinasi, žodžius „pesimizmas“ ir „optimizmas“ reikia patikslinti, o laukdami, kol bus galima tai padaryti, privalome veikiau pripažinti, kas mus jungia, negu kas skiria.

* * *

(…) Mes atsidūrėme prieš blogį. Ir aš iš tikrųjų jaučiuosi šiek tiek panašiai kaip tas prieškrikščioniškųjų laikų Augustinas, kuris sakė: „Aš ieškojau, iš kur atsiranda blogis, ir niekaip negalėjau iš jo išbristi“.
Tačiau teisybė ir tai, jog aš ir keletas kitų žmonių žinome, ką reikia daryti, kad to blogio bent jau nepadaugėtų, jeigu ir nesumažėtų. Gal ir ne mūsų galioje padaryti taip, kad vaikai nebūtų kankinami šitaip sukurtame pasaulyje. Bet mes galime sumažinti kankinamų vaikų skaičių. Ir jeigu jūs mums čia nepadėsite, kas gi tuomet pasaulyje galės mums padėti?
Tarp teroro ir dialogo jėgų prasidėjo didžiulė nelygi kova. Nedaug turiu iliuzijų dėl šitos kovos baigties. Tačiau manau, kad reikia ją kovoti, ir žinau, kad žmonės tam bent jau pasiryžę. Aš tik bijau, kad kartais jie jaučiasi truputį vieniši.(…)
Galimas daiktas, ji (krikščionybė – K.V.) atkakliai sieks visiškai sunaikinti maišto ir pasipiktinimo dorybę, kuria pati buvo paženklinta prieš daugelį metų. Tuomet krikščionys gyvens, o krikščionybė mirs. Tuomet iš tikro už auką sumokės kiti. Tai ateitis, apie kurią negaliu spręsti, nors ji ir žadina man viltis ir nerimą. Galiu kalbėti tik apie tai, ką žinau. O aš žinau (ir kartais to ilgiuosi): jeigu krikščionys pasiryžtų, milijonai balsų – girdite? – milijonai balsų pasaulyje prisijungtų prie šaukiančios saujelės vienišųjų, kurie be jokio tikėjimo ir be jokios teisės šiandien beveik visur nenuilstamai gina vaikus ir žmones.

Alberas KAMIU

Interviu

(…)
Ar galima būtų daryti išvadą, kad tas vaikų kentėjimas – toks beprasmiškas, toks klaikus ir nepateisinamas – yra vienas iš akivaizdžių dalykų, kurie verčia jus netikėti tuo, ką krikščionys vadina dieviškąja Apvaizda, kurie skatina jus laikyti Pasaulio Sukūrimą didžiuliu nenusisekusiu kūriniu?
Šitam kentėjimui krikščionis gali pasipriešinti vien tikėjimo aktu… Bet šitas krikščionio tikėjimo aktas, šitas proto nuolankumas prieš skandalingiausią neteisingumą tėra atsistatydinimas ir pabėgimo aktas. Šiuo atveju krikščionis sutinka tikėti, norėdamas išsigelbėti, norėdamas išgelbėti savo sielos ramybę.
Vienintelė žmogaus verta nuostata – daktaro Rijė (A.Kamiu romano „Maras“ herojus – K.V.) nuostata: jis net mintyse nepripažįsta jokio sandėrio su blogiu ir sutelkia visas proto ir širdies išgales, kad kentėjimas būtų išvytas iš žmogaus valdų.
Ar tai nėra ir jūsų minčių pagrindas?
Blogio problema man iš tikro atrodo neįveikiama kliūtis. Bet ji sykiu ir reali kliūtis tradiciniam humanizmui. Yra vaikų mirtis, kuri reiškia Dievo savivalę, bet taip pat yra ir vaikų žudymas, kuris reiškia žmonių savivalę. Mes įstumti į dviejų savivalių kampą. Mano asmeniška pozicija, kiek ją būtų galima apginti, - laikytis tokios nuomonės: jeigu žmonės ir nėra nekalti, tai jie kalti tik iš nežinojimo. Tą mintį reikėtų išrutulioti.
Tačiau prieš teigdamas, kaip kad jūs teigiate, jog krikščionių tikėjimas yra atsistatydinimas, aš pagalvočiau. Ar tas žodis tiktų šventajam Augustinui arba Paskaliui? Garbingumas reikalauja, kad apie doktriną būtų sprendžiama pagal jos viršūnes, o ne pagal subproduktus. O dėl visų kitų dalykų, nors aš apie juos ne ką teišmanau, man atrodo, kad tikėjimas yra ne tik ramybė, kiek tragiškas vylimasis.(…)
Tiek apie doktriną. Lieka Bažnyčia. Bet aš į Bažnyčią pradėsiu žiūrėti rimtai, kai jos dvasiškieji vadovai ims kalbėti visiems suprantama kalba ir gyventi tą pavojų ir skurdo kupiną gyvenimą, kurį gyvena dauguma žmonių.
(…)
Geriausieji nūdienos rašytojai sudarė vieningą koaliciją ginti tam, ką jie vadina ir ką mes vadiname žmogaus laisvėmis ir teisėmis.
…Galbūt, gindami jas absoliuto ir abstrakcijų lygmenyje, kaip mums įprasta, mes iš tikro, patys to nežinodami, įkaliname save pasenusiose ir atgyvenusiose formose, kuriomis tos vertybės persivilko?(…)
Kai ginama laisvė, ji visados ginama abstrakčiai iki tol, kol reikia už ją sumokėti. Aš nemėgstu atskalūniškumo dėl atskalūniškumo. Bet jūsų žodžiai pateisintų, pavyzdžiui, tautinį vokiečių rašytoją, rašantį Nibelungus šalyje, kurioje būtų nugalėjęs Hitleris. Taigi Nibelungai būtų sukurti ant milijonų nužudytų žmonių kaulų. Ar dar reikia sakyti, kad tokios santarvės kaina man atrodo per didelė?
Palyginti su kuo rašytojo skelbiama laisvė jums atrodo abstrakti? Palyginti su socialiniu užsakymu. Bet šitas užsakymas šiandien neturėtų jokio turinio, jei, amžiams bėgant, nebūtų buvusi iškovota žodžio laisvė.(…) Aš kalbu vardan tokios visuomenės, kuri neįpareigoja tylėti, nesvarbu, ar tai skatintų ekonominė ar politinė priespauda.
(Šį interviu 1948 metais Emilis Simonas išspausdino laikraštyje „La Revue du Caire“. Ilgi ir reikšmingi E.Simono klausimai čia sutrumpinti, nepakeitus jų turinio.)

Alberas KAMIU

Pagal A.Camus „Rinktiniai esė“
parengė Kazimieras VIKONIS

© 2003 "XXI amžius"