Šventojo Tėvo metai
2003-iaisiais, paženklintais rožinio malda,
Popiežiaus laukia nauji darbai, naujos kelionės

Prasidėję 2003 kalendoriniai metai yra Rožinio metai, kuriuos popiežius Jonas Paulius II paskelbė spalio mėnesį. Reikia tikėtis, kad šiais metais rožinio maldai įvairiose pasaulio šalyse, ypač tose, kurios yra žinomos ypatingu pamaldumu Dievo Motinai, bus surengta daug atitinkamų bažnytinių renginių. Taip pat įvairiomis pasaulio kalbomis bus suredaguoti ir publikuojami nauji Švč. Mergelės Marijos rožinio kalbėjimo ir meditacijos tekstai, praplečiant jį Šventojo Tėvo įvestomis Šviesos paslaptimis, kuriose apmąstoma Jėzaus viešoji veikla.
Ateinantį spalio mėnesį popiežius Jonas Paulius II minės savojo pontifikato sidabrinį jubiliejų - išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą 25-ąsias metines. Šios iškilmės turės ir aiškų istorinį bruožą, nes per visą 200 metų Bažnyčios istoriją tik du popiežiai - neskaitant paties šv. Petro - sulaukė tokio jubiliejaus. Krokuvos arkivyskupas kardinolas Karolis Vojtyla buvo Kardinolų konklavoje išrinktas Katalikų Bažnyčios vadovu 1978 m. spalio 16 d. Šventojo Tėvo sidabrinio jubiliejaus šventimas, jo didžiųjų nuopelnų Bažnyčiai, visų krikščionių vienybei ir pasaulio taikai aptarimas bei įvertinimas taip pat turėtų būti reikšmingi prasidėjusių metų aspektai. Pažymėtina, kad Popiežiaus jubiliejaus artumoje spalio 19 dieną, Misijų sekmadienį, bus Bažnyčios palaimintąja paskelbta 1997 metais mirusi Motina Teresė, 1979 metų Nobelio taikos premijos laureatė, kartu su Jonu Pauliumi II laikomi žymiausiais pastarosios epochos Bažnyčios žmonėmis, krikščioniškos artimo meilės simboliais.
Šiais įtemptais tarptautinės politikos metais, kai tęsiasi smurto apraiškos Šventojoje Žemėje, iškilęs karo su Iraku pavojus, vyksta polemika dėl Europos integracijos ir dėl rengiamos naujosios Europos Sąjungos konstitucijos, laukiami nauji Šventojo Tėvo paraginimai dėl taikos, dėl religijos ir krikščioniškojo paveldo kultūroje pripažinimo. Balandžio mėnesį, minint palaimintojo Jono XXIII enciklikos „Pacem in terris“ 40-ąsias metines, Popiežius vėl priims keturias pagrindines tvirtos taikos atramas: „tiesą, teisingumą, meilę ir laisvę“, kaip tai buvo padaryta kreipimesi Pasaulinei taikos dienai ir sausio 13-osios susitikime su prie Šventojo Sosto akredituotais diplomatais. Toliau bus keliamas klausimas dėl religinės laisvės tiek islamiškojo režimo šalyse, tiek Rusijoje, kur Katalikų Bažnyčios padėtis yra nepatenkinama tiek ekumeniniu, tiek teisiniu atžvilgiais.
Nors galima Popiežiaus kelionė į Filipinus, kur sausio 23-26 dienomis rengiamas 4-asis pasaulio šeimų susitikimas, gydytojų patarimu neįvyks - 16 valandų skrydis lėktuvu būtų pernelyg ilgas dabartinei Jono Pauliaus II sveikatos būklei, - tačiau keli trumpesni vizitai Europoje numatyti ir šiemet. Iki šiol per 24-erius savo pontifikato metus Jonas Paulius II įvykdė 98 keliones už Italijos ribų, aplankydamas 131 pasaulio šalį, taigi šiemet galime sulaukti ir 100-ojo rekordinio vizito. Nors oficialios datos dar nėra patvirtintos, tačiau šaltiniai nurodo, kad tikrai jau rengiamasi Šventojo Tėvo kelionėms į Kroatiją ir Ispaniją. Trečiasis vizitas į Kroatiją buvo numatytas dar praėjusių metų rugsėjį, tačiau atidėtas dėl kitų Popiežiaus darbų. Kad Jonas Paulius II rengiasi aplankyti šią pokomunistinę Balkanų šalį, jis pats patvirtino, priimdamas jam kroatų padovanotą Kalėdų eglę. Vizito metu birželio 5-8 dienomis numatyta beatifikuoti Kroatijos Bažnyčios veikėjus pasaulietį Ivaną Mercą (1896-1928) ir vienuolijos įkūrėją seserį Mariją Petkovič (1892-1966), kurių užtarimu įvykę stebuklai Šventųjų skelbimo kongregacijoje buvo patvirtinti gruodžio mėnesį.
Taip pat pranešama, kad su 2-3 dienų vizitu gegužės mėnesį Jonas Paulius II turėtų penktąjį kartą aplankyti Ispaniją. Pagrindinis šios kelionės tikslas būtų keturių ispanų palaimintųjų kanonizacija. Šventuoju turi būti paskelbtas jėzuitas kunigas Chozė Marija Rubijas y Peralta, kuris mirė 1929 metais, taip pat trys seserys vienuolės: Chenofa Tores Morales (mirusi 1956 metais), Marija Maraviljas di Chezu Pidal y Čiko De Guzman (1974) ir Andžela de la Krus Gerero. Dekretai, patvirtinantys stebuklus, įvykusius su šių kandidatų į kanonizaciją užtarimu, buvo paskelbti balandžio ir gruodžio mėnesiais. Pirmą kartą Popiežius lankėsi Iberijos pusiasalio valstybėje 1982 metais, o paskutinį - 1993-iaisiais.
Galimų apaštalinių kelionių sąraše taip pat yra Švedija, kur birželio mėnesį bus švenčiamos šv. Brigitos Švedės 700 metų jubiliejus. Aplankyti šią Skandinavijos šalį Popiežius buvo pareiškęs norą savo susitikime su Švedijos ambasadoriumi. Spalio pabaigoje nuvykęs į Vatikaną, kvietimą Jonui Paului II perdavė Slovakijos prezidentas Rudolfas Šusteris, nurodydamas, kad jo šaliai reikia „Šventojo Tėvo padrąsinimo kelyje į Europos Sąjungą“. Popiežių į Strasbūrą taip pat praėjusių metų pabaigoje pakvietė Europos parlamento pirmininkas Patas Koksas bei - kiek netikėtai - Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. Iš svarbesnių vizitų pačios Italijos teritorijoje paminėtinas Jono Pauliaus II išreikštas pageidavimas aplankyti antikinį Pompėjos miestą. Šis senovėje Vezuvijaus ugnikalnio sugriautas miestas yra žinomas kaip Rožinio Dievo Motinai dedikuota šventovė, kurios delegacija buvo atvykusi pasveikinti Šventąjį Tėvą per Rožinio metų skelbimą.
Tarp kitų dalykų, stebėtojai atkreipia dėmesį į tai, kad tiek Romos Kurijoje, tiek pasaulio diecezijoje dabar yra nemažai hierarchų, pasiekusių pensinę 75 metų ribą (vien tik JAV tokių vyskupų yra 35), bet toliau einančių aktyvias sielovadines pareigas ir laukiančių sprendimo dėl jų pakeitimo. Štai Baltarusijos sostinės Minsko arkivyskupas kardinolas Kazimiežas Sviontekas jau yra sulaukęs 88 metų amžiaus, bet dar vadovauja savo diecezijai. Taigi šiemet, matyt, toliau vyks Šventojo Sosto institucijų ir vietinių Bažnyčių vadovybės atnaujinimas.
Dabar iš Kardinolų kolegijos 171 nario tik 113 kardinolų yra jaunesni kaip 80 metų ir gali dalyvauti naujo Popiežiaus rinkimuose. Šiemet šią amžiaus ribą peržengs dar septyni kardinolai, tuo tarpu ankstesni Bažnyčios dokumentai dėl Popiežiaus rinkimų tvarkos numato, kad konklavos dalyvių skaičius gali siekti iki 120 kardinolų. Todėl, kaip manoma, popiežius Jonas Paulius II dar šiais metais ar 2004-ųjų pradžioje sušauks Konsistoriją, kurioje paskirs naujų kardinolų.
Kaip kasmet, taip ir 2003 metais pagal Šventojo Tėvo iniciatyvas įvairios Vatikano dikasterijos paskelbs visą eilę svarbių dokumentų. Ypač lauktas sausio 16 dieną pasirodęs kardinolo Jozefo Ratcingerio vadovaujamos Tikėjimo doktrinos kongregacijos parengtas „vademecum“ dėl politikų atsakomybės už „moraliai neteisingus ir netobulus įstatymus“.
Kaip nurodo šaltiniai, Vatikane tokio dokumento poreikis kilo dėl dabar daugelyje šalių diskutuojamo klausimo, kaip katalikų politikai turi elgtis, bandant primesti abortus, eutanaziją ar klonavimą įteisinančius įstatymus. Dėl katalikų parlamentarų pozicijos žmogaus gyvybės gynimo srityje Bažnyčioje buvo diskutuojama ir anksčiau.
Šiai temai svarbi vieta buvo skirta 1995 metais paskelbtoje popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje „Evangelium Vitae“, kur buvo pabrėžta, kad politikai negali atriboti savo privačių sąžinės įsitikinimų nuo viešosios veiklos. Taip pat Šventasis Tėvas ne kartą yra priminęs, jog prigimtinės teisės negali susilpninti daugumos nuomonė balsuojant. Dėl to priimti įstatymai, kuriais leidžiama daryti abortus bei eutanaziją, tikinčiajam katalikui nėra moraliai susieti, ir jis turi teisę jiems priešintis pagal sąžinės balsą.
Naujajame dokumente taip pat plačiau aptariama vadinamoji „mažesnio blogio“ koncepcija, paaiškinant, kada įstatymų rengimo bei priėmimo eigoje katalikas politikas gali ja vadovautis, o kada neturėtų eiti į kompromisus. Kaip jau buvo paaiškinta enciklikoje „Evangelium Vitae“, parlamentarai, kurie dėl savo religinių nuostatų prieštarauja aborto darymui, bet negali visiškai atšaukti daugumos priimtą šį labai neteisingą įstatymą, turi stengtis jį bent iš dalies sušvelninti, įvedant apribojimus aborto darymui.
Minėtas dokumentas, kuris buvo rengiamas kelerius metus, turėtų būti ypač aktualus šiuo metu, kai dėl žmogaus klonavimo iniciatyvų, eutanazijos įteisinimo pastangų, taip pat stiprėjančios kritikos abortų atžvilgiu, kova už gyvybę nacionalinės ir tarptautinės politikos scenoje žada būti itin atkakli. Todėl reikalinga, kad krikščionys politikai bioetikos srityje visada turėtų atitinkamas Bažnyčios magisteriumu paremtas direktyvas.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"