Atnaujintas 2003 m. sausio 22 d.
Nr.6
(1110)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Kultūra
Valstybė ir bažnyčia
Pozicija
Darbai
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Platūs politinio darbo laukai

Minint Sausio 13-ąją, Lietuvoje vėl liepsnojo Laisvės laužai. Daugeliui tai buvo proga prie jų sušilti fiziškai ir dvasiškai. Atidavus pagarbą žuvusiems kovotojams už laisvę, gyvieji tampa jų kovingos dvasios paveldėtojais.
Mūsų protėviai, šaukdami pilių ir pilaičių gynėjus kovon prieš įsibrovėlius priešus ir kad įspėtų kaimynus, uždegdavo pilių kuoruose laužus. Dabar jų palikuonims XXI a. pradžioje atėjo metas uždegti Lietuvos gynėjų kovos laužus visuomeninių bei politinių organizacijų pilių ir pilaičių kuoruose. Pilimis ir pilaitėmis šiandien tampa patriotiniai tautos branduoliai miestuose, miesteliuose, apskrityse, valsčiuose ir seniūnijose, kur yra nors saujelė valstybinės ir tautinės ar religinės dvasios šarvais apsišarvavusių tautiečių. Jie sudaro Lietuvos Respublikos atsparos pilis, kurių kuoruose turėtų užsiliepsnoti aplinką nušviečią laužai.
Šiuo metu dėl nacionalinio saugumo sistemos, šaunios Lietuvos kariuomenės bei sustiprėjusios atramos į euroatlantinį aljansą mums atpuola rūpestis dėl įsiveržimo iš užsienio. Tačiau vis labiau aiškėja, jog esama nepriklausomybės ir laisvės priešų šalies viduje. Dvasinių pilių ir pilaičių kuorų laužai apšviestų tamsius penktosios kolonos užkampius ir šių dienų Tėvynės gynėjams nušviestų kelius į dvasinę bei politinę pergalę, pirmiausiai apvalant Seimą, ir per tai Vyriausybę, nuo maskolbernių ir valstybės turto bei iždo plėšikų. Tai yra aiškus ir susipriešinimų nesukeliąs, visus bet kurios partijos patriotus vienijąs tikslas.


Nepasiduokime istorinei amnezijai

Lietuvoje iškilmingai švenčiamas A.Sniečkaus gimimo šimtmetis. Akademikai ir bendražygiai suskubo išleisti atsiminimų apie šį veikėją knygą. Nors visuomenė vangiai reaguoja į šį faktą, tačiau pakalbėti tikrai yra apie ką. Juo labiau kad vargu, ar tai, jog lenkiamės savo tautos krauju susitepusiam sovietų imperijos statytiniui, galima pavadinti atsitiktinumu. Prisiminkime, koks triukšmas buvo sukeltas derinant Lietuvos pristatymą Frankfurto knygų mugėje. Bandyta įrodyti, kad kritiškas požiūris į sovietmetį yra atgyvena, kurios „Europa nesupras“. Siekta, kad Frankfurte lietuviai giedotų ditirambus sovietmečio pasiekimams. Šiandien telieka džiaugtis, kad sovietizuoti Frankfurto programos nepavyko ir Lietuvos pasirodymas buvo sutiktas labai palankiai. Prisiminkime, kaip prieš 1993 metų Prezidento rinkimus Algirdas Brazauskas įrodinėjo, kad nevalia žmonių skirstyti į tarnavusius okupaciniam režimui ir kovojusius su juo. Jis pats esą visą gyvenimą buvo „tylusis rezistentas“. Ką tai reiškia? Veikiausiai tai, kad kai „nesusipratėliai“ sėdėjo lageriuose, buvo šalinami iš aukštųjų mokyklų, kentė skurdą, jis tyliai kovojo su režimu, rinkdamasis produktus specparduotuvėse ir uoliai vykdydamas okupacinės valdžios nurodymus.