Atnaujintas 2003 m. sausio 24 d.
Nr.7
(1111)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Aktualijos
Ora et labora
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Provincija
Rinka
Istorija ir dabartis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Antanas Sniečkus. Kas jis?

Sausio 25 dieną Mokslų akademijoje organizuojama konferencija-diskusija „Tauta, epocha, asmenybė“, skirta ilgamečio LKP CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Renginį organizuoja Mokslų akademija, Mokslininkų rūmai, Antrojo pasaulinio karo dalyvių komitetas ir LSDP klubas „Mokslas“. Taigi kas yra A.Sniečkus, kurio garbei neseniai išleista knyga, o mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma Mokslų akademija rengia jam atminti skirtą konferenciją?
XX amžiuje Lietuvos valstybingumo ir tautos laisvės siekio aršiausias priešas buvo LKP CK pirmasis sekretorius A.Sniečkus, 34 metus valdęs Lietuvą. Nuo 1920 metų jis ištikimai tarnavo didžiarusiškajam imperiniam nacionalšovinizmui, buvo aktyviausias mūsų valstybės griovėjas, masinių tautiečių deportacijų organizatorius, prieškario Lietuvos ekonominio potencialo naikintojas, Lietuvos inkorporavimo į SSRS ir sovietinės santvarkos Lietuvoje įtvirtinimo pagrindinis iniciatorius. Jo nusikaltimų Lietuvai sąrašas begalinis.
A.Sniečkus Maskvos Kremliaus prieigose pasirodė apie 1920-uosius. Iki 1926 metų gyveno SSRS, kur rengėsi diversiniam darbui. Jau tada jis žavėjosi „geležinio Felikso“ teroristiniu talentu ir rengėsi būti jo vertas. Nuo 1926-ųjų iki 1930 metų kaip Maskvos agentas darbavosi Lietuvoje. 1930-aisiais suimtas ir nuteistas penkiolikai metų. 1933 metais iškeistas į lietuvius politinius kalinius Rusijoje. 1936-aisiais vėl atvyko į Lietuvą diversiniam darbui. 1939 metais suimtas ir nuteistas aštuoneriems metams.
Sovietams pirmą kartą okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 18 d. A.Sniečkus išėjo iš kalėjimo ir buvo paskirtas Lietuvos valstybės saugumo departamento direktoriumi. Nuo 1940 m. rugpjūčio 15 d. iki mirties (1974 m. sausio 22 d.) - LKP CK pirmasis sekretorius. Aktyviai reiškėsi organizuojant vadinamuosius „Liaudies seimo“ rinkimus (1940 m. liepos 14 d.), organizavo teroro atmosferą prieš rinkimus.
Aršią priešvalstybinę veiklą A.Sniečkus pradėjo 1940 m. liepos 7 d. patvirtinęs represinį „Priešvalstybinių partijų ir kito vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos“ planą. Pagal tą planą prieš rinkimus visoje Lietuvoje buvo suimta daug žymių visuomenės veikėjų, kurie buvo nukankinti saugumo požemiuose.
Pirmojoje „Liaudies seimo“ sesijoje 1940 m. liepos 21 d. A.Sniečkus, vykdydamas okupacines valdžios užmačias, melagingai įtikinėjo: „Visi Lietuvos darbo žmonės šiandien reikalauja prisidėti prie galingos Tarybų Sąjungos tautų šeimos. Todėl mes, Kauno, Vilniaus ir Šiaulių rinkiminių apygardų atstovai, pasitarę nutarėme pasiūlyti įtraukti prisijungimo prie Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos klausimą į mūsų darbotvarkę. (…) Lietuvos liaudis, atlaikiusi ant savo pečių karo, okupacijos ir svetimą jungą, žino, kad (…) jos gyvenimo garantiją gali suteikti tik įėjimas į brolišką Tarybų Sąjungos tautų šeimą. Mūsų šalies prisidėjimas prie Tarybų Sąjungos užtikrins greitą, spartų socializmo kūrimą. Tarybinių penkmečių išugdytoji stambi socialistinė pramonė pakels mūsų krašto ūkį į tokias aukštybes, apie kurias tebuvo galima tik svajoti“.
Belieka priminti, kad „liaudies seimo“ rinkimų programoje nebuvo net užuominos apie Lietuvos valstybės likvidavimą. Gi ano meto mūsų krašto ekonominis potencialas buvo Suomijos lygio ir nedaug atsiliko nuo Danijos. Tenka konstatuoti, kad, žlugus „šviesios ateities kūrimo epochai“, mūsų kultūrinis, civilizacinis ir ekonominis atsilikimas nuo Suomijos ir Danijos buvo didžiulis. Prireiks daugybės metų, kol tą atsilikimą pavyks likviduoti.
Kitame „Liaudies seimo“ posėdyje (liepos 22 d.) A.Sniečkus tęsė: „Liepos 21-oji, liepos 22-oji - štai datos, kurios niekad neišdils iš mūsų tautos atminties, štai datos, kurios ženklina reikšmingiausią visos mūsų ilgos ir garbingos istorijos posūkį - posūkį nuo vergijos ir beteisiškumo į laisvę, gerovę ir laimę. (…) Vykdydamas liaudies valią, seimas tarė, kad nuo šiol Lietuva yra Tarybų Socialistinė Respublika. Seimas įstatymiškai išreiškė mūsų seną liaudies troškimą, priimdamas deklaraciją apie Lietuvos įstojimą į TSRS ir kreipdamasis į Aukščiausiąją Tarybų Sąjungos Tarybą su prašymu priimti Lietuvą sąjungine respublika į TSRS sudėtį“.
Pardavęs Lietuvą Stalinui, A.Sniečkus tapo dažnu Kremliaus menių svečiu, racionalia kaimiečio mąstysena sugebėjo prisitaikyti prie daugelio Blogio imperijos valdovų kaprizų ir todėl iki gyvenimo pabaigos „nebeiškrito iš žaidimo“.
A.Sniečkus buvo 1941 m. birželio 14-19 d. vykdytos pirmosios masinės lietuvių tremties į Sibirą iniciatorius. Jis taip įsijautė į savo tautiečių budelio vaidmenį, kad į Sibirą ištrėmė ir savo brolį su šeima, kur šis ir žuvo. Siaubo apimta A.Sniečkaus motina su artimaisiais 1944 metais pasitraukė į Vakarus, išsižadėjo sūnaus ir prakeikė jį už tautos naikinimą.
Buvę A.Sniečkaus bendražygiai, ne kartą bandę jį liaupsinti, perša mintį, kad jis buvo Lietuvos nacionalinių interesų gynėjas. Iš tiesų jis tebuvo tik įrankis Kremliaus valdovų rankose, nuolankiai vykdęs SSRS imperinę politiką, pagal kurią Lietuva turėjo išlikti, tačiau be lietuvių. Tą patvirtina daugybė doriausių žmonių tremčių antrosios bolševikų okupacijos metais, kurių organizatoriumi buvo A.Sniečkus.
Prasidėjus SSRS - Vokietijos karui, pirmosiomis karo dienomis besitraukiantys sovietai Lietuvoje įvykdė daugybę nusikaltimų. Kraupiausias jų - Rainių žudynės 1941 m. birželio 25-26 d. naktį. Tą naktį Rainių miškelyje buvo siaubingai nukankinti 76 nekalti žmonės. Žudynes organizavo A.Sniečkaus bendražygiai Domas Rocius, Petras Raslanas, Nachmanas Dušanskis ir kiti budeliai. Išaiškėjus nusikaltimui, A.Sniečkus budelių nepasmerkė, tik papriekaištavo jiems, kad „darbą“ atliko neprofesionaliai ir nesugebėjo nusikaltimo nuslėpti. Vėliau, antrosios okupacijos metais, A.Sniečkus su minėtais nusikaltėliais (išskiriant D.Rocių, kuris žuvo 1943 m.) dirbo ranka rankon.
Kiekvienas bolševikas privalėjo būti melo virtuozas. Toks buvo ir A.Sniečkus. Norėdamas Rainių žudynių organizatorius išteisinti, jis Maskvoje parengė ir 1942 metais iš lėktuvų virš Žemaitijos išbarstė lapelius „Kas tie „bolševikų kankiniai?“. Tuose lapeliuose žudymu kaltino hitlerininkus.
Antrą kartą bolševikams okupavus Lietuvą, 1944 metų vasarą A.Sniečkus su svita grįžo į Vilnių ir tuoj pat pradėjo stiprinti sovietų valdžią - prieš tautą išplėtojo raudonąjį terorą. Tų metų rudenį Lietuvoje prasidėjo partizaninis pasipriešinimas okupantams, kuris netrukus peraugo į ilgalaikį nuožmų partizaninį karą, siutinusį Staliną. Prisibijodamas Stalino, A.Sniečkus tapo didžiausiu partizanų priešu, pasikvietė į Lietuvą generolo P.Vetrovo galvažudžių diviziją ir sankcionavo jos siaubingus nusikaltimus (Klepočių, Ryliškių ir kitų kaimų sudeginimas su gyvais žmonėmis per Kalėdas). A.Sniečkaus iniciatyva kovai su partizanais, kaimo žmonių terorui ir deportacijai vykdyti buvo organizuoti stribų būriai. Žmonėms gąsdinti stribams buvo pavesta miestelių aikštėse viešai niekinti žuvusiųjų partizanų kūnus. Tokia niekšybė buvo vykdoma tik Lietuvoje.
Pažadėjęs Stalinui greitai nuslopinti partizaninį pasipriešinimą, A.Sniečkus pokario metais kasmet vykdė masines tautiečių, ypač kaimo žmonių deportacijas. Kovai su partizanais į Lietuvą išsikvietė diversijų specialistą majorą A.Sokolovą, padėjo jam organizuoti smogikų būrius. Tenka pripažinti, kad A.Sniečkaus pastangomis Lietuvoje buvo nuslopintas partizaninis pasipriešinimas.
N.Chruščiovo „atšilimo“ metais daug lietuvių buvo paleista iš gulagų ir tremties. LSSR LKP CK pirmasis sekretorius pasirūpino, kad nemažai daliai katorgininkų būtų neleista grįžti į tėvynę. Jie prieglobsčio turėjo ieškotis kitose sovietų valdomose teritorijose arba visam gyvenimui likti Sibire. Iš visų sovietinių respublikų valdovų toks „humanistas“ tebuvo tik A.Sniečkus!
Jo „nuopelnu“ reikia laikyti ir mūsų tautiškumo pagrindo - kaimo - sunaikinimą. 1948 m. kovo 20 d. A.Sniečkaus iniciatyva LKP(b) CK ir LSSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl kolektyvinių ūkių organizavimo Lietuvos TSR“. Kolektyvizacija privalėjo sugriauti prieškario Lietuvoje pasiektą aukštą žemės ūkio gamybos lygį ir taip sunaikinti partizanų atramos bazę. Drastiškomis priemonėmis A.Sniečkui pavyko visa tai pasiekti. 1952 metais VII LKP suvažiavime jis konstatavo, kad sovietų Lietuvoje nugalėjo kolūkinė santvarka. Ši santvarka nugalėjo todėl, kad ketverius metus kaime vyko raudonasis teroras, masinės žemdirbių tremtys ir „buožių klasės“ fizinis naikinimas. Kolektyvizacijai nugalėjus, Lietuvos žemės ūkio gamyba buvo nublokšta iki tuomečio SSRS lygio, žemiausia Europoje. Daug metų kaimo žmonės gyveno skurdžiau nei baudžiavos laikais. A.Sniečkus, liaupsindamas savo veiklą, teigė, kad kolektyvizacijos pergalė - vienas svarbiausių laimėjimų, kuriuos iškovojo lietuvių tauta, visų pirma darbo valstiečiai.
Apžvelgėme tik nežymią A.Sniečkaus „nuopelnų“ dalį. Jo pastangomis per bolševikų okupacijas Lietuva neteko beveik trečdalio gyventojų. Už tuos „nuopelnus“ KGB generolas, socialistinio darbo didvyris A.Sniečkus buvo apdovanotas vienuolika sovietinių ordinų, iš jų net aštuoniais - Lenino. Aršiausiam tautos duobkasiui buvo deramai atlyginta.
2000 metų vasarą Vilniuje dirbęs Tarptautinis visuomeninis tribunolas komunizmo nusikaltimams įvertinti pasmerkė pragaištingą komunizmo ideologiją, komunistų partijas ir jų organizatorius, kurie daugelį metų visame pasaulyje vykdė plataus masto nusikaltimus žmonijai ir žmogiškumui. Pasmerktųjų kategorijai priklauso A.Sniečkus ir nemažai jo bendražygių, uoliai tarnavusių okupantams ir naikinusių savąją tautą.

Kazys BLAŽEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija