XXI amžius

Lobynas, ženklinantis žmogiškąjį grožio, tobulumo ir prasmės siekį

Ant knygos “Vilniaus Katedros lobynas” pasirašo vienas jos sudarytojų Lietuvos dailės muziejaus direktorius Rimantas Budrys

Ričardo Šaknio nuotrauka

Kiekvienoje valstybėje yra įvykių, kurie pažymimi ypatingos svarbos ženklu. Turbūt nesuklysime pasakę, kad tokiu įvykiu buvo 1999 metais Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, atidaryta paroda “Krikščionybė Lietuvos mene”, sukaupusi neįkainojamą nacionalinį sakralinio meno lobyną, kurio vertė matuojama ne tik tautinės dailės, bet ir europiniu mastu – paroda įrodė, kad istorijos eigoje Lietuva tapo europinio lygio krikščioniška valstybe. Meninė parodos ekspozicija yra nuolat atnaujinama, papildoma naujais eksponatais, o neseniai mus pasiekė dar vienas su šia paroda susijęs įvykis – knygos “Vilniaus Katedros lobynas” išleidimas. Sausio pabaigoje Kaune, Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialiniame muziejuje-bute, vyko vakaras, skirtas minėtai knygai pristatyti. Muziejaus direktorė, žurnalistė ir biografė Irena Petraitienė pokalbiui pakvietė knygos sudarytojus: Lietuvos dailės muziejaus direktorių Rimantą Budrį, Vilniaus paveikslų galerijos vedėją Vytautą Balčiūną, sakralinio meno žinovę dr. Gražiną Martinaitienę bei istoriką dr. Vidą Dalinską. Ypatingasis vakaro svečias buvo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Į pokalbį įsiliejo ir fleitos garsai, skleidžiami muzikos magistrės L.Gomolickaitės.

* * *

“Viešpatį šlovinkim fleitom!” - psalmės žodžiais vakarą pradėjo I.Petraitienė, įvesdama susirinkusiuosius į sakralumo atmosferą ir taip pranešdama, kad bus kalbama ne apie bet ką, o apie sakralinį meną, kurio paskirtis – per grožį artinti mus prie Dievo. Gal todėl vakare nebuvo skaičiuojama ir suvedinėjama statistika ar įdėtas triūsas, o tiesiog buvo džiaugiamasi jau padarytu dideliu darbu, kurio pradžia prasidėjo parodos rengimu, o pabaiga tęsis ilgai, nes, anot istoriko V.Dalinsko, darbo, atsekant lobyno istoriją, užteks dar šimtus metų.
Su dideliu pasididžiavimu I.Petraitienė savo mintimis apie knygos ir parodos ištakas pakvietė pasidalyti “Krikščionybė Lietuvos mene” iniciatorių, kaip pati jį pavadino, menininką, maestro R.Budrį. Svarbiausia, anot jo, turėti gerą idėją ir projektą. “Juk Lietuva - krikščioniškas kraštas, turintis turtingą kultūros paveldą. Krikščioniška kultūra į Lietuvą atkeliavo dar Mindaugo laikais. Nuo to meto mūsų kraštą pasiekė krikščioniškos tradicijos, o kartu ir sakralinis menas. Muziejaus projektas ir buvo kuo plačiau parodyti sau ir pasauliui, kokius sakralinio meno turtus turi Lietuva. Tokia yra muziejaus paskirtis – saugoti ir parodyti žmonėms nacionalinį kultūros paveldą. Tokia yra ir visų muziejininkų kasdienė priedermė”, - sakė Lietuvos dailės muziejaus direktorius. Jo žodžiais tariant, minėtasis projektas Atgimimo laikais buvo dvasinio atsinaujinimo ir sustiprėjimo pradžia. Labai džiugu, kad atsirado žmonių, kurie tai suprato ir parėmė projektą.
R.Budriui buvo malonu pranešti, kad parodos pradžia prasidėjo Kaune, kai buvo gautas kardinolo V.Sladkevičiaus (jo vardas pristatant knygą buvo dažniausiai minimas, jam ir buvo dėkojama) sutikimas bei padrąsinimas. Artėjant Kristaus gimimo 2000 metų jubiliejui bei Lietuvos karaliaus Mindaugo krikšto ir karūnavimo 750 metų sukakčiai buvo pradėta rimtai rengtis parodai. R.Budrys prisiminė, kad, dar berengiant parodą, daugelis stebėjosi, kad Lietuvos kultūrinis paveldas savo meniniu lygiu ir verte nė kiek nenusileidžia kitų Europos valstybių kultūriniam palikimui. “Kai iš Prancūzijos, Lijono miesto, atvažiavo menotyrininkai ir pamatė mūsų liaudies meną, jie buvo labai nustebę, kad lietuviai nesuvokia, kokių turtų jie turi. Etninis mūsų sakralinio meno paveldas, kaimiškoji mūsų sakralinio meno kultūra Europos kontekste yra tikrai vertinga”, – užtikrino Lietuvos dailės muziejaus direktorius.
Šiemet sukanka penkiolika metų, kai buvo grąžinta Vilniaus Arkikatedra. Po sugrąžinimo prasidėjo rimtas darbas:: buvo sudėtos granitinės grindys, sutvarkytos sakyklos, atstatytas vyskupo sostas, kartu imta ieškoti ir restauruoti meno kūrinius. Arkikatedrą buvo nutarta sutvarkyti iki vasario 16 dienos. Prie visų šių darbų daug prisidėjo arkivyskupas J.Steponavičius, klebonas mons. K.Vasiliauskas.
O kas suskaičiuos, kiek žmonių prisidėjo rengiant parodą ir knygą! Labai gražiai pastebėjo vakare kalbėjusi sakralinio meno žinovė dr. G.Martinaitienė: “Tas, kuris atvers šią knygą, turėtų pagalvoti, kad ją kūrė šimtai tūkstančių žmonių. Tie žmonės – tai auksarankiai, kurie Lietuvos menui paskyrė tai, ką sugebėjo išausti, nutapyti, nulipdyti, išdrožti ar išlieti. Jų pavardžių mes nežinome, bet jie išliko savo kūriniais”. G.Martinaitienė paminėjo ir dvasininkus, kurie įvairiais istorijos laikotarpiais darė viską, kad minėtosios vertybės nebūtų sunaikintos, jas slėpė ir saugojo. Be jų, dar yra darbui atsidavę žmonės, vyrai, kuriuos menotyrininkė juokaudama, bet su meile pavadino “Budrio berniukais”. Tai jie “išmušinėjo” pinigų ir Lietuvos dailės istorijoje užvirė tikrą “košę”. Neužmiršti buvo ir kauniečiai, prisidėję prie viso šio judėjimo.
Vakare kalbėjęs istorikas V.Dalinskas pažymėjo, kad Lietuvos meno istorija yra didžia dalimi bažnytinio meno istorija. Tai, kad sakralinis menas išliko iki šių dienų, yra Bažnyčios nuopelnas. Pačiomis nepalankiausiomis istorinėmis sąlygomis Bažnyčia saugojo Lietuvos kultūros paveldą.
Šiandien vis dar mėginama atsekti lobyno slapstymo istoriją, kuri prasidėjo nuo XVII a. vidurio ir baigėsi mūsų dienų Atgimimo įvykiais. Istorikas ypač akcentavo sakralinio meno svarbą mūsų laikais . Jis pastebėjo, kad lobyno vertybės šiandien ypač aktualios integruojantis į Europos Sąjungą. Europa nuo gotikos iki šių dienų per religinio meno vertybes atpažįsta save. Būtent per šias vertybes mes galime identifikuotis su Europos kultūra.
Savo mintimis pasidalyti pakviestas Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas V.Balčiūnas akcentavo meno vertybių ryšį su pačiu žmogumi, su jo tikėjimo ir prasmės paieškomis. Prie tikėjimo žmogus priartėja per grožį, kuris sujungia jį su prasmės pasauliu. Tai tikri dalykai, vedantys žmogų į metafizinę gelmę, į tai, kas žmogui yra brangiausia ir švenčiausia. V.Balčiūnas kalbėjo, kad reikia daryti tai, kas svarbu sau ir kitiems. Iš to išauga bendri veiksmai ir pasitikėjimas vieni kitais. Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas negailėjo gerų žodžių ir Kauno arkivyskupijos muziejaus darbuotojams, jų kūrybinei energijai ir išreiškė viltį kada nors pamatyti Kauno sakralinio meno lobyną. Juk, anot jo, visi dėsningumai įvyksta per atsitiktinumus.
Arkivyskupas S.Tamkevičius dėkojo už gerus žodžius kauniečiams ir neslėpė, kad Kauno arkivyskupijos muziejus taip pat “šį bei tą turi”. Anot arkivysk. S.Tamkevičiaus, visi esame Lietuvos vaikai, paveldėję gilias šios žemės šaknis. Didysis šių dienų rūpestis – išmokyti jaunąją kartą perimti šias vertybes.
Jaunosios kartos dvasiniu auklėjimu buvo susirūpinęs ir kun. prof. A.Žygas, kuris kalbėjo, kad reikia supažindinti jaunuomenę su sakralinėms vertybėms, kartu lankant parodą ar vartant knygą, parodyti, kaip žmonės Lietuvoje mylėjo Dievą, reikia uždegti bei skatinti norą pažinti tautos kultūrinį ir dvasinį paveldą. Juk nuo jaunimo priklausys visos tautos ir valstybės ateitis.
Norėčiau pacituoti V.Adamkaus žodžius: “Vilniaus Katedros lobyno vertybės mums primena Lietuvos istoriją ne vien kaip kartų ir kovų virtinę, bet ir kaip laiką, ženklinantį žmogiškąjį grožio, tobulumo ir prasmės siekį. Lobynui skirtas leidinys šiandien žymi tęsiamą Bažnyčios ir valstybės dialogą. Toks dialogas būtinas ir dabarties Lietuvai, ir mūsų visuomenės ateičiai, jos kultūrinės tapatybės išsaugojimui, dvasiniam atsinaujinimui. Katedros lobynas – ne tik istorinės relikvijos, bet ir mus visus dvasiškai stiprinantys ir taurinantys kūriniai”. Belieka pridurti: knyga jau išleista, tad “imkite ją ir skaitykite”.

Lina KLUSAITĖ
Kaunas