XXI amžius

Žmogiškosios būties prasmės paieškų keliu

Pasirodė nauja, verta didelio dėmesio, religinių sonetų Lacrimos knyga „Irtis į gilumą“. Knyga įspūdinga ne tik savo išvaizda, M.K.Čiurlionio paveikslų reprodukcijomis, bet ir minčių lobiais. Šis sonetų rinkinys - jau dešimtoji Marijos Katiliūtės-Lacrimos knyga, išleista Lietuvoje per Atgimimo ir nepriklausomybės metus. Iki tol ši tarp mūsų gyvenusi poetė mums buvo nežinoma; jos poeziją leido Australijoje, JAV, Brazilijoje, Kanadoje (be autorės vardo ar svetimiems priskiriant). Tenykščiai lietuviai, gėrėdamiesi jos žodžio skambumu, spėliojo, kas gi iš žinomų Lietuvos poetų - V.Mykolaitis-Putinas, K.Žitkus-Vincas Stonis ar dar kas - galėtų būti šios kūrybos autorius? Kad tai nauja, nežinoma poezijos Betliejaus žvaigždė - labai mažai kas težinojo.
Knygos „Irtis į gilumą“ pirmosiomis eilutėmis poetė mus nusiveda į M.K.Čiurlionio paveikslų galeriją ir pasako: …aš po salę vaikščiosiu viena. Gerai, drauge su M.K.Čiurlioniu mes pabūkime kamputyje - šventovėje. Šventovėje, nes čia viskas mintį kelia aukštyn.
Poetė ilgai - metais vaikšto nuo vieno paveikslo prie kito, nuo vieno ciklo prie kito. Jos sonetų amžius siekia nuo 1968 iki 2002 metų. Ji neskuba: kiekvieną paveikslą turi išmąstyti, praleisti pro savo - Dievo vaiko - širdies prizmę ir tik tada eiti prie kito. Kiekvieną išmąstymą - sonetą Lacrima baigia dviem paveikslo sukeltų minčių eilutėmis, pažerdama Gyvenimo deimantų rieškučias, nukreipdama mūsų žvilgsnį į Gyvenimo švyturį ar tamsą perskrosdama Tiesos žaibu. Visi sonetai - ne tik poezija, bet ir malda.
M.K.Čiurlionio paveikslai - ne tiek (ir ne tik) pasigėrėjimą kelia, bet ir verčia mąstyti, žvelgti gilyn. Todėl ir Lacrima į juos žvelgia ne tik pasaulėjautos, bet ir pasaulėžiūros akimis: prieš ją iškyla žmogaus būties fizinio ir dvasinio prieštaringumo problemos - jo trapumo ir amžinumo, purvinumo ir tyrumo, mirties ir nemarumo, žemės traukos ir veržimosi į Dievą. Kuo stipresnė žmogaus prigimtis, tuo labiau jame susikerta šie prieštaringumai. Gerasis ir maištingasis angelai gyvi mumyse. Troškimas visa pažinti, visa pasiekti - net Amžinybę ir Begalybę - nėra iš esmės blogas. Priešingai, tai veržimasis Dievop, kuris yra šių žmogiškai Gėriu ir Grožiu įvardytų dimensijų šaltinis ir pilnatvė; kvailystė pervertinti save ir tartis visa tai suvokus ar pasiekus - tapti maištinguoju angelu. Begalybės, Amžinybės link galima tik veržtis, o pasiekti… Mūsų pastangas įvertins Viešpats. Tačiau žmogaus žemiškojo kelio prasmė ir yra šiame kilime, o kitaip tariant, „iriantis į tiesos gilumą“.
M.K.Čiurlionio paveikslai veda poetę tuo nesibaigiančiu žmogaus būties prasmės paieškų keliu. Veda ji ir mus: nuo pasaulio Kūrėjo - „Rex“ apmąstymo iki „Laidotuvių simfonijos“. Šiame kely telpa ne tik žmogaus, bet ir Visatos problema.
Daug poetų stovėjo ir mąstė prie šių paveikslų; Lacrima į juos žvelgia nauju žvilgsniu: „ per juos“. Ji gyva, ji jautri, ji visa regi ir žmogiškai išgyvena. „Jūros sonatai“ atsiliepia žodžiais:

Audrota jūra, man ne tu baisi! -
Manęs nežudo stichijos verpetai.
Audringa jūra!… Tu - many esi!
Tu - dūžtančių vilčių ir skausmo metai.

O „Saulės sonatoje“ nuščiūva:

Kokia tyla!… Sustingęs varpas tyli.
Karaliai miega, amžių užmiršti –
…ir nulenkia galvą pažintai tiesai:
Kas kartą gimė - mirčiai nusilenkia,
Nutyla meilės ir džiaugsmų varpai…

Poetės mąstymuose prie M.K.Čiurlionio paveikslų nauja tai, kad ir pienės pūkas, ir audros šokdinami laiveliai jai ne vien šios žemės - praeinamybės ženklai: visur ir visada ji regi, jaučia harmonijos, stichijos ir palaimingos tylos Kūrėją - Dievą. Jame - Visatos ir žmogiškosios būties įprasminimas. Todėl jai žmogiškosios būties laiko tėkmė - ne kritimas į nebūtį, o kelionė į Amžino Pavasario namus… („Pavasario sonata. Allegro“).
Knygos pabaigoje talpinamuose sonetuose „Miško muzika“, „Saulėlydis“ posmai suskamba fortissimo: atrodo, ištiesia mums poetė savo iškentėtus apmąstymus virpančia ranka ir taria: „Skaitykite…“. Bet ar suprasime? Pasiguodžia: Supras.. gal medis - žalias po audros („Miško muzika“). O „Saulėlydyje“ rašo:

…Diena išties juk buvo nuostabi!
O po nakties - visad išaušta Rytas!

Labai dažnai Lacrimos žvilgsnis atsiremia į mirtį. Bet mirtį ji priima ne kaip Grožio, Gėrio, Tyrumo baigtį. Žvelgdama į paveikslus, ji mąsto: vasaros grožis nežūsta - po žiemos vėl ateina žydinti vasara. Nejaugi tyriausi sielos troškimai baigsis mirtimi?! Ne, tai prieštarautų gamtai ir žmogaus būties šauksmui. Šias gilias filosofines mintis Lacrima perteikia subtiliausiu - poezijos - žodžiu. Tai nauja mūsų poezijoje.
Myriop mes einame visi. Tik vieni dalydami, degdami ir sudegdami, kiti gi - siurbdami į save žemę ir ja virsdami. „Išsipildymo“ giesmė - krikščioniškąja meile degančiųjų giesmė. Ir jų žemiškasis virtimas pelenais – ne juoda neviltis, o grįžimas į Amžinos Būties gelmes („Zodiakas - Svarstyklės“). Čia mus poetė kviečia į tikrąjį optimizmą.
Knyga „Irtis į gilumą“ vertinga ne tik poetės giliaminčiais sonetais, bet ir gražiomis M.K.Čiurlionio paveikslų reprodukcijomis: prie kiekvieno soneto - jį pagimdęs paveikslas. Todėl, perskaitęs sonetą, kitaip išvysti M.K.Čiurlionio paveikslo neišsemiamas gelmes, atrandi naujus polėkius ir pagarbini Gyvybės ir Mirties (kuri veda į Gyvenimą) Viešpatį šlovinimo himnu.
Šia knyga poetė mums atiduoda savo dvasios patirtį: paimkime į rankas knygą ir kartu su autore mąstykime. Kiek jėgų ir tvirtumo atrasime, kai, mūsų dienomis siaučiant „Jūros sonatos“ audrai, mūsų laivelį laikys Valdovo ranka! O kai skambės „Laidotuvių simfonijos“ varpai, paguos tikėjimas, jog:

Tokia žmogaus likimo paslaptis:
Jį veda į Gyvenimą… mirtis!

Irkimės kartu į gilumą, mąstykime… Savąjį rinkinį poetė pavadino „Irtis į gilumą“. Taip, tai M.K.Čiurlionio ieškojimų - Rex, Pavasario, Saulės, Žvaigždžių, Jūros sonatų, Laidotuvių simfonijos, Pasaulio sukūrimo - tąsa: irtis į Tiesos gelmes ir kilti aukštyn, giedant himną Pasaulio ir mūsų visų Kūrėjui ir Viešpačiui.

Algimantas ŽILINSKAS