Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Pasaulis
Ora et labora
Mums rašo
Laikas ir žmonės
Istorijos vingiai
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ar domimės tik savimi?

Tada ir skaitome tik tai, ką patys parašome. Arba kai kas nors parašo labai panašiai, kaip norėtume. Taip, kad nieko nesužinotume ir iš viso nereikėtų galvoti.
Ne vieną kartą buvo rašyta apie „XXI amžiaus“ tariamo nepopuliarumo priežastis. Jos akivaizdžios – nėra nepadorumo. Deja, dabar visuomenė yra taip orientuota, kad nori būtent tokio dirgiklio, o kitaip jai “neįdomu”.
Orientuoja viešoji propaganda. Didelė žmonių dalis jai pasiduoda, mažesnė - ne. Tą mažąją dalį remti ir ugdyti, ir dauginti – tokia yra katalikiško laikraščio paskirtis.
O kad reikėtų linksmybių, reikėtų sporto, kad daugiau jaunimo skaitytų – tai yra tik iliuzija, nes vis vien neskaitytų neradę nepadorumo.
Padorus didesnis įvairumas, žinoma, nekenktų, bet tam reikia pinigų – reikėtų daugiau žurnalistų. Pinigų nėra, tai kol kas skaitykime tai, kas yra. Aukime pamažu.
Tik neprašykime „XXI amžiaus“, kad pasikeistų, nes jo reikia tokio, koks jis yra.

Atsiprašau partizanų

Kreipiuosi į tuos, kurie įsigijo ar dar įsigis mano knygelę „Vainikas Lietuvai“ (Antanas Pečiukėnas. Vainikas Lietuvai. Judex. 2002.) Ten yra eilėraštukas „Į partizanus!“ Tai satyrinis-humoristinis eilėraštukas, sukurtas sovietiniais laikais, tai yra 1984 metais. Jame aprašytas ne tas skaudus laikotarpis, kada mūsų tikrieji partizanai kovojo prieš sovietų invaziją, o šauktiniai, kurie būdavo šaukiami pakartotiniems apmokymams. Tokią tarnybą mes vadindavom „partizanavimu“. Ir aš po būtinos sovietinės tarnybos 1984 metais buvau pašauktas į Kaliningrado srities Gusevo miestą. Ten ir parašiau šį humoristinį eilėraštuką. Dar kartą atsiprašau visų skaitytojų ir gerbėjų, kurie įsižeidė dėl to, jog pavartodamas partizano sąvoką nenurodžiau, ką turėjau galvoje.

Pamokslininkas, visuomenininkas, švietėjas

„Žmogus gimsta turėdamas galimybę būti laisvas, bet tos laisvės dorybėms reikia tarnauti, būti atsakingam už ją, - sakė kanauninkas Vincentas Gauronskis. - Kaip ir materialinės gėrybės, taip ir laisvė priklauso nuo mūsų pačių. Jei žmogus iš prigimties buvęs vergas – jam ta laisvė nėra didelis turtas. Rinkimuose dalyvavo tik pusė rinkėjų: kitiems nesvarbu – tegul bus taip, kaip bus, nesiima jokios atsakomybės“. Šis pamokslas pasakytas Lietuvos laisvės ginėjams skirtose šv. Mišiose Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Jos vyko ypač iškilmingai ir pagarbiai. Giesmes giedojo Mažeikių miesto ir rajono politinių kalinių ir tremtinių bendrijos choras „Atmintis“ (per 30 žmonių, vadovė Margarita Jutkuvienė). Garbės sargyboje stovėjo Viekšnių vidurinės mokyklos mokiniai. Jų rankose – tautinės ir tremtinių vėliavos. Į šv. Mišias atėjo tremtiniai, mokiniai, mokytojai ir kiti parapijiečiai – tie, kam brangi laisvės kovų dvasia.
Po šv. Mišių iškilmės persikėlė į Viekšnių vidurinės mokyklos salę. Pakeliui žmonės stabtelėjo prie paminklo Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Vytautui. Mokykloje mokiniai ateitininkai, vadovaujami tikybos mokytojo Pauliaus Aurylos, atliko meninę programą. Savo repertuaro dainas dainavo ir jau minėtas mišrus choras, o savo kūrybos eiles skaitė skaitovai T.Januškevičius, S.Sidabrienė, I.Žiurauskienė.

Kilti ir kelti

Po ilgo ir sunkaus sovietų okupacijos penkiasdešimtmečio, sugriovusio mūsų tautos katalikiškos veiklos tradicijas, drauge su tautos atgimimu vėl atbudo ir pakilo naujai veiklai katalikiškasis „Caritas“. Bažnyčiose, slaptose vienuolijose, tikinčiųjų širdyse išsaugota gerumo, meilės, pasiaukojimo artimui ugnelė vėl įsiplieskė, skaisčia šviesa vis plisdama ir keldama iš sąstingio žmones, ragindama atsigręžti į likimo nuskriaustuosius. Mes visi buvome nuskriaustieji. Iš mūsų vaikų buvo atimta teisė viešai ir drąsiai išpažinti tikėjimą. Pamynusi Dekalogo tiesas, visuomenė ėmė ristis (ir iki šiol ritasi) į alkoholizmo, melo, palaidumo, susvetimėjimo bedugnę, todėl reikėjo „kilti ir kelti“. Šie žodžiai nuskambėjo kaip varpo dūžiai, kviečiantys atsigręžti į Dievą, amžinąsias vertybes, kviečiantys kelti dvasią, budinti artimo širdį ir sielą, atsigręžti į kenčiantįjį ir džiaugtis gerų darbų aukos palaima.

Meilę išmainė į degtinę

Julytė gyveno kaime. Daugiausia liūdėjo dėl to, kad nėra mamos. Nėra kam išlieti visą skausmą, paprašyti patarimo, paraginti prieš miegą sukalbėti maldelę. Julytei buvo dveji metai, kai mama užmerkė akis. Tad mergaitė augo pas senelę. Ši užaugino savo septynis vaikus, o ji buvo aštunta. Anksti pajautė našlaitės dalią, bet tikėjo, kad nebus gyvenimas visą laiką žiaurus. Julytė baigė vidurinę. Ją traukė baltas chalatas ir noras padėti sergantiesiems. Baigė medicinos mokyklą. Sutiko vaikiną. Tikėjo, kad jis - tas žmogus, kurio jai reikia, kad užjaustų, suprastų ir paguostų. Siaučiant vasario pūgoms, jie kopė santuokų rūmų laiptais, po to kunigas palaimino - jie prisiekė visą gyvenimą vienas kitą mylėti.

Atgauti viltį, nuraminti širdį

Prieš kelerius metus per radiją išgirdau kalbant moterį apie Kristaus ir Švč. M. Marijos apsireiškimą, apie tai, kaip moteris buvo verčiama tylėti, persekiojama, psichiatrų „gydoma“.
Bėgo metai. Retėjo giminių ir draugų būrelis. Likusieji galvojome: štai kiek Viešpats dar leido sužinoti, pamatyti, patirti: apsireiškimai, šventos vietos, dvasinė literatūra. Stabtelėdavau prie kvietimo vykti į Suvalkijos lygumų kaimą… Toli, brangoka. Bet vis išgirsdavau sakant: „man labai padėjo“, „aš pagijau nuo dramblialigės“ (ir rodė nuotraukas), „aš sveikatą atgavau“, „ten pasimeldusi, iškart darbą gavau, aš – moteris, nors skelbimas laikraštyje kvietė vyrus…“
Likau beveik viena. Kam, kokiam tikslui dar čia esu? Taip mąsčiau. „Kad melstumeis už gyvuosius ir mirusiuosius“, - išgirdau. Apsidairiau. Šalia - visokių sunkumų slegiami trys mažiukai. Ligota motina, nevikrus tėvas… Maldininkų būrys, su kuriuo ne sykį meldžiausi, keliavau, - čia man Dievo skirtas darbas, mano naujos pareigos. Dabar malda, dvasinė literatūra – mano gyvenimo esmė.
Jau tris kartus buvau Keturnaujienoje. Vienišas Suodžių vienkiemis - tai kaimas Šakių rajone, Kudirkos Naumiesčio parapijoje. Buvęs vienkiemis, nes sovietų valdžia jį sudegino. Tai čia glaudžiasi minėta regėtoja Aneliukė, paprasta kaimo moteris.
Čia adoravome, meldėmės. Žmonių netrūko. 12 val. koplytėlėje aukojamos šv. Mišios. Po to – dar giesmės, maldos, kalbos. Pakalbinau vieną maldininkę Oną iš Kauno, išgirdau: „Čia prieš 22 metus pakito mano gyvenimas. Niekuo nebetikėjau, nieko nebesitikėjau. Viskas aplink buvo juoda. Kojos nelinko suklupti prieš Dievą. Kunigas patarė: „Pastovėk“. Stovėjau niūri, o širdyje kažkas neįmanoma vyko… Tai Dievo gailestingumo vieta. Išganytojas čia padeda pakilti blogiesiems, netekusiems vilties, praradusiems tikėjimą, Dievą. Dievo motina mokė: Jėzus nekaltai kentėjo. Aš galvoju: duok, Viešpatie, man kaltai pakentėti. Šaukiu motinas žudikes, praradusias viltį, - atvykite čia. Čia, laukų tyloje, grįžta dvasios ramybė, nusidėjėlių sieloje atsiranda tikėjimas išsigelbėjimu, džiaugsmas…“