Atnaujintas 2003 m. sausio 31 d.
Nr.9
(1113)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Pasaulis
Ora et labora
Mums rašo
Laikas ir žmonės
Istorijos vingiai
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Politinis populizmas… O gal demagogija?

Prezidento rinkimų rezultatai kai kuriuos jų dalyvius nustebino, o kai kuriuos ir nuvylė. Bene svarbiausias klausimas, tą dieną ypač rūpėjęs kandidatams ir žurnalistams, - kodėl tokie neaktyvūs rinkėjai - vos kas antras rinkėjas pasinaudojo teise užsikarti sau ant sprando mylimą politiką ar geidžiamą partiją. Įsižiebė diskusija ir apie populizmą. Žurnalistų Č.Iškausko ir R.Valatkos nuomone, būtent dėl populizmo kaltės rinkimų rezultatai tapo tokie, o ne kitokie. R.Valatka nurodė ir antrąją priežastį, dėl kurios rinkėjai nenori eiti prie balsadėžių, - jo nuomone, Lietuvoje politiniam elitui nepalanki situacija susiklostė dėl visuomenės kaltės. Šį reiškinį jis nusakė taip: naujas politikas, gavęs pirmąjį Seimo nario mandatą, porą metų mokosi politikos abėcėlės, o per likusią kadencijos dalį baigia pradžios mokyklą. O kai ateina laikas pradėti lankyti politinę gimnaziją (suprask, žengti į Seimą antrai kadencijai), jis metamas lauk kaip musė iš barščių. Kur jau čia suspės susiformuoti Lietuvos politinis elitas!
Kad ir ką sakytum, liūdna. Sutikime, jog egzistuoja ir populizmo problema, ir politinės gimnazijos problema. Tačiau, norint pasiūlyti naują teoriją, visų pirma derėtų išaiškinti, kas norima tuo pasakyti. Kol kas galima nebent spėti, kad populizmu siūloma vadinti nerealius politikų pažadus, norint įsiteikti rinkėjams, kad už juos balsuotų būsimuose rinkimuose, ar kad tarp jų būtų įgytas populiarumas. Populizmas atseit esąs tik nekaltas pašmaikštavimas, kai rinkėjai supranta, kad juos vedžioja už nosies. Toks sąvokos apibūdinimas atrodo ganėtinai tikslus, kai girdime pačius politikus vartojant šį terminą, taip pat matome žiniasklaidos atstovus ir politikos apžvalgininkus šį terminą iš jų perėmus ir vartojant ta pačia prasme. Tai įrodo ta aplinkybė, kad pačių politikų populizmas nėra traktuojamas kaip nepageidaujamas dalykas arba neigiama savybė, inkriminuotina tam ar kitam politikui.