Atnaujintas 2003 m. vasario 5 d.
Nr.10
(1114)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Darbai
Nuomonės
Politikos užkulisiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Stalingrado mūšio prisiminimai ir pamokos

Pasmerkimas pražūčiai

Mūsio lauke pastatyta paminklinė stačiatikių bažnyčia, dedikuota Visiems Šventiesiems
Kalėdų vakarienė vokiečių kariniame dalinyje
Apsikeitimas kalėdinėmis dovanomis
ir sveikinimais

Dabar, XXI a. pradžioje, vietinių karinių konfliktų gausa ir netgi bandymas religinėmis pažiūromis pateisinti naujos rūšies terorizmo išpuolius, kiekvieną kartą perspėja apie galimą tarptautinio masto krizės pavojų su sunkiai nusakomomis pasekmėmis. Dėl to verta prisiminti praėjusio šimtmečio didžiuosius mūšius su visu jų brutalumu, beprasmiškumu ir su niekuo nepalyginamomis žmonių kančiomis, kada tik tikėjimas teikė žmonėms vilties spindulėlį. Kaip tik toks buvo prieš 60 metų, 1943-iųjų sausio 31 d., vokiečių kapituliacija pasibaigęs Stalingrado mūšis, ženklinęs lemtingą posūkį Antrajame pasauliniame kare.
1941-ųjų birželį prasidėjęs nacistinės Vokietijos karas prieš komunistinę Sovietų Sąjungą – faktiškai tai buvo ne tautų, bet dviejų totalitarinių sistemų kova – iš pradžių vokiečiams buvo sėkmingas. Nors jau 1941-ųjų žiemą jie buvo sulaikyti prie Maskvos ir Leningrado, tačiau kitų metų vasarą, sutelkę jėgas puolimui pietrytine kryptimi, pasiekė Šiaurės Kaukazą. Vėlyvą 1942-ųjų rudenį vermachto šeštoji armija, užėmusi stambųjį Pavolgio pramonės centrą Stalingradą, galutinai „įklimpo“. Išryškėjo tos pačios klaidos, kurias kažkada padarė Napoleonas: didžiuliai Rusijos plotai, tiekimo problemos, šaltos žiemos, taip pat atkaklus rusų ryžtas ginti savo tėvynę. Stalingrado atveju galbūt suveikė ir negailestingas sovietų diktatoriaus Stalino įsakymas Nr.277 („nė žingsnio atgal“), dėl kurio vien tik „bailių“ ir „dezertyrų“ Raudonojoje armijoje komisarų nurodymu buvo nušauta apie penkioliką tūkstančių.
1942-ųjų lapkričio pabaigoje, sovietams pradėjus atsakomąjį smūgį ir ketvirčiui milijono vokiečių karių atsidūrus apsuptyje, vėliau pavadintoje „Stalingrado katilu“, tokį pat paranojišką negailestingumą saviesiems parodė ir nacių fiureris. Kada šeštosios armijos vadas generolas Fridrichas Paulius, pasiuntęs radiogramą į Berlyną, paprašė leidimo bandyti prasiveržti iš apsupties, Hitleris atmetė šią paskutinę išsigelbėjimo galimybę trumpu nurodymu: „Armija turi išlaikyti savo pozicijas iki paskutinio šovinio“. Nors buvo pažadėta „Stalingrado katile“ atsidūrusius dalinius aprūpinti kariniu oro tiltu, tačiau esamomis sąlygomis tai reiškė šimtų tūkstančių karių – vokiečių ir rusų – pasmerkimą pražūčiai. Liudytojų parodymais, gatvių kovos Stalingrado griuvėsiuose pasižymėjo ypatingu žiaurumu.
Kadangi apsupti vokiečiai ryšio su užnugariu žemės keliais jau neturėjo, tai, kol dar buvo įmanoma, sužeistieji buvo gabenami lėktuvais iš užsnigtų karinių Pitomniko ir Gumrako aerodromų į už kelių šimtų kilometrų esančias karines lauko ligonines bei surinkimo punktus. Kaip tik viename jų, Charkove, tuo metu sanitaru dirbo ir sužeistaisiais rūpinosi Verneris Laukusas, po karo tapęs Meiseno dekanu. Jis prisiminė, kad iš Stalingrado atskraidinti sužeistieji kariai atrodė baisiai: peršautomis galvomis ir sužeistais pilvais, visiškai nušalusiomis kojomis ir rankomis.

Kalėdos apsuptyje

Kartu su sužeistaisiais, kol buvo įmanoma, iš „Stalingrado katilo“ į Vokietiją keliavo karių laiškai, kuriuose atsispindėjo namų ilgesys. Ypač jų pagausėjo prieš Kalėdas. Kariai, nepaisydami stiprėjančios nevilties, kaip ir visi krikščionys, lemtingas 1942 metų Kristaus Gimimo šventes sutiko kupini vidinės ramybės, susitaikymo su neišvengiamybe.
„Pastarosiomis savaitėmis mes visi pradėjome mąstyti apie artėjančią mirtį, - rašė savo žmonai į Vokietiją vienas karininkas. – Kasdienio gyvenimo nereikšmingumas kaip niekad akivaizdus, ir kiekvieno mūsų širdyje dabar stipriai jaučiama Kalėdų prasmė. Tai meilės, išganymo ir žmogiškojo gailesčio šventė. Šios mintys apie Kalėdas mus stiprina ir skatina daryti viską, kas įmanoma, kad įveiktume mus supantį nežmoniškumą…“
„Jau kuris laikas iš Tavęs negaunu jokių žinių, o kaip tik dabar, per Kalėdas, didžiulis brangių žodžių iš namų ilgesys. Bet mes esame vyrai, kurie turi viską iškęsti. Svarbiausia, kad Tau ir vaikams būtų gerai. Dėl manęs nebijok, blogiau būti negali. Šiandien aš susitaikiau su Dievu. Myliu ir bučiuoju Tave tūkstantį kartų. Mylėsiu iki paskutinio savo atodūsio. Meilės bučiniai ir vaikams. Tegu būna geri vaikai ir prisimena savo tėvą“.
Eilinio vokiečių kario laiškas iš Stalingrado paprastesnis, atskleidžiantis jo naivumą, nerimą ir baimę bei tikrosios padėties nesuvokimą. „Vyresnysis seržantas ką tik pasakė man, kad negalėsiu parvykti namo Kalėdoms, - rašo jis. – Aš jam pasakiau, kad jis turi ištesėti pažadą, ir jis mane nusiuntė pas kapitoną. Kapitonas pasakė, jog kiti taip pat norėtų išvykti Kalėdoms ir kad jie taip pat yra pažadėję savo artimiesiems, bet negalės įvykdyti savo pažado. Ir ne jo kaltė, kad mes negalime važiuoti. Mes turime būti patenkinti, jog esame dar gyvi, o ilga kelionė šaltą žiemą, bet kuriuo atveju netinkama.
Brangioji Marija, tu neturėtum pykti, kad aš neatvažiuoju. Aš dažnai galvoju apie mūsų namus, apie mūsų mažąją Luizą. Manau, kad ji jau turbūt gali juoktis. Ar jau papuošei Kalėdų eglutę? Mes taip pat eglutę turėsime, jeigu neteks kitur persikelti. Apie tai, kas čia vyksta, nenoriu daug rašyti, nes Tu pradėtum verkti… Kartais pradedu bijoti, jog daugiau nebepasimatysime. Haineris iš Krefeldo sakė, kad vyras to neturėtų rašyti, nes tai gąsdina artimuosius. Bet jeigu tai tiesa?
Marija, brangioji Marija, man taip neramu, kad nerandu sau vietos. Vyresnysis seržantas pasakė, jog tai paskutinis paštas, kad lėktuvai daugiau nebeskris. Aš negaliu sau meluoti. Jeigu nors dar kartą galėčiau Tave pamatyti; kaip visa tai baisu! Kada Tu uždegsi Kalėdų žvakes, prisimink savo vyrą Stalingrade“.
O štai laiškas vieno vokiečių kariuomenės katalikų kunigo, kuris grupei tikinčiųjų karių Stalingrade aukojo Kalėdų šv.Mišias. „Tą Šventą Vakarą mažame namelyje, kuris dar nebuvo sugriautas, tyliai meldėmės drauge su vienuolika karių. Juos buvo nelengva sukviesti karo sunkumų akivaizdoje. Bet tie, kurie atėjo, buvo ramūs ir laimingi, kad tokiomis neįprastomis sąlygomis galėjo drauge švęsti Kūdikėlio Kristaus gimimą. Pasaulyje yra daug altorių, tačiau mūsiškis iš tikrųjų buvo skurdžiausias. Vakar šiame kambaryje užspaudžiau akis savo žuvusiam draugui. Parašiau užuojautos laišką jo žmonai. Tegul Dievas ją saugo.
Susirinkusiems vaikinams paskaičiau Kalėdų skaitinį iš Evangelijos pagal Luką. Dalijomės juoda kieta duona, kuri mums buvo palaimintas altoriaus sakramentas, tikrasis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas. Visiems prašiau Viešpaties gailestingumo ir malonių, nors nieko nekalbėjau apie penktąjį įsakymą („Nežudyk!“). Vyrai sėdėjo ant mažų taburečių ir žvelgė į mane didelėmis akimis, spindinčiomis jų alkanuose veiduose. Visi buvo jauni, išskyrus vieną, kuriam jau 51-eri. Buvau labai laimingas, kad galėjau paguosti jų širdis ir juos sustiprinti. Kai Mišios baigėsi, paspaudėme vieni kitiems rankas, pasikeitėme adresais ir pažadėjome surasti artimuosius ir papasakoti apie švęstas 1942 metų Kalėdas, tuo atveju, jeigu kas nors iš mūsų sugrįš namo gyvas“.

„Stalingrado Madona“

Vienoje beveik sugriauto Stalingrado centro slėptuvių dirbo vokiečių šešioliktosios tankų divizijos gydytojas Kurtas Roiberis. Šis 36-erių metų medikas buvo dvasininko šventimus gavęs evangelikų teologas bei gabus dailininkas mėgėjas. Kiekvieną laisvą minutę jis skyrė šiam savo užsiėmimui ir „Stalingrado katile“ jau buvo nutapęs beveik 150 akvarelių. 1942 metų Kalėdų proga K.Roiberis panoro nutapyti ypatingą paveikslą, kuris kovų draugams jų beviltiškoje situacijoje suteiktų nors kokį vilties ir pasitikėjimo spindulėlį. Ir štai šis protestantų dvasininkas kitoje rusiško karinio žemėlapio pusėje paprasta anglimi nupiešė nepaprastai jausmingą Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą, žinomą „Stalingrado Madonos“ vardu, kurį dabar žino visas pasaulis.
Kariai kaip užkerėti žiūrėjo į šį slėptuvės kampe blykčiojančios žvakės šviesoje pastatytą paveikslą, kurioje apačioje buvo užrašyti prasmingi žodžiai: „Licht, -Leben-, Liebe“ (vok.„Šviesa, - Gyvenimas, - Meilė“). Prie Motinos prisiglaudęs Kūdikėlis Jėzus – šis paveikslas spinduliavo amžinąjį saugumą ir motinišką globą, kurios labiausiai trūko pragariškoje nevilties, skausmo ir mirties apsuptyje esantiems vokiečių kariams. Daugelis jų, žvelgdami į šį paveikslą, neslėpė savo ašarų. Vienu paskutinių lėktuvo reisų „Stalingrado Dievo Motina“ buvo nuskraidinta į fronto užnugarį ir pasiekė Vokietiją. Šiandien paveikslas kabo Berlyno memorialinėje kaizerio Vilhelmo protestantų bažnyčioje. Jo autorius K.Roiberis 1944 metais mirė Rusijos karo belaisvių stovykloje.

Kapituliacijos mastai

Po 1942-ųjų Kalėdų apsupti Stalingrade vokiečių kariai suprato, kad išsigelbėjimo beveik nėra. Surengta „Žiemos audros“ operacija, kuria ketvirtoji tankų armija bandė iš vakarų pralaužti „koridorių“ į Stalingradą, nepasisekė. Sovietų kariuomenės atakuojami, ketvirtosios armijos daliniai įstrigo už 50 kilometrų nuo Stalingrado. Reichsmaršalo Hermano Geringo laidavimas, kad apsuptieji bus viskuo aprūpinti karinių oro pajėgų, taip ir liko „kyboti ore“. Karių maisto dienos racionas sumažėjo iki 75 g sviesto ir 200 g arklienos mėsos. Apie 40 tūkst. ligonių ir sužeistųjų nebebuvo kam rūpintis. Netrukus iš prarastų karinių aerodromų į vakarus, jau rusų apšaudomi, išskrido paskutinieji „Junkersai“. Oro temperatūra nukrisdavo iki 30 laipsnių šalčio. Kiekvieną dieną mirdavo apie tūkstantis vokiečių kareivių.
„Stalingrado katilas“ gyveno paskutines valandas. Mieste vyko beprasmiškos gatvių kovos dėl kiekvieno namo griuvėsių, dėl kiekvieno rūsio. 1943 m. sausio 30 d. Berlyne buvo minimas nacionalsocialistų atėjimo į valdžią dešimtmetis. Hitleris, paskelbęs, kad šeštosios armijos vadui generolui F.Pauliui suteikia aukštą feldmaršalo karinį titulą, šaukė: „Didvyriška mūsų karių kova prie Volgos turi tapti paraginimu kiekvienam visiškai atsiduoti kovai už Vokietijos laisvę ir mūsų tautos ateitį ir platesne prasme – už mūsų viso kontinento išlaikymą“. Tą pačią sausio 30-ąją feldmaršalas F.Paulius iš savo apšaudomos vadavietės, įrengtos Stalingrado centrinėje aikštėje stovėjusios universalinės parduotuvės rūsyje, pasiuntė į Berlyną fiureriui tokią padėkos telegramą: „Stalingrade vis dar plevėsuoja mūsų svastikos vėliava. Tegul mūsų kova būna pavyzdžiu dabartinėms ir būsimoms kartoms. Net beviltiškumo aplinkybėmis negalima kapituliuoti, tik tada Vokietija laimės. Heil, mein Führer!“
Tačiau kitą dieną, sausio 31-ąją, jau nelaukdamas „didvyriškos mirties“, kaip tikėjosi Hitleris, feldmaršalas F.Paulius paskelbė savo išsekusios šeštosios armijos kapituliaciją. Iš 230 tūkst. karių, kurie 1942-ųjų rudenį pasiekė Volgą, „Stalingrado katile“ žuvo 100 tūkst. Per 200 kovos dienų beveik 30 tūkst. sužeistųjų pavyko lėktuvais išgabenti į užnugarį. Po kapituliacijos belaisviais tapo dar 90 tūkst. vokiečių karių, kas faktiškai taip pat reiškė jų pražūtį, nes sovietiniuose lageriuose iki karo pabaigos, 1945 m. gegužės 8-osios, išgyveno tik penki tūkstančiai belaisvių.

„Totalinio karo“ kelias į „totalinį pralaimėjimą“

Stalingrado mūšio pralaimėjimas, ypač dėl didelių žmonių aukų, vokiečiams buvo labai skaudus. Nors ir stipriai sukrėsti, ne visi jie šį pralaimėjimą sutiko tik negatyviai. Daugelis, mylėdami savo šalį, suprato, kad to karo iš viso negalima laimėti, kaip kad negalima pateisinti Vokietiją valdžiusio nusikalstamo nacių režimo vadovybės veiksmų. Taigi Stalingrado tragedijoje režimo priešininkai, geriausi vokiečių tautos sūnūs ir dukros, įžvelgė pabaigos pradžią, artėjantį išvadavimą iš nacionalsocializmo, atsakingo už Europos tautų pavergimą, žydų naikinimą, karo beprasmiškumą.
Tačiau netrukus tapo aišku, kad šeštosios armijos pralaimėjimas buvo tik dar didesnių kentėjimų ir aukų vokiečių tautai, visai Europai ir pasauliui, priešistorė. Apie taikos derybas ir neteisingumo atlyginimą dar nebuvo galvojama. Atvirkščiai, manipuliacija žmonių sąmone ir patriotiškumu pasiekė neregėtą lygį. Jau 1943 m. vasario 18 d. Berlyno sporto rūmuose pasakytoje garsiausioje kalboje nacių propagandos ministras Jozefas Gebelsas paragino visus vokiečius su „dar didesniu radikalumu atsiduoti totalinės valstybės ir totalinio karo reikalams“.
Pavadinęs Stalingradą „kovinės parengties signalu vokiečių tautos likimui“, jis sakė, jog tauta, kuri „turi stiprybės pakelti ir įveikti patirtą neteisingumą ir rasti savyje naujų jėgų, yra nenugalima“. Dėl to tolesnis karas turi tapti tikruoju išbandymu vokiečių tautos egzistencijai ir tolesnėms jos pergalėms. „Išmušė totalinio karo valanda, - šaukė J.Gebelsas. – Tauta yra viskam pasirengusi. Fiureris įsakė, ir mes juo ištikimai sekame su nepalaužiamu ryžtu, tikėdami galutine pergale…“
Šis beprotiškas „totalinio karo“ kelias nacių režimą ir visą Vokietiją atvedė į totalinį pralaimėjimą, besąlygišką kapituliaciją su gerai žinomomis baisiomis pasekmėmis ir visišku išsekimu. Taigi „totalinis karas“ tapo „mirties maršu“ milijonams vokiečių, ir šį likimą jie stoikiškai priėmė, ryžtingai apsisprendę taikingam demokratiniam atsinaujinimui.

Karas – neleistina priemonė ginčams spręsti

Popiežius Pijus XII savo įsimintoje kalboje per 1944 metų Kalėdas taip apibūdino tuometę padėtį Europoje: „Vieniši apgriuvę bažnyčių bokštai savo tyliu gedulu ženklina kadaise klestėjusių ir gerovės pilnų miestų griuvėsius, kur žemėn numesti ar pagrobti varpai daugiau nebežadina gyventojų Kalėdų ryto gaudimu. Jie taip pat yra tylūs liudytojai šios gėdingos dėmės žmonijos istorijoje, kuri, savo noru apakusi šviesai to, kuris yra Šviesa ir Tėvo atspindys, savo noru atsiskyrė nuo Kristaus ir taip nuėjo į pražūtį, iki savo garbės atsižadėjimo. Daugelyje didingų katedrų ir kuklių koplyčių užgeso net lempelė, kuri miegančio pasaulio akivaizdoje eidavo nakties sargybą prie altoriuje esančio dangaus Svečio. Koks beviltiškas išnaikinimas! Koks susipriešinimas! Nejaugi žmonijai nebūtų likę jokios vilties?“
Tačiau Popiežius tą šeštųjų Antrojo pasaulinio karo Kalėdų rytą matė ir brėkštančią vilties aušrą, nes „nuolat vis didėjančiame kilnių sielų būryje gimsta mintis, vis aiškesnis ir tvirtesnis pasiryžimas, - šis pasaulinis karas, šis visuotinis sąmyšis turi tapti atskaitos tašku naujiems laikams, vedantiems į atsinaujinimą ir visaapimančią naują pasaulio santvarką“. Sąlyga šiam visuotiniam atsinaujinimui yra politinė demokratija, nes „skaudaus patyrimo pamokytos tautos primygtinai priešinasi diktatoriškos, neribotos, niekieno nekontroliuojamos valdžios siekimams ir reikalauja tokios sistemos, kuri labiau derintųsi su piliečių orumu ir laisve“. Pijus XII pabrėžė, kad „tautoje, kuri yra verta tautos vardo“, kiekvienas pilietis turi suvokti „savo teisių ir savo pareigų vienovę“. Jis turi jausti, „kad jo asmeninė laisvė yra susijusi su kitų laisvės ir vertės paisymu“.
Kita sąlyga naujam ir taikiam tautų ir valstybių sambūviui yra atmetimas karo, kaip būdo tautiniams ginčams spręsti. „Visus saisto viena pareiga, pareiga –nepakenčianti jokio delsimo, jokio atidėliojimo, jokio svyravimo ir jokio išsisukinėjimo: tai pareiga padaryti viską, kas yra galima, kad kartą ir visiems laikams būtų paskelbtas karas agresyviajam karui ir jis būtų pasmerktas, kaip neleistina priemonė tarpvalstybiniams ginčams spręsti bei įrankis nacionaliniams siekiams realizuoti“. Tam turi paskatinti Antrojo pasaulinio karo pasekmės, nes „žmonija, perbridusi per kraujo ir ašarų okeaną, kokio anksčiau gyvenusieji niekada nebuvo regėję, neapsakomą žiaurumą išgyveno taip išraiškingai, jog tokių žiaurumų prisiminimai turi likti įspausti sielos gilumoje kaip pragaro vaizdas, kurio duris reikia visiems laikams užtrenkti. Šis troškimas turi likti kiekviename, kuris savo širdyje nors kiek užjaučia žmoniją“.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija