|
Netikrumai
Daug netikrumų pasaulyje ir, deja,
jų daugėja: netikri pinigai, netikri, genetiškai modifikuoti augalai
ir gyvūnai, netikri maisto produktai, jau bandoma sukurpti kloną
- netikrą žmogų. Amžinosiomis ar bendražmogiškosiomis vertybėmis
negrindžiama gyvensena tampa netikra, todėl nuo jos bėga ar savu
noru iš gyvenimo daugelis pasitraukia. Netikros valstybės, nes
pamatai netikri, netikras valdymas, netikras valstybės reikalų
tvarkymas - politika. Netikra politika, nes netikros ne ideologijų,
o interesų pagrindu kuriamos partijos. Netikri rinkimai, todėl
netikros valdžios.
Partijų imitavimas
Valstybė kuriama ir tvirtinama
tam tikros ideologijos pagrindu. Lietuvos valstybė 1918 ir 1990
metais atkurta tautiniu pagrindu, nes optimali tautos būsena yra
savoje nepriklausomoje valstybėje. Lietuva yra krikščioniška šalis,
kurios dorovės šaltinis - krikščionybė, Bažnyčia. Lietuvių tauta
yra sėsli, gerbianti savo praeitį, iš jos stiprybę semianti. Todėl
būtų natūralu, kad Lietuvos Respublika vadovautųsi trimis ideologijomis,
o joms atstovautų trys politinės partijos - tautiškoji, krikščioniškoji
ir konservatyvioji. Vis kiti politiniai dariniai yra dirbtiniai,
sukurpti ne ideologijų, o grupinių interesų pagrindu, daugelis
jų ne tik neprisideda prie valstybingumo tvirtinimo, bet jam kenkia.
Pats partijų Lietuvoje skirstymas į kairiąsias, dešiniąsias ir
centrines yra netikras, todėl žmonės suvokia dešinę kaip valstybės
palankumą Vakarams, kairę - Rytams, centrą - neutralumui, tūnojimui.
Kai visos partijos privalėtų laikytis vienos politinės krypties
- kurti ir tvirtinti valstybę, dauguma Lietuvos politinių darinių
žvalgosi naudos, siaurų interesų tenkinimo.
|
|
Nosys
pavėjui, arba Belaukiant mesijo
Kauno dienos (sausio 20 dienos)
S.Gudavičiaus straipsnyje Politikai mėgsta sukti nosį pavėjui
rašoma apie politikų pomėgį keisti partijas ir pažiūras, ten cituojama
politologė teigia, kad ...perbėgimai neprideda prestižo politikui....
Tačiau toks teiginys labiau primena godotiną vadovėlinę vertybę
nei realios situacijos vertinimą, nebent prestižą reikėtų suvokti
kaip vidinę politiko vertybę, nedarančią juntamos įtakos rinkėjų
apsisprendimui.
Visi, kurie keitė partijas ar radikaliai apversdavo šūkius, deklaruojamas
vertybes, visuomenėje yra nepalyginamai populiaresni už tuos, kurie
nuosekliai skelbia tuos pačius siekius ir tikslus (plg. to paties
nuo reitingų viršaus nenukrentančio politiko-fenomeno, retoriškai
klaususio, kas mus gins, jei iš Lietuvos išeis sovietų armija?,
o neilgai trukus jau teigusio - Lietuvos saugumas tiktai NATO
ir pan. Pavyzdžių daugiau nei pakanka ir su kitais populiariaisiais,
tarkim, laisvamanių vado blaškymaisi ištekinti beviltiška senmerge
virstančią savo partiją už sužibusios naujojo kairiojo žvaigždės,
vėliau už naujojo dešiniojo sprogusios supernovos pagaliau atnešė
stebėtinai puikių rezultatų rinkimuose į Seimą, o jo prognozuojamas,
tvirtas ir dėl to padorus kaip politiko elgesys, tapus laikinuoju
Premjeru, jam jo reitingų nepataisė, o greičiau pagadino, nes Prezidento
rinkimuose tesurinko tik daugiau kaip šešis kartus mažiau už buvusį
bendražygį, kurį įvardijo savo konkurentu). Taigi panašu, kad pažiūrų
kaitaliojimas laiku kaip tik užtikrina sėkmę, o stabilias pažiūras
išlaikantis politikas yra pasmerktas būti beviltišku autsaideriu.
Jis visai nepanašus į laukiamą mesiją, nes iš jo stebuklo nesulauksi,
jis darosi nuobodžiai aiškus.
Vieno ekspremjero teiginys, kad tai jo partija kloja bėgius, kuriais
Lietuva važiuoja Vakarų kryptimi, yra ne tik tiesa, bet ir jų partijos
prakeiksmas - jie pasilieka geriausiu atveju tik eiliniais geležinkelio
darbininkais, o lokomotyvo vyriausiaisiais palydovais ir viršininkais
- kiti, tie, kurie iš anų geležinkelio tiesėjų tikslų ir darbo tyčiojosi,
bet dabar lyg niekur nieko važiuoja toliau ta pačia kryptimi ir
tuo giriasi... (ir ačiū Dievui)... na, geležinkelio tiesėjams dar
galbūt bus leista, pasibeldus į kupė duris ,paklausti, ar ko ponams
netrūksta, ir, jei leis, atnešti arbatos...
|
|