Po pusės amžiaus niekas nepasikeitė

Radikaliai pasikeitusiame pasaulyje, žlugus Sovietų Sąjungai ir subyrėjus satelitiniams Maskvos režimams, pasaulyje išliko tik du tokie režimai: Kuboje ir Šiaurės Korėjoje. Daugiau kaip milijardą gyventojų turinti Kinija – kitas atvejis, nes jos režimas gana specifinis, - ji derina rinkos ekonomiką su oficialia komunistine ideologija. Netgi F.Kastro Kuboje pastebimi tam tikri pokyčiai. Išimtis - stalinistinė Šiaurės Korėja, kurioje faktiškai niekas nepasikeitė nuo pokario laikų, kai Šiaurės Korėja liko Maskvos įtakos zonoje. Dabar, praėjus daugiau kaip 50 metų, Šiaurės Korėja vėl grasina sukelti pasaulyje naujo karo gaisrą ir net grūmoja branduoliniu ginklu.
Jau nedaugelis žmonių prisimena pirmąjį Korėjos karą, kurį sukėlė dabartinio Šiaurės Korėjos stalinistinio diktatoriaus tėvas Kim Ir Senas. Karą, nusinešusį šimtus tūkstančių gyvybių. Ką ten šimtus tūkstančių – milijonų! Pavyzdžiui, Kinija iki šiol neskelbia, o galbūt net nežino, kiek žuvo vadinamųjų Kinijos savanorių, kurie be jokios aviacijos, artilerijos, tankų priedangos buvo verčiami šturmuoti Pietų Korėjos ir amerikiečių pozicijas. Vienintelis kinų ginklas buvo didžiulės žmonių masės, ginkluotos tik paprastais ir, be to, pasenusiais lengvaisiais ginklais, be atodairos metamos į mūšį. Todėl žuvusiųjų niekas ir neskaičiavo. Mao Czedunas ėmė pavyzdį iš Stalino, kuris Antrojo pasaulinio karo metais elgėsi panašiai. Juk pačių likusių gyvų karo veteranų atsiminimuose gausybė pavyzdžių, kai šturmuojant, pavyzdžiui, upes net nereikėdavo statyti pontoninių tiltų. Šturmuotojai pereidavo per žuvusiųjų kūnus. Aišku, ne vokiečių, o savųjų.
1950 m. birželio 25 d. pasaulis sužinojo apie karo Korėjoje pradžią. Apie to karo preliudiją savo memuaruose nemažai rašė buvęs SSRS vadovas Nikita Chruščiovas, kurie pirmą kartą buvo paskelbti ne Sovietų Sąjungoje, o Vakaruose. Štai ką jis prisiminė: „1949 metų pabaigoje į Maskvą atvyko Kim Ir Senas pasikonsultuoti su Stalinu“. Jis tiesiai pareiškė Kremliaus vadovui, jog norėtų užpulti Pietų Korėją. Anot N.Chruščiovo, „pakutenti durtuvo smaigaliu“ („poščupatj ostrijem štyka“). Kim Ir Senas užtikrino Staliną, kad, vos tik pradėjus karo veiksmus Pietų Korėjoje, joje įvyks vietinis sukilimas ir per kelias savaites Pietų Korėjoje bus įkurta „liaudies valdžia“. Šiaurės Korėjos diktatorius papasakojo Stalinui, kaip, pasinaudojus Pietų Korėjos resursais, geografine padėtimi, palankiomis klimatinėmis sąlygomis, Korėja suklestės ir taps dar viena „socializmo tvirtove“. Tuo metu Stalinas, anot N.Chruščiovo, patarė Kim Ir Senui dar kartą apgalvoti priimtą sprendimą, kaip užtikrinti greitą pergalę, kad JAV nespėtų įsikišti. Tuo pat metu Stalinas kreipėsi į komunistinės Kinijos vadą Mao Czeduną, prašydamas pareikšti savo nuomonę Pietų Korėjos užpuolimo klausimu. Mao tam entuziastingai pritarė. 1950 metų pradžioje Kim Ir Senas vėl atvyko į Maskvą, ir Stalinas savo užsienio rezidencijoje surengė jo garbei iki paryčių užsitęsusius pietus. „Mes su dideliu entuziazmu kėlėme tostus Šiaurės Korėjos vado garbei ir linkėjome jam sėkmės būsimojoje kovoje“, - džiaugėsi N.Chruščiovas. Buvo nuspręsta dar labiau padidinti ginklų tiekimą Šiaurės Korėjai, o Stalinas užtikrino, kad Pchenjanas gaus tiek, kiek reikia tankų, artilerijos pabūklų, zenitinės artilerijos, lengvųjų ginklų, o priedanga iš oro aprūpins sovietų aviacija, kuri jau seniai bazavosi Šiaurės Korėjoje, ir aviacijos junginiuose buvo net 500 sovietų lėktuvų, daugiausia MIG-15, kurie tuomet buvo laikomi bene geriausiais pasaulyje.
Pagaliau lemtingoji valanda atėjo. Iš pradžių komunistų armija sparčiai žengė į Pietus. Tačiau Kim Ir Seno žadėtos „liaudies revoliucijos“ neįvyko. Mat, kaip teigė Kim Ir Senas, kiekviename Pietų Korėjos kaime veikia stipri komunistų partijos organizacija, kuri bemat nušluos vietinę valdžią. Šiaurės Korėja gan greitai užėmė Pietų Korėjos sostinę Seulą. Tačiau kada Kim Ir Seno armija priartėjo prie labai svarbaus Pusano uosto, ataka išsikvėpė. Tuo labiau kad tuometis Pietų Korėjos lyderis Li Syn Manas sugebėjo organizuoti galingą pasipriešinimą, ir netrukus Šiaurės Korėjos intervencinė armija Pietuose buvo atkirsta ir faktiškai sunaikinta. Beveik visi sovietų tankai, artilerija pateko į pietiečių rankas.
Kaip teigia N.Chruščiovas, dėl šios katastrofos didele dalimi yra kaltas Stalinas, nes prieš pat Šiaurės Korėjos puolimą Stalinas atšaukė visus sovietų patarėjus ir konsultantus, faktiškai vadovavusius Šiaurės Korėjos armijai. Anot N.Chruščiovo, Stalinas labai aštriai reagavo į N.Chruščiovo siūlymą pasiųsti į Šiaurės Korėją dar daugiau sovietų kariškių ir karo vadu paskirti sovietų maršalą R.Malinovskį, tada vadovavusį SSRS Tolimųjų Rytų karinei apygardai. Stalinas liepęs pagalvoti N.Chruščiovui, kas atsitiktų, jeigu sovietų kariškiai pakliūtų į nelaisvę amerikiečiams.
Tuo metu, kai Šiaurės Korėja, atrodė, galutinai pralaimėjo, pas Staliną į rezidenciją Sočyje netikėtai paties Mao Czeduno įsakymu atskrido Kinijos premjeras Čžou Enlajus. Jis pareiškė Stalinui, kad Kinija nusprendė nedelsiant įsikišti ir išstumti Pietų korėjiečius ir amerikiečius iš užimtų pozicijų. Stalinas tam pritarė ir pažadėjo pagalbą. 1950 m. spalio 19 d. vadinamieji Kinijos savanoriai trimis kryptimis įsiveržė į Korėją. Dėl nepaprastai didelių nuostolių kinams pavyko sustabdyti amerikiečių ir Pietų Korėjos kariuomenės puolimą. Beje, Mao Czedunas kiekvieną dieną siuntė Stalinui pranešimus apie amerikiečių sutriuškinimą, nors tuo metu komunistinės Kinijos nuostoliai buvo milžiniški. Fronte žuvo ir paties Mao Czeduno sūnus. N.Chruščiovas teigė: Kinijos nuostoliai buvo baisūs.
Pagaliau buvo susitarta dėl demarkacijos linijos tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų pagal 38-ąją lygiagretę. Nuo to laiko ši linija ir skiria abi Korėjas. Pietų Korėja pasiekė stulbinančių ekonominių laimėjimų, o Šiaurės Korėjos gyventojų dauguma gyvena pusbadžiu, izoliuoti nuo pasaulio ir daugelis net nenutuokia, kas vyksta už koncentracijos stovyklą primenančios valstybės sienų.Neseniai vienas Vakarų žurnalistas taip nupiešė padėtį Šiaurės Korėjoje: „Nesuprantu tų žmonių. Jie gyvena tokiame siaubingame skurde, kad turbūt nė vienas vakarietis negali net įsivaizduoti. Šiaurės korėjiečiai yra tarsi robotai – valgantys, dirbantys ir miegantys, tačiau nesuprantantys kam ir kodėl“.
Žinoma, privalomas kiekvieno Šiaurės korėjiečio ritualas – garbinti didįjį vadą Kim Čen Irą. Jis pats, kai dauguma jo tautiečių miršta nuo bado ir ligų, naudojasi karališka prabanga – prabangiausiais automobiliais, didžiuliais rūmais, jam tarnauja tūkstančiai tarnų. Beje, Kim Čen Iras yra gimęs Rusijoje, Chabarovske, nors niekas tiksliai nežino, kiek jam metų. Oficialiai teigiama, kad „didysis vadas“ gimė 1942 m. vasario 16 d. Ta diena minima kaip nacionalinė šventė.
Dabar Kim Čen Iras ėmė šantažuoti pasaulį branduoliniu vėzdu. Todėl nemažai politologų siūlo Jungtinėms Valstijoms pirmiausia imtis veiksmų ne prieš Irako diktatorių Sadamą Huseiną, o prieš visiškai praradusio nuovoką Šiaurės Korėjos Kim Čen Iro režimą, kuris kelia didesnį pavojų pasauliui nei S.Huseinas. Anot vieno amerikiečių žurnalisto, Kim Čen Irui nieko nereiškia numesti atominę bombą ant Vašingtono ar Niujorko, kad ten pamatytų „gyvą fejerverką“.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"