Atnaujintas 2003 m. vasario 5 d.
Nr.10
(1114)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Darbai
Nuomonės
Politikos užkulisiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Niekada nemėgęs administracinio darbo
Pokalbis su Vilties Prezidento Stasio Lozoraičio premijos laureatu Viktoru Alekna apie kūrybą ir politiką

Viktoras Alekna su žmona

Antano TUMĖNO nuotrauka

Viktoras Alekna – plačiai žinomas žurnalistas, politinis kalinys, poetas, mokytojas, rašytojas, daug metų tyrinėjęs poetės Salomėjos Nėries kūrybą ir gyvenimą. 1980 metais išleistas jo sudarytas S. Nėries poezijos dažnumų žodynas, vėliau pasirodė monografinis leidinys – S. Nėries raštų tritomis, dokumentinis dviejų tomų leidinys “Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis” ir biografinė apysaka “Salomėja”. Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje V. Alekna parašė monografiją “Nepriklausomybės Akto signataras kun. Alfonsas Petrulis”, dokumentinį leidinį apie Širvintų apylinkių partizanų kovas “Ūžė žalia giria”, pasakojimą apie autoriaus giminės istoriją “Ąžuolas”, apie Vorkutos lagerius “Oi, ta Vorkuta”, išleido eilėraščių rinkinius “Pilkų dienų žingsneliai” ir “Saulėlydis”. Taip pat publikuota šimtai įvairaus žanro apybraižų, analitinių straipsnių, memuarų ir kt.
2002 metais už knygą “Vytauto klubas“, ankstesnių metų kūrybą ir publikacijas periodinėje spaudoje V.Alekna apdovanotas Lietuvos žurnalistų draugijos įsteigta Stasio Lozoraičio publicistikos premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.
V.Alekną sutikome dailiai sutvarkytuose Tremtinių namuose, esančiuose gražiame Valakampių pušyne.

Gal galėtumėte papasakoti, kaip jūs patekote į šiuos namus?
20 metų po lagerio klajodamas buvau priverstas keisti gyvenamąjį būstą net dvylika kartų, todėl, jau būdami pensininkai, mes su žmona ėmėme ieškoti pastovesnės gyvenamosios vietos. 50 kilometrų nuo Vilniaus, Širvintų rajone, Kantrimiškio kaime, nusipirkome pakenčiamą sodybėlę ir 1976 metų rudenį persikėlėme kartu su visa šeima. Čia pragyvenome 22 metus. Kaimo sąlygos nebuvo mums palankios – kartą naktį mus apvogė ir labai išgąsdino mano žmoną. Po to didžiausias mūsų rūpestis – kaip saugiai praleisti naktį. Mums, pagyvenusiems žmonėms, gyvenimas vienkiemyje ir šiaip pasidarė gana sunkus. Kartą mus aplankė vienas žmogus, nusistebėjo, kad gyvename tokiame užkampio purvyne, ir paragino kreiptis į Vilniaus tremtinių namų vadovybę. Su tuo žmogumi niekada daugiau nebesusitikome – jis po kelių dienų mirė. Aiškiai pajutau, kad esu globojamas Aukščiausiojo, ir šis žmogus buvo Jo siųstas, nes niekas kitas mums nebūtų to pasiūlęs.
Kada prasidėjo jūsų kūrybinis darbas, ar visada gyvenime galėjote skirti jam pakankamai laiko?
Jau ketvirtoje klasėje besimokydamas pradėjau miklinti plunksną: rašiau vaizdelius, apsakymėlius, recenzijas, net eilėraščius. Vėliau, iki pensijos, dažniausiai rašydavau tik tai, kas buvo susiję su mano tiesioginiu darbu. Pavyzdžiui, rašiau vieną kitą straipsnį apie lietuvių kalbos dėstymo metodiką, nes dirbau lietuvių kalbos mokytoju. Tačiau tikruoju kūrybiniu darbu pradėjau užsiiminėti tik išėjęs į pensiją.
Turėčiau pasakyti, kad niekada nemėgau administracinio darbo ir vadovavimo. 1967 metais man buvo pasiūlyta mokyklos direktoriaus vieta. Žinoma, atsisakiau, nes tuojau būtų pareikalavę stoti į partiją. Ir anksčiau, ir vėliau gyvenime dažnokai atsirasdavo progų vadovauti. Net kai prasidėjo Sąjūdis, mane siūlė į Aukščiausiąją Tarybą deputatu, bet aš jokių pastangų nedėjau ir niekuomet ten nesiveržiau. Man visados labiau rūpėjo kūrybiniai dalykai.
Ką jūs galvojate apie demokratiją Lietuvoje? Ar per trylika metų išmokome būti demokratiški?
Demokratija turi ir gerų, ir labai blogų savybių. Tie, kurie garsiai šaukia, dažniausiai laimi. Ir pastarieji Prezidento rinkimai parodė, kad laimėjo triukšmingiausieji. Manau, kad kol kas Lietuvoje demokratija yra didelis nesusipratimas. Štai Varėnos rajone į vietos savivaldybę centristai laimėjo 18 vietų iš 25. O patys varėniškiai, užuot balsavę už centristą kandidatą į Prezidentus, balsavo už R. Paksą. Arba centristai, liberalai, modernieji krikščionys demokratai sudaro naują koaliciją – jų iš viso yra 11 tūkst. narių. O koaliciją nusprendė sudaryti tik trys vadovaujantieji. Ar pasiklausė kitų narių, ar jie nori būti naujoje sąjungoje? Žinoma, tokio elgesio negalima pavadinti demokratišku.
Dauguma politinių veikėjų turi tik vieną tikslą – kaip nors išsilaikyti valdžioje, bet ne rūpintis Lietuvos visuomene, kuri jiems yra visiškai nesvarbi. O kad mūsų žmonės yra nesusipratę, ypač rajonuose – tai tiesa. Reikia juos organizuoti, šviesti, jiems aiškinti, o ne galvoti tik apie aukštus postus.
Manau, viena didžiausių mūsų nesėkmių priežasčių yra ta, kad per 50 sovietų okupacijos metų mes neišugdėme inteligentų, kurie nebūtų pažeistos komunistinės galvosenos. Tuo metu norintieji užimti aukštesnes pareigas būtinai turėjo būti partiniai. Per 50 metų žmonės įprato taip gyventi, todėl ir dabar į partijas stoja mažiau išprusę žmonės. Esu tai pastebėjęs, kai dirbau Širvintų rajono Krikščionių demokratų partijos skyriaus pirmininku. Jauni žmonės į partiją neidavo, dažniausiai tik pagyvenę. O šie susirinkimų metu tik rankas pakilnodavo. Todėl, kai reikėdavo rinkti į valdybą, nebuvo ko.
O ką reikėtų daryti, kad to nebūtų?
Pirmiausia reikėtų atsisakyti tos begalinės laisvės, t.y. liberalizmo – kiekvienas daro ką nori. Juk dabar kuo didesnis triukšmadarys, tuo garbingesnis žmogus. Paprastas žmogus nieko negali padaryti, nes “įsibėgėjimas” yra toks didelis, kad kamuoliukas turi nuriedėti iki pakalnės. Aišku, tas “įsibėgėjimas” yra visose srityse, tačiau žalingiausias jis yra kultūroje. 50 metų kovojome, kad apsaugotume lietuvių kalbą, ir, galima pasakyti, mums pavyko. Apie lietuvių kalbos kultūrą tuo metu esu parašęs 200 straipsnių. Dabar niekas nespausdina, o sovietiniais laikais spausdino. Gal aš ir nesu ypatingas kalbininkas, bet yra ir profesionalesnių, kurių nespausdina.
Manau, kad mums reikia pradėti nuo jaunimo ugdymo, ypač nuo mokyklose esančių jaunimo organizacijų. Šiuo metu padėtis yra liūdnoka. Nors ir turime keturis tūkstančius tikybos mokytojų, iš 600 tūkst. Lietuvos moksleivių tik trys tūkstančiai dalyvauja skautų veikloje, ateitininkų taip pat apie tris tūkstančius. Dar keistesnis dalykas - tikybos pamokos vyksta, o sekmadienį bažnyčiose mokinių beveik nematyti. Jei mokykloje mokosi 1000 moksleivių, tai gerai, kai į bažnyčią vidutiniškai ateina dešimt ar penkiolika.
Bet yra ir džiugių momentų. Praeitą vasarą teko lankytis ateitininkų vadovų stovyklėlėje. Tarp 40 susirinkusių žmonių pastebėjau, kad 35 tikrai buvo ateitininkiškai nusiteikę, nors ir naujoviškai, ne taip, kaip buvo prieškario Lietuvoje. Tada ateitininkai turėjo keturis žurnalus: “Židinys” – studentų, “Ateitis” – vyresniųjų moksleivių, “Ateities spinduliai” – jaunesniųjų, “Naujoji vaidilutė” – mergaičių. Visus tuos žurnalus redagavo studentai. Šiandien tuo stebėtumės, o tada tai buvo įprasta. Esu pastebėjęs, kad dabartiniai studentai, net ir baigusieji žurnalistikos mokslus, nesugeba parašyti paprasčiausio straipsnio.
Gal yra todėl, kad per daug mėgstame idealizuoti praeitį?
Ne, jokiu būdu neidealizuoju. Blogybių buvo ir prieškario nepriklausomoje Lietuvoje. Lygiai tokių, kaip ir dabartinėje. Tik tuo metu ekonominiai reikalai buvo tvarkomi daug sklandžiau. Po carinio laikotarpio ūkinė sistema nebuvo pakeista, priešingai – šiai sistemai tuometėje Lietuvoje buvo sudarytos sąlygos tobulėti, todėl ūkis augo gana sparčiai. Atsirado žmonių, kurie sugebėjo labai išmintingai tvarkyti finansinius Lietuvos reikalus. Pavyzdžiui, profesorius V. Jurgutis buvo pasaulinio lygio finansininkas. O J. Tūbelis dešimt metų dirbo ministru pirmininku ir finansų ministru. Tiesa, jis buvo agronomas, bet labai taupus ir sumanus žmogus.
Tačiau visose kitose srityse buvo visko. Kad ir kariuomenėje. Aš pats mokiausi karo mokykloje, turėjau karininko laipsnį. Kai bolševikai okupavo Lietuvą, buvau atsargos karininkas, tuo metu mokytojavau. 1941 metais, per Velykas, artėjant karui, susitikau su pažįstamais karininkais. Paklausiau jų, ką jie rengiasi daryti, kieno pusėje kariauti. Mano dideliam nustebimui, jie jau buvo tapę sovietiniais karininkais. O tie, kurie nenorėjo kolaboruoti, jau buvo pasitraukę iš kariuomenės. Beje, anie buvo išvežti į Norilską.
Tuo metu Lietuvoje, kaip ir dabar, buvo dvi Lietuvos. Dabar mes turime komunistinę, buvusią lietuvių tautą, ir patriotus, kurie džiaugiasi nepriklausomybe. Prieš karą buvo taip pat dvi Lietuvos – tai vadinamosios demokratinės ir fašistuojančios jėgos. A. Smetonos partija keturiolika metų valdė, tačiau kad ir kokia būtų valdžia, nors ir gera, žmonėms atsibosta. Todėl 1940 metų valstybinius politinius pasikeitimus daugelis žmonių sutiko ramiai. Ypač tie, kurie neskaitė politinės literatūros ir neturėjo informacijos apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje. O tie, kurie skaitė, žinojo, kad ateina baisus Belzebubas. Pastarieji suprato, ką reikia daryti, todėl spėjo pasitraukti. Tai padarė ir prezidentas A.Smetona. Aš šito pasitraukimo visiškai nesmerkiu. Latvijos prezidentas nepasitraukė, tai jį vežiojo gatvėmis kaip pajuokos objektą. Estijos prezidentas buvo nužudytas. Sovietams buvo nepatogu, kad A.Smetona gyvena, tai ėmė ir sudegino. Juk reikėjo kaip nors sunaikinti.
Jūs daugelį metų bendradarbiavote laikraščiuose. Kaip manote, ar šiandieninės Lietuvos didžiojoje spaudoje sunku dirbti žurnalistui, tikinčiam ir turinčiam principus?
Manau, kad labai sunku. Pažįstu keletą žurnalistų, kurie keliauja iš laikraščių į laikraščius, kol pagaliau atranda leidinį, kuriame gali šiek tiek laisviau dirbti. Nepaisant to, kad jie tvarko tik savo skyrelį ir nieko neteisingo neparašo, bet dirbti greta purvo – nepaprastai sunku.
Prieškariu tokių sunkumų visiškai nebuvo: kairieji nė už jokius pinigus nerašydavo dešiniųjų laikraščiuose, nors savo spaudos ir nedaug turėjo. O krikščionys demokratai niekada nespausdino savo straipsnių “Lietuvos aide”. Kai kas dabar rašo, kad Juozas Keliuotis priimdavo dirbti įvairių pakraipų žmones, tačiau tai visiška netiesa. Nė vienas komunistas nedalyvavo “Naujojoje Romuvoje”. O dabar visai kas kita – komunistinių pažiūrų žmonių straipsniai spausdinami dešiniųjų laikraščiuose. Aš sutinku, kad tiems žmonėms už praeities klaidas reikia atleisti, toks laikotarpis buvo. Tačiau jie turi atsiprašyti ir paaiškinti, kad buvo priversti taip elgtis, bet kol kas nė vienas to nepadarė.
Manau, kad Lietuvoje reikėtų katalikiško patriotinio dienraščio, kuris visuomenėje turėtų pasisekimą, bet tam reikalingi pinigai. O dabar jaunimas laksto iš laikraščio į laikraštį. Reikia aukotis, o aukotis mes jau atpratom. Tik po karo žmonės mokėjo – ėjo į miškus, kovojo, žuvo. O dabar tam pasiryžusiųjų mažoka.

Kalbėjosi
Elona GUBAVIČIŪTĖ
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija